Gintaras Rimkus
Paaiškėjo, kad Julius Sabatauskas vis dėlto negali būti Konstitucinio Teismo (KT) teisėju. Ne todėl, kad per ilgai sėdėjo Seime ar pernelyg giliai įsipainiojęs į interesų tinklus. Viskas daug paprasčiau: pasirodo, neturi pakankamo teisinio darbo stažo, nors teisininko diplomą turi jau daugiau nei du dešimtmečius.
Ketvirtadienį KT paskelbė, kad J. Sabatauskas neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto reikalavimo pretendentams į KT teisėjo pareigas turėti dešimties metų teisinio darbo pagal teisininko specialybę stažą. Taigi jo paskyrimas KT teisėju prieštarauja Konstitucijai.
KT šį kartą su „dvasiomis“ netgi nesitarė. Seimo narys yra ne teisininkas, o profesionalus politikas. Jei kasdien rašai įstatymus, kalbi apie teisę ir vadovauji Teisės ir teisėtvarkos komitetui, tai dar nereiškia, kad gali dirbti teisėju. Politika – ne teisė, nors ir labai panašu.
Beje, tai yra teisinga, nes draugo Juliaus teisingumo samprata visuomenei seniai kėlė abejones.
Dar visai neseniai draugas Julius kėlė bangas, kai į teisingumo viceministrės pareigas buvo paskirta buvusi Laisvos visuomenės instituto direktorė Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Jis viešai svarstė, ar gali ši moteris būti teisingumo viceministre, jei nuolat kartoja, kad niekada nepritars tos pačios lyties asmenų partnerystei.
Eiti Teisingumo viceministrės pareigas… tai aiškiausias interesų konfliktas, ir labai rimtai reikia pasvarstyti, dėl tokių žmonių, – tada viešai samprotavo Julius Sabatauskas.
Tiesa, pamiršo, kad jis ir pats iki ausų paskendęs interesų konflikte, nes jo duktė Birutė Sabatauskaitė yra Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė. O pastarosios gyvenimo partnerė Jūratė Juškaitė itin aktyviai dalyvauja teisėkūros procesuose, nuosekliai ir atkakliai formuodama politinių sprendimų kryptį.
Būtų visiškai nekorektiška ir net nepadoru įtarti, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas klausosi savo dukters nuomonės ar bent jau girdi ją vakarienės metu. Matyt, per drąsu būtų manyti, kad svarstant alternatyvius asmenų partnerystės teisinio reguliavimo modelius jis gali atsižvelgti į artimiausios šeimos aplinkos argumentus. Tokie dalykai paprastai politikams „nebūdingi“.
Visgi, kai šeimos nariai, jų partneriai ir atstovaujamos organizacijos veikia toje pačioje ideologiškai jautrioje teisėkūros srityje, o sprendimus dėl jos turinio svarsto būtent draugas Julius, sunku atsikratyti minties apie galimą interesų lobizmą – tiesiog liežuvis tam neapsiverčia.
Ir vis dėlto. Tai jau netik interesų konfliktas, bet ir uždaras ideologinės įtakos tinklas, jungiantis šeiminius, politinius ir institucinius ryšius.
Kaip matome, jokie interesų konfliktai nesutrukdė Julių Sabatauską paskirti Konstitucinio Teismo (KT) teisėju – asmenį, kuris neturi jokios konstitucinės teisės eksperto patirties – tik inžinieriaus diplomą bei teisės ir vadybos magistro laipsnius.
Tuo pat metu Seime buvo siūlomi aukštą autoritetą teisinėje bendruomenėje turintys kandidatai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas prof. Haroldas Šinkūnas ir to paties fakulteto doc. dr. Vaidotas Vaičaitis, turintis teisės magistro ir daktaro laipsnius, dėstantis konstitucinės teisės disciplinas ir nepriklausantis jokiai politinei partijai. Du pirmieji buvo paskirti, o doc. dr. Vaidotas Vaičaitis, matyt, užleido vietą J.Sabatauskui.
Taigi, šiuo atveju vyko ne kas kita, o akivaizdžios varžytuvės dėl konstitucinės kontrolės institucijos – Konstitucinio Teismo. Teoriškai tai turėtų būti institucija, apsaugota nuo bet kokių politinių ar ideologinių įtakų. Bet praktiškai į KT neretai skiriami asmenys vienaip ar kitaip susiję su politinėmis partijomis ar ideologiniais sambūriais.
Dėl šios priežasties KT sprendimuose neretai išryškėja ideologinis angažuotumas, kuris verčia abejoti KT nepriklausomumu. Visuomenės akyse KT vis dažniau atrodo ne kaip neutralus konstitucinės justicijos garantas, o kaip savotiškas „konstitucinis politinis biuras“, kuriame laimi Briuselio palaikomos politinės jėgos. Suprantama, Konstitucijos viršenybės sąskaita.
Ne mažiau savitas ir pats KT požiūris į Konstituciją. Panašu, kad ją aiškindamas Teismas mieliau klauso ne Tautos (formalaus suvereno), o paslaptingų „dvasių“, kurios įsitaisė KT pastate jau po Konstitucijos priėmimo. Šios dvasios, regis, disponuoja išskirtinėmis žiniomis apie tai, ką Tauta iš tikrųjų turėjo omenyje, net jei pati Tauta apie tokias prasmes niekada nėra girdėjusi.
Bėda ta, kad šios interpretacijos mums yra egzistenciškai pavojingos: kai „dvasios“ iškeliamos aukščiau už Tautos valią, niekas nebegali garantuoti, kad pasikeitus tų „dvasių” kilmės šaltiniui, vieną dieną sužinosime, jog 1940 metais Lietuva nebuvo okupuota, o įstojo į Sovietų Sąjungą savarankiškai – tiesiog iš didelio noro.
Kaip bebūtų, šįkart gerbiamam Juliui nepavyko. Konstitucijos „dvasios” nuo jo nusisuko – neįsileido.
Nežinia kodėl, bet Julius mano, jog būti KT teisėju pakanka Vyriausybės patvirtinto teisinių pareigybių sąrašo, kuriame figūruoja ir Seimo nariai. Pasirodo, ne. KT pirmininkas G. Goda žurnalistams pasakė, kad Konstitucija neaiškinama pagal Vyriausybės nutarimus.
Julius tai įvertino kaip Dievo pirštą, ir pareiškė, kad jo misija tuomet lieka Seime. Ir ši misija dar nebaigta.
Taigi visi lauksime neįprastų naujienų, nes draugo Juliaus interesų konfliktas niekur nepradingo.
