Šiuo antraštės pavadinimu tapusiu sakiniu iš esmės viskas yra pasakyta ir čia jau būtų galima dėti tašką bei išsiskirstyti savo keliais.
Sveiko proto žmogus suprastų, kad tokiu atveju nėra jokio reikalo gilintis arba, dar tiksliau tariant, krapštinėti nenorinčiųjų paliktas krūvas ant tako kaip politinio kraštovaizdžio artefaktą po jų atsitiktinio pasirodymo, nėra reikalo nustatyti – ko jie galiausiai taip priputo, kad tapo tokie apspangę, nenorintys, net abejingi savo likimui?
Perskaitęs šį sakinį pagalvojau – ar aš pats esu sveiko proto žmogus, jeigu prisiversdamas keliauju ten, kur prasmės anticipacijos nenusimato, iš kur karavanas jau bus išvykęs, palikdamas aplink buvusią stovyklą tik išėdas ir išmatas.
Štai buvusi LSDP pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė, grįžusi iš Europos Parlamento (EP) sesijos, dusdama iš pykčio, išbarė partijos vadovybę dėl to, kad, jos žodžiais tariant, partija įsivėlė į karą su žiniasklaida, palaikydama LRT įstatymo pataisų svarstymo iniciatyvą.
„Per 16 metų, kiek esu Europos Parlamente, dar tokių dalykų nebuvo, kad Lietuva būtų svarstoma šitaip – dėl grėsmių demokratijai“, – sakė Blinkevičiūtė.
Jei kam kilo abejonių, taip buvusi partijos pirmininkė, kaip atrodo, vis dar neišbarsčiusi savo įtakos partijoje, reagavo į Žalimo pradėtą Lietuvos šmeižimo akciją EP, pavadintą debatais ir įregistruotą pavadinimu „Mėginimas užgrobti Lietuvos visuomeninį transliuotoją ir grėsmė demokratijai Lietuvoje“.
Vaje vaje…
Baisu!
Tačiau, kaip atrodo, jūs vis dar nesupratote, kad Blinkevičiūtė taip niršta ir pyksta ne ant begėdžio Žalimo, iškrėtusio eilinę kiaulystę Lietuvai, o ant savo bendrapartiečių, kurie ėmėsi įstatymų leidybos iniciatyvos, neatsiklausę Žalimo, savo ruožtu atstovaujančio siauro kaip skutimosi peiliuko ašmenys žmonių rato interesams ir, kaip atrodo bent man, pernelyg dažnai prasilenkiančio su Lietuvos interesais.
O, atrodytų, nebuvo geresnio pasirinkimo europarlamentarei Vilijai tokiu atveju kaip sugėdyti kolegą Žalimą, aptiktą negražiai besielgiantį, dar Briuselyje, nebūtų buvę reikalo tempti į Lietuvą pykčio bagažo ir dalintis tokiomis kontrabandinėmis dovanėlėmis su savo partijos bendraminčiais. Nesunku įsivaizduoti, kad tai būtų buvęs doriausias Blinkevičiūtės veiksmas per jos karjeros Briuselyje 16 metų, iš tiesų, niekas po to nebūtų galėjęs ramia sąžine sakyti, kad ji nieko doro čia nenuveikė net pernelyg ilgai užsibuvusi, ypač jeigu ponia Vilija ta proga būtų Žalimą pavadinusi Konstitucijos užpakalinių durų banditu ir dergimo teroristu, apibjaurojusiu visą gintarinę pakrantę (aš pats tokių žodžių viešai vartoti neturiu teisės net Žalimo šešėlio atžvilgiu dėl savo nepolitinės prigimties ir ypatingai žemo socialinio statuso).
Labai intensyviai nesuprantu, kam yra reikalingi Lietuvos atstovai EP, jeigu jie nesugeba tokiu kritiniu atveju pasipriešinti Lietuvos dergimo čempionui, užsistoti bent žodeliu už savo rinkėjus.
Iš tiesų, jeigu kaimyninių šalių didžiausia problema visada buvo vadizmas, mūsų didžiausia politinė nelaimė yra karvizmas.
Kaip rašoma žodyne, žodis „vadizmas“ yra politinis terminas, apibūdinantis valdymo sistemą, pagrįstą autokratiniu lyderio kultu, kai valdžia yra centralizuojama vieno asmens (vadovo) rankose, o pats žodis, nors ir naudojamas, laikomas hibridiniu naujadaru, peikiamu kalbininkų.
Savo ruožtu žodį „karvizmą“ aš būčiau linkęs apibrėžti kaip tinkamą politinės sistemos, kuri atsiduoda mėšlu, šienu ir tešmenimis, įvardijimą.
Kaip atrodo bent man, kita socialdemokratų politinė karvė yra laikinasis pirmininkas Sinkevičius, ne tiek dėl to, kad bando įsiteikti „konservatoriams“, – kai meilikavimas politiniams oponentams ir jų pozicijų palaikymas čia jau įgyja nešvankumo pobūdį, – kiek jau dėl to, jog karštligiškai ruošiasi dalyvauti partijos pirmininko rinkimuose, nepaisydamas akivaizdaus fakto, kad jo vardo, pagrįstas ar nepagrįstas, bet labai tamprus, naikinantis politiko reputacijos likučius susiejimas su „Fegda“ partijai yra girnapusė prie kojų arba peilis po kaklu.
Tačiau karviškiusias įvykis nepriklausomos Lietuvos istorijoje be konkurencijos yra neįtikėtinas pastarųjų dienų nutikimas, kai premjerė Ruginienė įpareigojo jaunąjį Vinokurą atsiprašyti Petrausko ir pakviesti anąjį grįžti atgal į Pažangos tarybą, iš kurios besimaivydamas buvo neva išstojęs.
Jei kam kilo abejonių, čia kalbame apie tą patį Petrauską, VU rektorių, kuris praeitos kadencijos Pažangos tarybos pirmojo susitikimo metu perskaitė programinį pranešimą, iš esmės paskelbusį, kad lietuviškos tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, o lietuvių tautinė kultūra yra reakcingas reiškinys.
Su Petrausko pavarde pirmiausiai yra sietinas galimas vertinimas, kad ši Taryba tapo gėdos ešelonu ir planavo tapti mūsų savigarbos ešafotu, nes ji už milžiniškus pinigus paruošė apgailėtino turinio, menkavertį, dezinformacinio pobūdžio tekstą, pavadintą Lietuvos pažangos strateginėmis gairėmis „Lietuva 2050“. Petrauskas gyrėsi daug prisidėjęs prie šio darbo.
(Karvių respublikoje vyrauja nuomonė, kad korupcija čia net nekvepia.)
Kita vertus, čia minimas tas pats jaunasis Vinokuras, kuris yra Arkadijaus sūnus.
Nėra ko nesuprasti, kad užsiminiau apie tą pačią premjerę, kuri kartais yra pavadinama Vasilisa gražiąja.
Kas be ko, karvių būna ir gražių.
Oi! Argi VU rektorius galėjo taip pasakyti? Tai šokiruoja!
Tad kokį toną gali duoti universiteto bendruomenei tokia nuostata tautiškumo ir patriotizmo aspektu?
Gal nors „Pozicijos” svetainėje pagaliau išmokime rašyti apie pasirinktos temos esmę kultūringai – be primityvaus vulgarumo ir chroniškiems alkoholikams būdingo žodyno? E. Čiuldė pasirenka aktualias temas, bet kažkodėl pamiršta, kad poezija (kurią jis kartais papildo ir savo rašinius) tikrai nedera su pliurpimu apie karvių tešmenis, išėdas, išmatas ir pan.
J. Tumas – Vaižgantas kartą pateko į vakarėlį, kurioje „riebius” primityvius anekdotus pasakojęs žmogeliukas jautėsi pelnęs susirinkusių dėmesį. Rašytojas jo paklausė: „Ar žinote, kuo skiriasi fortepijonas nuo klozeto?” Sutrikęs anekdotų pasakotojas nutilo, nesusigaudydamas ką atsakyti. Tada rašytojas ir tarė: „Jeigu nesuvokiate skirtumo, tai kaip galite būti kultūringoje draugijoje?” Anekdotų pasakotojas greitai dingo ir niekas jo nepasigedo.
Tikiuosi, kad „Pozicijos” skaitytojai taip pat nepasiges leksikos, būdingos alkoholikų ir chamų draugijoms.
Nuostabaus tyrinėtojo Toporovo interviu vietoj atsako tokiems lietuvių kultūros „mylėtojams” kaip odiozinis Petrauskas.
https://www.youtube.com/watch?v=84qhc2vG0uU
Po sėkmingos prichvatizacijos AMB komunistai nori nenori , pagal interesus, tapo dešinės partija, dešinesne už sąjūdininkus konservatorius. Kurie garsiai skelbė privatizaciją, bet tautos valia buvo nušalinti nuo komunistams vadovaujant bankrutavusios komunistinės valstybės palikto turto dalinimo. Iš kitos pusės, komunistams pritrūko įžūlumo apsiskelbti komunistų kapitalistų partija , tai, pakaitalioję , apsistojo ties maloniu ausiai , raminančiu socialdemokratų vardu. Kaip kokie švedai. Bet toks praktinių interesų ir idealų išsiskyrimas veikia partiečių nervus ir nestebintų kraupus, kaip čia pasakyta, socdemų nenoras būti socialdemokratų partija. Bet, kita vertus, o kuo tada būti?
90% tautos yra avys.Avys laikomos aptvare teritorijoje didelių šėrimo prekybos centrų kurioje yra pašaro ,priklausančioje avių savininkui.Avelių paskirtis duoti vilną,pieną,ar mėsą,būti papjautoms.Gerai jei avelių savininkas nėra samdinys,tai jis aveles apkirps ir prižiūrės.Jei bandos piemuo tik samdinys,tai jam avys nelabai rūpės.Daug avių yra pripratusios prie savo politinių šeiminkų balso ir paskui naują balsą jos neseks.Jei bandai trūksta gero vadovo su aviganiais bandos apgynimui ,priežiūrai,tai banda klaidžioja pamiškėse ir tampa vilkų taikiniu,grobiu.
tai sakai kol nebuvo prekybos centrų buvo kitaip?
Apskritai pastarireji Čiuldės komentarai liudija jo palaidą vandenį, kuris gūra lyg smėlis pro pirštus, o esmės nesugaudysi… O tos sakinių konstrukcijos, kalbos klaidos, išsireiškimai…
„Išsireiškimai” rusicizmas, reikėtų sakyti „posakiai”…
Išraiška kaip dalyko reikšmės parodymas viešai yra tinkamas pasakymas ar parašymas. Sangrąža čia netinka, nors logiškai turbūt galima ją būtų pagrįsti taip pat.
Išsireiškimas – neteiktinas vertinys, įtrauktas į Kalbos klaidų sąrašą. Vietoj jo vartotina pasakymas, posakis, žodžiai, pvz.: Dėl tokių išsireiškimų (= žodžių, pasakymų) kilo konfliktas. Pokalbių tekstas, stokojantis aiškių išsireiškimų (= pasakymų), patvirtina, kad pokalbių dalyviai vienas kitą suprato ir žinojo tikrąją šių išsireiškimų (= pasakymų, žodžių, posakių) prasmę.
Taip pat nevartotinas ir veiksmažodis išsireikšti, o vartotina pasakyti, pareikšti, išreikšti, pvz.: Liudytojas ne visai tiksliai išsireiškė (= pasakė, išreiškė mintį). Kaip buvo išsireikšta (= pareikšta, pasakyta) pranešime, bylos nuolat sudėtingėja.
Parengė Lina Mišutienė
Išsireiškimas ir posakis turi kiek skirtingus niuansus. Jeigu jų nejauti, tuomet žiūri į įvairius žodynus. Lietuvių kalba labai jautri ne tik žodžio konstrukcijai, bet netgi pasakymo tonui, balsui, tembrui, artikuliacijai… Gal tik -imas, kaip mus mokė Pikčilingis, neteiktinas, nes padarytas iš veiksm. bendraties „išsireikšti” ir yra dirbtinas, „nejudrus”…
Laukčiau kalbos praktikų, o ne žodynų skaitytojų nuomonės.
Posakis ,sakyčiau, yra vykęs išsireiškimas, kurį pasigauna ir kiti. Dauguma išsireiškimų tam kartui. Išreikšti, pasakyti čia pat ir pradingsta
Sutinku. Išsireiškimas tai pasakymas. Bet ne posakis.
„Šiuo antraštės pavadinimu tapusiu sakiniu“
Antraštės pavadinimu? Ką dar turi antraštė, be pavadinimo?
Antipatiška anticipacija
Jei lietuviai 1992 metais nebūtų, pirmieji pokomunistinėje Europoje, atgal susidėję su komunistais (dabar socdemais) niekas jų nebūtų vadinęs nei lietuvaičiais tada, nei pažangos stabdžiais, kaip dabar.