Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Milijardierių buvusiosios – revoliucijos mecenatės

Viena – atsitiktinumas. Dvi – sutapimas. Trys – modelis. MacKenzie Scott, Melinda French Gates ir Laurene Powell Jobs milijardus gavo iš vyrų, sukūrusių „Amazon“, „Microsoft“ ir „Apple“ – per skyrybas arba paveldėjimą. Visos trys po to pasuko ta pačia ideologine kryptimi: finansuoja tas pačias organizacijas, vartoja tą patį žodyną ir vengia tų pačių nepatogių klausimų. Kiekviena istorija atskirai – asmeninė drama. Visos kartu – sociologinis reiškinys.

MacKenzie Scott: tylioji finansuotoja

MacKenzie Scott kelias – nuo elitinės Hotchkiss mokyklos iki Prinstono universiteto, kur jos dėstytoja buvo Toni Morrison – Nobelio literatūros premijos laureatė ir Amerikos kairiosios inteligentijos ikona, pavadinusi Scott viena geriausių savo studenčių. 1993-iaisiais ji ištekėjo už Jeffo Bezoso, kitais metais jiedu įkūrė „Amazon“. Ketvirtį amžiaus ji buvo tyli moteris už turtingiausio pasaulio vyro nugaros: augino keturis vaikus ir vengė viešumos.

Tada atėjo 2019-ieji. Po skyrybų Scott gavo maždaug 38 milijardus dolerių ir tais pačiais metais pasirašė „The Giving Pledge“ („Davimo priesaiką“) – Warreno Buffetto ir Gatesų sumanytą milijardierių įsipareigojimą atiduoti labdarai bent pusę turto. Priesaikos laiške ji sakė turinti „neproporcingai daug pinigų, kuriais privalo dalytis“, ir pažadėjo nesustoti, „kol seifas bus tuščias“. Toliau viskas vyko pramoniniu tempu: pirmoji banga – 1,7 milijardo 116 organizacijų, antroji – 4,2 milijardo per keturis mėnesius, trečioji – 2,7 milijardo. Iki 2025-ųjų pabaigos išdalyta 26,3 milijardo daugiau nei pustrečio tūkstančio organizacijų – pagal sumą ji viena didžiausių filantropių šiuolaikinėje Amerikoje po Warreno Buffetto ir Billo Gateso. Savo svetainėje ji apibūdina save trimis žodžiais: „Mama, rašytoja, užtarėja.“

Skaičiai nieko nereiškia be krypties, o kryptį atskleidžia jos pačios žodžiai. Pinigus, aiškino ji 2020-aisiais, jai „sukrovė ši sistema“ – ne darbas, ne protas, ne 25 metų indėlis kuriant „Amazon“, o beveidė santvarka, kurioje ji pati tesijaučia atsitiktinė naudos gavėja. 2021-aisiais pridūrė dar atviriau: „Mes bandome grąžinti turtą, sukurtą santvarkos, kuri pati prašosi pertvarkoma.“ Tai klasikinė marksistinė pridėtinės vertės logika, tik perrašyta Prinstono absolventės kalba: turtas – ne asmeninis pasiekimas, o kolektyvinis produktas, kurį privalu ne investuoti ir auginti, o perskirstyti.

Kur keliauja perskirstomi milijardai, matyti jau iš pirmosios bangos žemėlapio. Iš 1,7 milijardo net 586 milijonai skirta „rasinei lygybei“ – tarp gavėjų ir „Movement for Black Lives“ („Juodaodžių gyvybių judėjimas“), atvirai reikalaujantis panaikinti policiją ir kalėjimus. 133 milijonai atiteko „lyčių lygybei“, kuri, konservatyvaus „Capital Research Center“ („Kapitalo tyrimų centro“) analitikų vertinimu, praktikoje reiškia abortų finansavimą. 46 milijonai – LGBTQ organizacijoms, tarp jų „Transgender Law Center“ („Translyčių teisės centrui“). 72 milijonai – „veikiančiai demokratijai“: rinkėjų mobilizavimo grupėms, pagarsėjusioms tuo, kad 2020-ųjų rinkimuose skirstė Marko Zuckerbergo 400 milijonų agitacijai demokratams palankiose apygardose. Dar 125 milijonai – klimato aktyvizmui.

Vėliau – vainikuojančios aukos. 2022-ųjų kovą – 275 milijonai „Planned Parenthood“ („Planuotajai tėvystei“): didžiausia vienkartinė auka per visą organizacijos šimtmetį. Oficiali retorika – „reprodukcinė sveikata“, o tikrovė – apie 80 procentų klinikų teikia lyties keitimo paslaugas, hormonų terapija skiriama 16–17 metų paaugliams, o kai kuriose valstijose – ir be tėvų žinios. Pati proabortinė tyrimų įstaiga „Guttmacher Institute“ yra paskaičiavusi, kad tokios sumos užtektų pusei milijono abortų apmokėti. „The Trevor Project“ („Trevorio projektui“) – iš viso 51 milijonas: organizacijai, kuriančiai mokykloms „Gender Support Plans“ – metodikas, numatančias vaiko „lyties tapatybės pokyčių“ slėpimą nuo tėvų. Dar 163 milijonai per dvejus metus – 28 LGBTQ krypties organizacijoms, nuo teisminio lobizmo („Lambda Legal“) iki mokyklų programų perrašinėjimo genderizmo kryptimi („GLSEN“). Viskas – be sąlygų, be apribojimų, be atskaitomybės.

Pats dalijimo būdas apsaugo šią įtaką nuo bet kokios kontrolės. Scott neturi fondo, kuris pagal mokesčių taisykles privalėtų viešintis. 2022-aisiais ji įsteigė „Yield Giving“ (pažodžiui – „derliaus dovanojimas“) – asmeninę dovanojimo organizaciją, veikiančią principu „visiškas pasitikėjimas ir jokių sąlygų“. Kai ji perveda milijonus tarpininkui „Solidaire Network“ („Solidarumo tinklui“) – kairiųjų donorų fondui, skirstančiam pinigus radikalioms aktyvistų grupėms, tarp jų ir propalestinietiškoms, kurių ryšius tiria Kongresas, Scott formaliai niekuo dėta: pinigai jau priklauso kažkam kitam. Tačiau be jos čekio ta grandinė neegzistuotų. Ji neduoda interviu, nedalyvauja debatuose, nesako kalbų. Tyla – galingiausias jos ginklas: už ją kalba pinigai, o pati ji lieka šešėlyje.

Konservatyvaus analitinio centro „Heritage Foundation“ tyrėjas Mike’as Gonzalezas visa tai apibendrino vienu sakiniu: Bezoso buvusioji už kapitalizmo jai uždirbtą pelną perka virvę, su kuria tą kapitalizmą pakars.

Melinda French Gates: atsivertimas po skyrybų

Melinda užaugo katalikiškoje Dalaso šeimoje, baigė katalikišką mergaičių mokyklą, „Microsoft“ bendrovėje susipažino su Billu Gatesu ir tris dešimtmečius buvo pavyzdinė santūri elito moteris. Ji laikėsi geležinio principo: jokių pareiškimų apie abortus, jokio partinio šališkumo. 2016-aisiais ji atsisakė viešai paremti net artimą pažįstamą Hilari Klinton: „Billas ir aš visada laikome privačia paslaptį, už ką balsuojame.“

Viskas pasikeitė po 2021-ųjų skyrybų. 2024-aisiais ji pasitraukė iš bendro su Billu Gatesu fondo, išsinešdama 12,5 milijardo dolerių vertės „išeitinę“ filantropiniams tikslams – ir per vieną vasarą moteris, tris dešimtmečius vengusi politikos, tapo viena agresyviausių progresyvios darbotvarkės finansuotojų Amerikoje. Milijardo dolerių įsipareigojimas „moterų galiai“ per dvejus metus pasiskirstė taip: 250 milijonų – „moterų sveikatai“ pasauliniu mastu, o tai praktiškai reiškia abortų plėtrą. 235 milijonai – organizacijoms, tarp kurių „Center for Reproductive Rights“ („Reprodukcinių teisių centras“) – teisininkų grupė, per teismus plečianti abortų prieinamumą visame pasaulyje, ir „National Women’s Law Center“ („Nacionalinis moterų teisės centras“) – lobistų organizacija, stumianti „lyčių teisingumo“ darbotvarkę. Dar 240 milijonų atiduota paskirstyti dvylikai patikėtinių, tarp kurių – Jacinda Ardern, buvusi Naujosios Zelandijos premjerė, laikoma viena radikaliausių progresyvių lyderių Vakaruose.

Dar iškalbingesnė aukų istorija. Iki 2022-ųjų Melinda Gates per visą gyvenimą nebuvo viešai paaukojusi nė vienai federalinei rinkimų kampanijai daugiau kaip 35 800 dolerių, o per kitus dvejus metus – keturiolika aukų, tarp jų beveik didžiausia leidžiama suma Kamalai Harris, kurią ji parėmė viešai pirmą kartą gyvenime. Jos „Pivotal Ventures“ (pažodžiui – „Lemiamosios investicijos“), asmeninė investicijų ir įtakos bendrovė, per tą patį laikotarpį politiniams tikslams skyrė daugiau nei 15 milijonų – demokratų kandidatams ir proabortiniams fondams. Nuo nulio iki stambiausiųjų rėmėjų gretų per dvejus metus.

Lūžio priežastį ji įvardijo pati. 2022-aisiais JAV Aukščiausiasis Teismas „Dobbs“ byloje panaikino federalinę abortų teisę, ir Melinda Gates „New York Times“ puslapiuose paskelbė nuo šiol ginsianti visuotinį abortų prieinamumą. Citata iškalbingesnė, nei atrodo. Per Busho, Obamos ir Trumpo epochas ji nerado reikalo kovoti už abortus – reikalą surado tik po skyrybų, tik tada, kai prireikė naujos tapatybės. Tai atsivertėlės uolumas.

Sūnus Rory – aktyvus demokratų donoras, dukra Phoebe viešai agituoja už abortų teises ir aukoja šešiaženkles sumas, o pati motina pripažįsta, kad sūnus „atvėrė jai akis ir ją šviečia“. Tai vadinama atvirkštiniu auklėjimu: ne tėvai formuoja vaikų vertybes, o ideologiškai indoktrinuoti vaikai perauklėja tėvus.

Laurene Powell Jobs: šešėlinė strategė

MacKenzie Scott pinigus dalija tyliai, Melinda Gates atsivertė vėlai, o Laurene Jobs veikia iš šešėlio ir valdo ne tik pinigus, bet ir viešąjį naratyvą bei kadrus. Baigusi Pensilvanijos universiteto Whartono verslo mokyklą ir Stanfordo universitetą, padirbėjusi „Goldman Sachs“ investicijų banke, po Steve’o Jobso mirties 2011-aisiais ji paveldėjo milžinišką „Apple“ ir „Disney“ akcijų paketą – apie 12 milijardų dolerių.

Tais pačiais metais ji įkūrė „Emerson Collective“ („Emersono kolektyvą“) – ne fondą, o ribotos atsakomybės bendrovę. Skirtumas esminis: fondas pagal JAV įstatymus privalo viešinti dotacijas ir gavėjus, tokia bendrovė – ne. Filantropijos sektorių stebintis leidinys „Inside Philanthropy“ ją pavadino neskaidriausia stambiąja rėmėja Amerikoje, o jos artima bendražygė Laura Arrillaga-Andreessen pripažino: tai, kas žinoma visuomenei, sudaro mažiau nei procentą to, ką Laurene daro iš tikrųjų. Kitaip tariant, tiesiog nežinoma, kur keliauja didžioji jos pinigų dalis. Bet tai, kas žinoma, yra iškalbinga.

Viskas prasidėjo nuo 1997-aisiais įkurtos programos „College Track“ (pažodžiui – „Kelias į koledžą“), padedančios nepasiturinčių šeimų vaikams siekti universiteto. Ten ji susidūrė su nelegalių imigrantų vaikais, ir nuo tada imigracija tapo jos apsėdimu. „Emerson Collective“ buvo viena stipriausių jėgų, stūmusių Baracko Obamos DACA programą – 2012-aisiais įvestą tvarką, leidusią nelegaliai į šalį atvežtiems vaikams likti Amerikoje. Kai Trumpas bandė ją panaikinti, Laurene Jobs finansavo meno instaliacijas ant Meksikos sienos, dokumentinius filmus apie „svajotojus“, teisinę pagalbą nelegaliems migrantams ir lobistus Vašingtone. Bet svarbiausia grandis – kadrai: Tyler Moran, „Emerson Collective“ finansuota ir globota veikėja, tapo Bideno administracijos specialiąja padėjėja migracijos klausimais.

Jobs daro tai, ko nedaro nei Scott, nei Gates – perka ne tik organizacijas, bet ir pačią žiniasklaidą. 2017-aisiais „Emerson Collective“ nupirko kontrolinį „The Atlantic“ – vieno seniausių ir įtakingiausių JAV žurnalų – akcijų paketą ir Jobs tapo valdybos pirmininke. Šalia – mažesnės akcijų dalys ar tiesioginė parama radikaliosios kairės žurnalui „Mother Jones“, tiriamosios žurnalistikos portalui „ProPublica“, garsėjančiam ryškiu kairiuoju šališkumu, teisėsaugos „reformą“ propaguojančiam leidiniui „The Marshall Project“ ir dokumentinių filmų studijai „Concordia“, kuriančiai „socialinio teisingumo“ kiną. O 2020-aisiais leidinys „Washington Free Beacon“ atskleidė tamsesnę pusę: Jobs finansavo „ACRONYM“ – organizaciją, kūrusią padirbtus vietinius naujienų portalus, skleidusius demokratų propagandą po tikrų naujienų priedanga. Moteris, viešai kalbanti apie nepriklausomos žurnalistikos svarbą, tuo pat metu finansavo dezinformacijos tinklą. Jos pačios žodžiais: „Jei galėtume dalyvauti kuriant kultūrinį naratyvą, tai sustiprintų ir padidintų mūsų vykdomą darbą.“ Atviriau nepasakysi – žiniasklaida jai ne informavimo priemonė, o ideologinis įrankis.

Prie viso to – 3,5 milijardo dolerių klimato aktyvizmui per „Waverley Street Foundation“ („Waverley gatvės fondą“): „regeneracinė žemdirbystė“ ir „bendruomenių atsparumas klimato kaitai“ – terminija, už kurios slepiasi radikali žaliojo kurso darbotvarkė, o jos sąskaitą apmoka pramonė ir tradicinis žemės ūkis. Politikoje – 2 milijonai Hilari Klinton ir dar 4 milijonai, surinkti jos kampanijai, o 2024-aisiais – vaidmuo, kurį žurnalas „Fortune“ įvardijo be užuolankų: viena didžiausių Kamalos Harris finansuotojų ir artimiausių draugių. Konservatyvūs analitikai ją vadina moteriškuoju Sorosu – ne tik dėl sumų, bet ir dėl metodo: pinigai keliauja ir organizacijoms, ir žiniasklaidai, ir politikams, ir per kadrus – į pačią vyriausybę.

Kodėl jos finansuoja revoliuciją

Skyrybos, mirtis – ir po kiekvienos netekties tas pats posūkis ta pačia kryptimi. Atsitiktinumu to nepaaiškinsi. Priežasčių yra kelios.

Pirmoji – taip vadinama Schumpeterio pranašystė. Josephas Schumpeteris, austrų kilmės amerikiečių ekonomistas ir Harvardo universiteto profesorius, vienas įtakingiausių XX amžiaus kapitalizmo tyrinėtojų, dar 1942-aisiais sakė, kad kapitalizmą sugriaus ne proletariatas, o pati kapitalizmo sėkmė: sistema, sukūrusi neregėtą gerovę, išaugina sluoksnį, kuris dėl tos gerovės gali sau leisti niekinti ją sukūrusius principus. Kapitalistai, rašė jis, patys finansuoja savo duobkasius. Po aštuonių dešimtmečių pranašystė pildosi pažodžiui: „Amazon“, „Microsoft“ ir „Apple“ pelnas keliauja organizacijoms, skelbiančioms tą pelną sistemine neteisybe, o nuosavybės teisę – priespaudos įrankiu. Schumpeteris nenumatė tik vienos smulkmenos: duobkasių sąskaitas apmokės ne patys kapitalizmo kūrėjai, o jų našlės ir buvusiosios.

Antroji – nepelnyto turto kaltė. Žmogus, kuris turtą sukūrė pats, žino jo kainą – riziką, darbą, nemigą ir todėl jį vertina. Žmogus, gavęs turtą per santuoką ar paveldėjimą, jaučia, kad jo praturtėjimas atsitiktinis: Scott žodžiai apie pinigus, kuriuos jai „sukrovė sistema“, tikriausiai yra ne poza, o tikra savijauta. O toliau veikia paprastas psichologinis dėsnis. Pripažinti, kad turtą sukūrė konkreti įmonė, reikštų atsakyti į konkrečius klausimus: kodėl „Amazon“ sandėlio darbuotojas uždirba tiek, kiek uždirba? Kuo nusipelnė buvusi žmona, gavusi 38 milijardus? Į tokius klausimus atsakinėti nemalonu. Kur kas patogiau paskelbti, kad kalta beveidė „sistema“: kai kalti visi, asmeniškai nekaltas nė vienas, o atgailai užtenka finansuoti „sisteminės neteisybės“ taisytojus. Kaltė išperkama urmu. Iškalbinga, kad Bezosas, Gatesas ir Jobsas – tie, kurie kūrė patys, niekada nekalbėjo apie santvarkos pertvarkymą.

Trečioji priežastis: naujųjų laikų pakaitinė religija. Katalikė Melinda Gates prarado santuoką, o su ja – visą ligtolinę gyvenimo sanklodą, Laurene Jobs neteko vyro, MacKenzie Scott neteko tapatybės, kuri ketvirtį amžiaus rėmėsi santuoka ir kartu auginta įmone. Žmogus tokios tuštumos ilgai nepakelia – jam reikia prasmės, bendruomenės ir veiklos, kur jis vėl būtų reikalingas. Šimtmečiais tą darbą dirbo tikėjimas ir Bažnyčia. Bet šių moterų socialiniame sluoksnyje krikščionybė seniai laikoma prasčiokų prietaru, todėl į tuštumą atėjo kitas tikėjimas – ideologija, turinti visą religijos inventorių, tik be Dievo. Gimtoji nuodėmė – turtingųjų privilegija. Išpažintis – vieši pareiškimai apie santvarką, kuri „sukrovė pinigus“. Atgaila – perskirstymas. Šventieji ir eretikai, sava liturgija su nuolat atnaujinamu žodynu, misionieriška veikla per NVO aktyvistų tinklą ir svarbiausia – moralinio pranašumo jausmas, įgyjamas nuo pirmos dienos. Uolumas, kurį matome Melindos Gates atveju, yra religinės psichologijos vadovėlinis pavyzdys: atsivertėlis visada karštesnis tikintysis už užaugusį tikėjime.

Skirtumas nuo tikros religijos esminis: tikėjimas reikalauja keisti savo gyvenimą – nusižeminti, aukotis, tarnauti. Pakaitalas reikalauja tik rašyti čekius. Nė vienai iš trijų naujoji religija nekainavo nieko asmeniško: nei gyvenimo būdo pakeitimo, nei namų Malibu, nei privačių mokyklų vaikams atsisakymo.

Ketvirtoji – statuso varžybos elito viduje. Milijardierių pasaulyje dar viena jachta ar dar vienas namas Malibu nieko nebestebina – daiktais vienas kito nebenustebinsi, todėl statuso ženklu tampa moralinis radikalumas. Kas remia „drąsesnius“ tikslus, tas atrodo aukštesnis: nebeužtenka būti turtingam, reikia būti „teisingai“ turtingam. Tai, ką amerikiečių psichologas Robas Hendersonas pavadino prabangos įsitikinimais: pažiūros, kurios elitui nekainuoja nieko, o sąskaitą apmoka vargingesni.

Mecenačių vaikai augo su privačiomis mokyklomis, patikima apsauga ir aiškia tvarka. Socialiniai eksperimentai – hormonų terapija paaugliams, „lyties tapatybės“ slėpimas nuo tėvų, mokyklų dekonstrukcija pagal genderizmo ideologiją tenka kitų žmonių vaikams be milijardų užnugario. Pati ši mada atsirado ne vakar: 1968-ųjų kultūrinės revoliucijos karta įvykdė tai, ką jos ideologai vadino ilguoju žygiu per institucijas – užėmė universitetus, žiniasklaidą ir valdininkiją. Šiandien tas žygis jau įvykęs, ir „progresyvizmas“ tapo paplitusia didžiojo kapitalo morale – vienintele kultūra, kurią ši aplinka pasiūlo naujos tapatybės ieškančiam turtuoliui. Todėl ir aukojimo įvairovės iš tikrųjų nėra. Nerūpi tradicinę šeimą ginančios organizacijos, parapijos ar bažnytinės vaikų ir senelių globos įstaigos. Tik postmodernistinės idėjos, tik „progresyvios“ organizacijos – nes tik už jas šioje aplinkoje suteikiamas statusas.

Prie statuso prisideda ir savotiškas draudimo polisas: finansuojant kairę perkamas saugumas nuo jos aktyvistų pykčio. Ideologija, kuri kasdien ieško naujų kaltųjų tarp turtingųjų, savo geradarių bent jau neliečia.

Jos neremia klasikinio brutalaus marksizmo. Nė viena nefinansuoja lobizmo dėl turto mokesčio didinimo sau, nė viena neatidavė akcijų valstybei. Jos remia kultūrinę marksizmo versiją: genderizmą, „sisteminio rasizmo“ teoriją, šeimos ir tėvų autoriteto naikinimą. Milijardai keliauja organizacijoms, kuriančioms iškreiptą tikrovę, kurioje žmogaus lytis – „socialinis konstruktas“, šeima – „represinė struktūra“, o tėvų teisė auklėti vaikus – „sisteminis smurtas“. Trys moterys, kurių gyvenimai kadaise buvo pastatyti ant santuokos, darbo ir tvarkos, dabar finansuoja tos tvarkos duobkasius.