Valdas Sutkus. Kaip Vakarų universitetai naikina vyriškumą

Šiandien Vakarų universitetuose, ypač – humanitarinio profilio studijose, vyriškumas vis dažniau minimas tik su neigiamais epitetais: „toksinis“, „problemiškas“, „pasenęs“. Retai kada girdėsi kalbant apie vyrišką atsakomybę, pareigą, gebėjimą ginti, kurti, laikyti smūgį. Kai institucija nuolat kalba apie tave kaip apie problemą, anksčiau ar vėliau tu arba tampi tuo, kuo tave vadina, arba visiškai nusišalini. Jauniems vyrams nuolat kartoja: būk tylesnis, minkštesnis, atsargesnis. Universitetas šiandien nebeformuoja vyriškumo, jis jį ištrina. Ir tai, deja, daroma labai sistemingai.

Jeigu kalbėtume ne abstrakčiomis tezėmis, o konkrečiais, kasdieniais vaizdais, tai vyriškumo naikinimas universitetuose atrodo kaip nuosekli rutina. Įprastas vaizdas – paskaita prasideda perspėjimu. Dėstytojas prieš kalbėdamas apie karą, istoriją, religiją, literatūrą ar net biologiją pirmiausia praneša, kad turinys gali „sukelti diskomfortą“. Tai signalas: pasaulis pavojingas, idėjos žeidžia, o tavo tikslas yra ne atsilaikyti, o apsisaugoti ir išvengti. Vyrui, kuris bręsta per iššūkį ir susidūrimą su tikrove, tokia aplinka nuo pirmos minutės sako: čia ne vieta stiprybei, čia vieta atsitraukimui.

Kitas vaizdas – auditorija, kurioje studentas, drįsęs ginčytis ar kalbėti aštriai, po paskaitos kviečiamas „pokalbiui“. Ne todėl, kad būtų neteisus, o todėl, kad buvo „per griežtas“, „per tiesus“, „galėjo kažką įžeisti“. Ginčas, kuris anksčiau buvo intelektualinės brandos ženklas, šiandien traktuojamas kaip emocinis smurtas. Jaunas vyras išmoksta paprastą pamoką: ne kalbėti aiškiai, o kalbėti saugiai. Ne ginti poziciją, o ją iš anksto sušvelninti.

Visuomenė, kuri bijo spontaniškumo, užaugina žmones, bijančius gyventi.

Trečias pavyzdys – universitetinės drausmės kodeksai, kuriuose flirtas su merginomis tampa „problemišku elgesiu“. Jauni vyrai mokomi, kad iniciatyva asmeniniuose santykiuose yra rizika, kad kiekvienas žvilgsnis, žodis ar gestas gali būti pavadintas prievarta, kad visi tavo veiksmai gali būti aiškinami tau nepalankiai. Rezultatas – paralyžius. Vyras, kuris istoriškai buvo mokomas imtis iniciatyvos, šiandien mokomas geriau nieko nedaryti, kad nesusikurtų problemų. Visuomenė, kuri bijo spontaniškumo, užaugina žmones, bijančius gyventi.

Ketvirtas vaizdas – „lyderystės“ seminarai, kuriuose žodis lyderis atsiejamas nuo sprendimų ir atsakomybės. Ten kalbama apie „įtraukią lyderystę“, „jautrų vadovavimą“, „horizontalius sprendimus“, bet niekada – apie pareigą priimti nepopuliarų sprendimą, prisiimti atsakomybę ar rizikuoti. Vyrui lyderystė visada buvo natūrali pareiga, ne privilegija. Universitetas tai paverčia diskusijų klubu, kuriame niekas už nieką neatsako, o lyderystė yra ne gebėjimas sutelkti, o pastangos visiems įtikti ir niekam neužkliūti.

Penktas pavyzdys – fizinės erdvės transformacija. Universitetų miesteliuose nyksta sporto aikštės, varžybų kultūra, fizinio išbandymo elementai, o jų vietą užima poilsio zonos, „saugios erdvės“, „ramybės kambariai“. Pats kūnas tampa įtartinas. Jėga – nebe ugdoma, o slopinama. Tai siunčia aiškią žinutę: fiziškai stiprus kūnas – pavojingas, nes yra nesaugumo šaltinis.

Pagaliau – akademinis vertinimas. Reikalavimų kartelė nuleidžiama „dėl įvairovės“ ir „įtraukties“, egzaminai supaprastinami „dėl streso vengimo“, o disciplina švelninama „dėl gerovės“. Vyrui, kurio asmenybė auga per ribų įveikimą ir pasipriešinimą, tokia sistema siunčia vieną žinią: iš tavęs nieko daug nesitikime. Tai malonu ir komfortiška trumpuoju laikotarpiu, bet ilgainiui tai žudo ambiciją.

Šiuolaikinis universitetas nebėra vieta, kurioje jaunas vyras bręsta, grūdinasi ir mokosi prisiimti atsakomybę. Jis tapo vieta, kurioje vyriškumas sistemingai ardomas ir neutralizuojamas. Tai institucinė politika, kuri pakeitė patį universiteto stuburą. Universitetas šiandien vis rečiau ugdo, o vis dažniau slopina. Nebeužgrūdina, o atpratina nuo kovos, nebekviečia priimti iššūkį, o moko iš anksto nusiginkluoti.

Pirmasis ir esminis šio lūžio ženklas buvo hierarchijos sunaikinimas. Klasikinėje akademinėje tradicijoje hierarchija buvo orientyras, o ne priespauda: kas daugiau sugeba, tas tampa vedliu, kas gabesnis, tas kyla aukštyn, kas labiau patyręs, tas moko kitus. Šiandien ši logika paskelbta įtartina. Autoritetas suvokiamas kaip grėsmė, reikalavimai – kaip priespauda, o kompetencija – kaip „viena iš nuomonių“. Dėstytojas nebenori būti autoritetas, studentas nebenori būti mokomas, o tiesa tariamai gimsta ne iš patirties ir darbo, bet iš emocijų ir „jautrumo“. Vyrui, kurio branda visada siejosi su iššūkiu, tokia aplinka veikia kaip lėtas asmenybės ardymas: be hierarchijos jis nekyla, o blaškosi, sukasi ratu.

Toliau sekė konkurencijos demonizavimas. Universitetas šiandien bijo varžybų. Konkurencija apšaukiama „toksine“, „žalojančia“, „neįtraukia“. Ambicija pakeičiama jautrumu, o siekis būti geriausiu – siekiu nieko neįžeisti. Tačiau būtent konkurencija per visą Vakarų istoriją vertė vyrus pranokti save, dirbti daugiau ir mąstyti giliau. Sistema, kuri bijo konkurencijos, bijo stiprybės. O bijodama stiprybės ji renkasi silpnumą kaip normą.

Trečiasis smūgis – atsakomybės atsiejimas nuo veiksmų. Jauni vyrai nuosekliai mokomi, kad jie nėra savo likimo šeimininkai. Jei nepasisekė – kalta neteisinga sistema. Jei jautiesi silpnas – kalta visuomenė. Atsakomybę pakeitė pasiteisinimų kultūra. Tačiau vyras be atsakomybės nėra veikėjas. Jis tik statistas, laukiantis, kol kas nors kitas sutvarkys pasaulį. Universitetas šią laikyseną ne tik toleruoja, bet ir skatina.

Ketvirtasis smūgis – emocijų kultas. Vietoje ištvermės universitetas ugdo nuolatinį savęs stebėjimą, mikro įžeidimų paiešką ir poreikį būti apsaugotam nuo „nepatogių“ idėjų. Jautrumas tapo paklausia valiuta, o ištvermė – įtartina savybe. Vyras, kuris kalba tiesiai, tampa problema. Vyras, kuris nepalūžta, yra įtartinas. O štai vyras, kuris skundžiasi gyvenimu ir „moka verkti“ – pažangus. Tai ne ugdymas, o dresūra, pritaikyta visuomenei, kuri bijo įtampos ir konkurencijos.

Penktasis smūgis – ideologinis perprogramavimas. Universitetas seniai nustojo būti tiesos paieškos vieta ir tapo pasaulėžiūros gamykla. Humanitarinės ir socialinės disciplinos veikia kaip ideologinio auklėjimo instrumentai, kuriuose vyriškumas vaizduojamas kaip istorinė nuodėmė, agresijos šaltinis ir priespaudos mechanizmas. Čia neišvengiamai prisimintinas Herbertas Marcuse, kurio idėjos apie represyvų racionalumą tapo akademinės kasdienybės fonu. Vyras šioje schemoje visada problema, o jo gyvybinė energija – grėsmė. Todėl ji neutralizuojama ir išjuokiama.

Tačiau taip buvo ne visada. Senasis europinis universitetas – nuo Humboldto universiteto modelio iki Oksfordo ir Sorbonos – buvo vieta, kur ugdomas elitas. Studentą reikėjo išbandyti ir grūdinti jo charakterį. Ginčai iki paryčių, rizika, klaidos buvo ne tik toleruojami, bet ir skatinami iš supratimo, jog gyvybiška energija būtina. Nors dažnai ji atrodo chaotiška, bet be jos nei mokslas neatsiranda, nei valstybės vadovai neformuojami.

Kaita prasidėjo masinio universiteto eroje, kai ugdymas buvo pakeistas paslauga. Aukšti reikalavimai tapo diskriminacija, o standartai ėmė taikytis prie silpniausio bendro vardiklio. Masėje visada daugiau bijančių, nei drąsių, todėl kartu dingo ir tolerancija rizikai. Antrasis lūžis atėjo po 1968 metų studentų protestų, kai autoritetas buvo paskelbtas blogiu, o maištas – dorybe. Išoriškai tai atrodė kaip laisvė, tačiau netrukus maištas virto nauja tvarka, kurioje už „neteisingą“ mintį baudžiama tyliai, bet sistemiškai ir veiksmingai.

Universitetas iš mąstymo erdvės virto projektų rašymo fabriku.

Prie šių kultūrinių lūžių prisidėjo struktūrinė universiteto degradacija. Pirmiausia – finansinė priklausomybė nuo valstybės ir projektų. Kuo daugiau pinigų, tuo daugiau ataskaitų, rodiklių ir „atitikčių“. Akademinė drąsa tapo nebe dorybe, o rizika. Dėstytojas, keliantis nepatogius klausimus, tampa problema administracijai, fakultetas, keliantis aukštus reikalavimus, – „nesuderinamas su vertybėmis“. Universitetas iš mąstymo erdvės virto projektų rašymo fabriku, kuriame svarbiausia ne tiesa, o finansuotojo norima ideologija.

Kitas struktūrinis smūgis – administracijos išsipūtimas. Daugelyje universitetų šiandien daugiau žmonių dirba „valdant procesus“ nei mokant studentus ar vykdant mokslinius tyrimus. Šis sluoksnis gyvena ne žinių perdavimu, o rizikos mažinimu. Jam gyvas, ambicingas studentas ar dėstytojas yra grėsmė. Todėl kuriami kodeksai, procedūros ir taisyklės, kurios konfliktą užgniaužia dar jam neįvykus. Universitetas taip prarado esminę savybę – gebėjimą kurti naujus iššūkius ir atlaikyti įtampą.

Dar vienas struktūrinis poslinkis – rinkodarinė logika. Universitetai pradėjo konkuruoti ne idėjomis, o patogumu. Reikalavimai nuleisti, disciplina sušvelninta, nes „neigiama patirtis“ kenkia reputacijai. Taip universitetai atsisakė ugdymo funkcijos. Ši logika ypač skaudžiai kirto vyriškumui, nes vyriška branda formuojasi per ribų įveikimą, pasipriešinimą ir atsakomybę. Žodžiu, universitetai išsigando vyriškumo. Ne todėl, kad vyrai blogi, o todėl, kad vyriška energija gali kurti, bet gali ir griauti. O biurokratinei, ideologizuotai sistemai toks žmogus pavojingas. Todėl jis nebeauginamas – jis naikinamas. Istorija negailestinga. Civilizacijos, kurios nusprendžia, kad stiprūs vyrai yra problema, ilgainiui lieka be gynėjų, kūrėjų ir lyderių. Be vyriškos energijos nėra nei mokslo proveržio, nei valstybės stuburo.