Vilniaus miesto apylinkės teismas penktadienį visiškai išteisino mokytoją Aliną Laučienę, kuri buvo kaltinta neapykantos kurstymu prieš rusakalbius ir kitataučius. Kaltinimai jai buvo pareikšti tuo metu, kai ji priklausė dar nesuirusiam Nacionaliniam susivienijimui (NS).
Teismas paskelbė, kad autorė savo straipsnyje rašė ne apie nepakantumą tautybėms, o apie nepakantumą elgesiui, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams.
„Išskiriamas būtent konkretus netinkamas elgesys – lietuvių kalbos nesimokymas. Iš straipsnio galima akivaizdžiai suprasti, kad smerkiamas ir niekinamas ne asmenų kilmės faktas, o būtent kitataučių nelietuvių elgesys – valstybinės kalbos nesimokymas“, – paskelbė teisėja Evelina Petraitienė.
Teismas priėmė tokį nuosprendį, kokio prašė ir prokuratūra, ir pati kaltinamoji. Visi pripažįsta, jog tai gana retas atvejis Lietuvos teismų praktikoje, kai prokuroras prašo asmenį išteisinti dėl jam pareikštų kaltinimų.
Teismas nusprendė Aliną Laučienę išteisinti
„Ne kiekviena veika pagal Baudžiamąjį kodeksą laikoma nusikaltimu – nusikaltimu laikoma tik tokia veika, kuri yra pavojinga ir priešinga teisei“, – sakė teisėja.
Teismas taip pat nutarė panaikinti A. Laučienei paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – įsiteisėjus nuosprendžiui. Be to, nuspręsta iš valstybės lėšų atlyginti jos patirtas išlaidas advokatui – 1 tūkst. 500 eurų.
Ikiteisminį tyrimą Vilniaus apylinkės prokuratūra pradėjo remdamasi dviejų Lietuvoje gyvenančių kitataučių pareiškimais, nors prieš tai policija kelis kartus buvo atsisakiusi pradėti tokį tyrimą.
Teisėja pažymėjo, kad net ekspertai savo išvadose nurodė, jog tekste nėra tautų žeminimo. „Nėra žeminimo dėl tautų egzistavimo, tačiau autoriaus nuomone išskiriamas netinkamas elgesys – lietuvių kalbos nesimokymas.“
Specialistai Antanas Smetona ir Artūras Judžentis pabrėžė, kad tekstas turi būti vertinamas per kalbos, o ne per politinę prizmę.
„Pagrindinis teksto tikslas – lietuvių kalbos gynimas“, – skelbdama nuosprendį sakė teisėja. Pasak E. Petraitienės, Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas nustato, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, o viešose įstaigose privaloma vartoti lietuvių kalbą.
„Nuo 2026 m. sausio 1 d. įsigaliojo ir šio įstatymo papildymas, kuriuo nustatyta, kad ne tik valstybinės institucijos, bet ir prekes bei paslaugas teikiantys verslo subjektai privalo užtikrinti valstybinės kalbos vartojimą viešojoje erdvėje.
Teismo vertinimu, tai vienas esminių akcentų analizuojant šį straipsnį – įstatymų leidėjas skiria didelį dėmesį valstybinės kalbos saugojimui ir puoselėjimui“, – pažymėjo teisėja.
Ikiteisminį tyrimą dėl A. Laučienės straipsnio teisėsauga pradėjo gavusi privačios detektyvų kontoros vadovo Olegas Rimanas ir buvusio Vilniaus miesto tarybos nario Markas Adamas Haroldas pareiškimus.
A. Laučienės byloje išvadas pateikė mažiausiai aštuoni ekspertai. Ekspertė S. Kietytė teigė, kad straipsnyje esama supriešinimo elementų, tačiau kartu pateikiama išlyga kitataučiams likti Lietuvoje, nurodant jiems keliamus reikalavimus.
Tuo metu kalbos ekspertas Laimutis Laužikas nurodė tekste įžvelgęs kritiką kitataučiams. Jo vertinimu, kritika nukreipta į nenorą pritapti Lietuvoje. Jis citavo straipsnio ištrauką:
„O pas mus rusiškai (!) kalbančios parduotuvių kasininkės ukrainietės niekaip nesugeba lietuviškai ištarti net elementarių frazių: „prašom“, „ačiū“, „prašom paimti kvitą“, „geros dienos“. Aptarnavimo srityje, prasidėjus karui Ukrainoje, ėmė klestėti baisi antikultūra. Juk visi turėjome pastebėti, kad net mūsų kitatautės pardavėjos, dar visai neseniai buvusios tokios mandagios ir mielos, pasidarė šiurkščios ir tingios pasakyti „prašom“. Išmoko iš Ukrainos rusų. Ar leisime taip ir toliau tęstis?
Kiekvienas lietuvis tokiai kasininkei turi priminti mandagaus aptarnavimo taisykles ir išsikviesti vadybininką pasiaiškinti. Bet čia ne tik tautos bukumas ar negebėjimas kalbėti kitomis kalbomis, čia dar ir baisi neapykanta, vidinis įsiūtis, kad mūsų tauta yra labiau išsilavinusi“, – savo straipsnyje rašė A. Laučienė.
Praėjusių metų kovą teismas patenkino prokuroro prašymą ir grąžino bylą prokuratūrai, motyvuodamas kaltinamojo akto trūkumais bei būtinybe papildomai įvertinti veikos pavojingumą.
Pernelyg jautri kitataučių reakcija
Įtardamas, kad byla gali įstrigti prokuratūroje, siekiant išvengti viešo nagrinėjimo ir galimo išteisinimo, kaltinamosios advokatas Tomas Januškevičius pateikė skundą Vilniaus apygardos teismui, prašydamas bylą grąžinti nagrinėti teisme.
Aukštesnės instancijos teismas skundą patenkino – panaikino nutartį dėl bylos grąžinimo prokurorui ir nurodė ją toliau nagrinėti teisme.
Tai, kad prokuroras teisme prašo kaltinamąją išteisinti, generalinė prokurorė Nida Grunskienė yra pavadinusi normalia praktika.
„Buvo pavesta Generalinės prokuratūros prokurorui, kuris specializuojasi tokio pobūdžio bylose, patikrinti šį ikiteisminį tyrimą. Susipažinus su patikrinimo išvadomis, buvo nuspręsta pakeisti prokurorą ir pavesti valstybinį kaltinimą palaikyti Generalinės prokuratūros prokurorui“, – aiškino generalinė prokurorė.
„Jis priėmė sprendimą prašyti teismo, kad būtų grąžinta byla tyrimui papildyti. Teismas sutiko, aukštesnysis panaikino (…) ir prokuroras, palaikantis valstybinį kaltinimą, paprašė išteisinti“, – pridūrė ji.
„Pernelyg jautri kitataučių reakcija į bet kokią viešą kritiką negali būti pagrindas baudžiamajai atsakomybei, – sakė teisėja. – Juolab kad straipsnyje kalbama ne apie nepakantumą tautybėms, bet apie nepakantumą elgesiui, prieštaraujančiam Lietuvos Respublikos įstatymams. Smerkiamas ir niekinamas būtent kitataučių elgesys – kalbos nesimokymas, bet ne pati tauta ar tautybė“, – aiškindama išteisinamojo nuosprendžio motyvus sakė teisėja E. Petraitienė
Pasak jos, socialinė grupė, kuriai reiškiama kritika, nėra ginama įstatymais – kritikuojami individai ar asmenys, kurie neketina mokytis lietuvių kalbos ir nesiintegruoja.
„Straipsnis tik ragina laikytis Lietuvos Konstitucijos ir Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo reikalavimų“, – savo kalbą užbaigė teisėja.
Pagal prokuroro pareikštą kaltinimą A. Laučienei grėsė bausmė. Baudžiamasis kodeksas numato, kad tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos arba įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Sakydamas baigiamąją kalbą Generalinės prokuratūros prokuroras Darius Čaplikas paprašė kaltinamąją išteisinti, nors anksčiau jo kolega Šarūnas Šimonis iš Vilniaus apylinkės prokuratūros siekė moterį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Paskelbus išteisinamąjį nuosprendį prokuroras D. Čaplikas pakartojo tai, ką sakė baigiamojoje kalboje.
„Šioje byloje tikrai nėra nustatyta, jog veika yra tokio pavojingumo, kad būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę“, – sakė prokuroras.
Lietuvių kalba akivaizdžiai ujama ir nukišama į užkaborius
Teismo posėdžius stebėdavo didelis būrys Nacionalinio susivienijimo-Tautos forumo narių, tarp kurių buvo šios politinės jėgos lyderis Vytautas Radžvilas.
Iš pradžių A. Laučienę gynė Nacionalinis susivienijimas. Vėliau partijai suskilo į dvi dalis. Neoficialiai sako – į NS „Pro Patria“ ir NS „Tautos forumas”. NS „Pro Patria“ prijaučianti V. Sinicos grupė A. Laučienės išsižadėjo ir į teismus nėjo, nes jai pasirodė per dideli kaštai dėl A. Laučienės bylinėtis teismuose. Todėl teisiamoji liko su „Tautos forumo“ grupe, kurią įsteigė tas pats Nacionalinio susivienijimo įkūrėjas Vytautas Radžvilas.
„Jeigu tylėsi ir gailiai inkši prašydamas: „Malonėkite pramokti kelis žodžius mūsų kalba“, tada nuolatos ir vis dažniau sulauksi atsakymo: „Jūsų šuniškos kalbos nesuprantame, šnekėkite žmonių kalba“, – sakė partijos pirmininkas.
Išteisinamąjį nuosprendį išklausiusi A. Laučienė dėkojo bendražygiams. „Jūs atėjote čia, nes jums skauda dėl Lietuvos, jūs per pūgą, per lietų, per karštį ginate Lietuvos vardą ir Lietuvos kalbą, kuri dabar labai akivaizdžiai ujama ir nukišama į užkaborius.“
Žurnalistams paklausus, kaip ji Jaučiais po išteisinamojo teismo nuosprendžio, Alina sakė: „Esu patenkinta. Kad būčiau laiminga iki galo tikrai ne. Knygnešių dėka lietuvių kalba buvo išgelbėta. Vėliau, kaip sakė gerbiamas Pirmininkas V. Radžvilas, ją gelbėjo Sąjūdis. O šiandien ją ginti tenka jums visiems – gerbiami žurnalistai, nuolat rašant apie pavojus mūsų valstybinei kalbai, ir mums, paprastiems Lietuvos piliečiams, turintiems tautinę sąmonę ir patriotizmo dvasią.
Aš manau, jūs suprantate, ką noriu pasakyti. Anglai sako: „mano namai – mano tvirtovė“. Jie tai gali sakyti ramiai, žinodami, kad jų niekas neokupuos. O mes puikiai žinome, kokie yra mūsų kaimynai. Apie 170 metų buvome po Rusijos caro valdžia, vėliau – bolševizmas dar 50 metų, ir, deja, tam tikri baisūs dalykai tęsiasi iki šiol.
Todėl aš svajoju, kad kiekvienas lietuvis galėtų pasakyti: „mano tėvynė – mano tvirtovė“, „mano valstybė – tvirtai pastatyta tvirtovė“. Visa kita – auksinės tvoros aplink namą, blizgantys automobiliai, skanus maistas kasdien ir per šventes – ateis savaime. Svarbiausia, kad valstybės pamatai būtų labai tvirti.
Čia nėra tik teritorija. Čia yra Lietuva. Čia kalbama lietuviškai. Lietuvių tauta turi lietuvių kalbą, ir ji yra valstybinė kalba. Mes ir toliau kalbėsime šia gražia – kaip jau sakiau – viena gražiausių pasaulyje kalbų. Ar mes tuo didžiuosimės? Ne, mes tuo tiesiog džiaugsimės.“
Darius Čaplikas yra Heraklis
Į klausimą, kaip Alina vertina tai, kas vyko su prokuratūra per visą šios istorijos laikotarpį, Alina atsakė, kad ši byla yra politinė byla. – Tai ne mano išsigalvojimas, – sakė ji. Jeigu mane teisia dėl žodžių „bukas“, „perėjūnas“ ir dėl teiginio, kad mūsų tauta yra labiau išsilavinusi, tai aš jau pirmame posėdyje tai įrodžiau.
„Bukas“ nėra „bukaprotis“. „Bukas“ reiškia neįgalų išmokti, negabų. Todėl aš klausiu: jei kitataučiai yra gimę čia, gyvenę 40, 50 ar net kelerius metus – ar net kelis mėnesius – kodėl jie negali išmokti lietuvių kalbos? Atsiprašau, bet jeigu žmogus net nemoka pasisveikinti… Visai neseniai viena rusė man pasakė: „Eto moj princip – govorít po-russki ili po-litovski“. Kitaip tariant: „mano principas – nekalbėti lietuviškai Lietuvoje“.
Jeigu jie turi tokius principus, gal ir mes turime teisę turėti savus?
Kokius principus rodė generaliniai prokurorai? Iš pradžių – jokius. Aš manau, kad tai yra užsakyta byla. Kieno – su žvake nestovėjau, nežinau. Tačiau prokuroras Šarūnas Šimonis šią bylą sukurpė būtent dėl tų trijų žodžių ir dėl teiginio, kad mūsų tauta yra išsilavinusi.
Jeigu Vilniaus universitetas įkurtas 1570 metais, o universiteto biblioteka – tais pačiais metais, o Rusijoje, Peterburge, universitetai atsirado beveik 200 metų vėliau. Dar kartą sakau – nereikia tuo didžiuotis. Reikia tiesiog žinoti, kas mes esame.
Požiūrio pokytį aš aiškinu tuo, kad atsirado blaiviai mąstančių, sąžiningų žmonių. Turiu omenyje gerbiamą prokurorą Darių Čapliką, kuris mane lydėjo teismo procese nuo trečiojo posėdžio iki pat pabaigos. Šiandien jis galėjo ir neateiti, bet iš pagarbos teismui ir mano bylai jis atėjo.
Jam teko labai sunkus darbas – išmėžti prokuroro Šarūno Šimonio „Augėjo arklides“. Ar jam buvo lengva? Ne. Prokuratūroje buvo pasipriešinimas. Bet jis tai padarė. Todėl šiandien aš drąsiai sakau: gerbiamas prokuroras Darius Čaplikas yra Heraklis.
Ar šis procesas man buvo lengvas? Taip. Nes į posėdžius ateidavo 50, 57, 67 mano draugai ir palaikytojai. Tai ko čia bijoti? Net jeigu mane būtų nuteisę, aš vis tiek jaučiuosi gerai. Aš nekovoju dėl savęs. Per visą gyvenimą nesu pasisavinusi nė vieno cento, nesu paėmusi nė vieno kyšio.
Aš tai darau dėl Lietuvos. Ir todėl neturiu ko bijoti.
Būkime drąsūs, nebijokime nieko, nes drąsos deglas, kurį mes nešame, išgairina visus melus ir apgaules. O mes nepasiduokime – kol esame žemėje, mylėkime Lietuvą ir savo kalbą“, – susirinkusiems sakė A. Laučienė.
Nors proceso šalių pozicijos dėl šios baigties buvo vieningos, paskelbtas nuosprendis dar neįsiteisėjo ir kaip visi apylinkių teismų nuosprendžiai gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui.
Džiaugiuosi su visais mokytojos Alinos bendraminčiais, rėmėjais, palaikytojais. Čia, o ne LRT, yra tikroji kova už žodžio laisvę, už teisę viešai kalbėti tiesą.
Sutinku su Valentino ir Vyto nuomone. Ačiū gerbiamai Alinai, kuri nepabūgo sistemos, kuri, mano nuomone- nusistačiusi prieš lietuvybę, tautos papročius, tikybą. Tuo ta sistema, palaikanti iš vakrų sklindančias nesąmones, mano nuomone, mažai kuo skiriasi nuo sovietinės. Garbė Valentinui, kuris, kaip ir keletas Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos narių, suprato, kad alegorinės Platono olos gyventojai (vieni sėdintys po šluota, kiti stačia galva neriantys į iš vakarų sklindantį purvą, dar kiti, apsimetę taikdariais, arba būdami prorusijistais apsimeta, kad ir jiem tas purvas patinka) valstybę veda į nebūtį.
Super naujiena.
Gėda tokiems veikėjams kaip privatus detektyvas rusiška pavarde O. Rimanovas ir buvęs Vilniaus miesto tarybos narys M.A.Haroldas. Kaip veikėjai su tokiomis antilietuviškomis pažiūromis gali aplamai dirbti Lietuvos įstaigose? Beje googlas rašo, kad šis Haroldas buvo ir Gabrieliaus Landsbergio patarėju, tampa aišku, kad šis Haroldas yra iš švabokonservatorių chebros.
Ir didžiulė pagarba ir padėka Mokytojai Alinai Laučienei, Teisėjai Evelinai Petraitienei, Prokurorui Dariui Čaplikui, visiems Teismo Ekspertams, visiems ištvermingai palaikiusiems Tautos Forumo Nariams ir Vytautui Radžvilui.
Kaip rašė Vydūnas kalba – tai Tautos kraujas, kuris Tautai yra svarbus gyvybiškai.
Manau tokio charakterio buvo ir Lietuvos knygnešiai, dėl kurių lietuvių kalba ir Tauta išliko.
Tik nesprok nuo pūtimosi dėl Lietuvių kalbos išsigelbėjimo ar Lietuvių valstybės atkūrimo, kai nei pats ir ne pačio seneliai ar proseneliai sudaužė Rusijos imperiją Antrajame Žalgiryje – jos kariuomenę, vadinasi, jos galybę ir privertė kapituliuoti Brest-Litovske, ir įkurti Ukrainos valstybę, ir sudaryti su ja taiką. Ir tai padarė ne Antantė, kurioje Rusija buvo pačiu pačiausiu, nežinai? Rusija buvo Antantė, o jai jokios Lietuvių kalbos nereikėjo. Ir „Perestroikę“ ne mes, lietuviai, pradėjome, nežinai? Reiktų mažiau pūstis ir nieko daugiau. Žečpospolitoje taip pat Lietuvių kalba neturėjo galimybės išlikti. Kokia mūsų kalbos padėtis, sakykime, Šalčininkų rajone?
Tamsta sakyčiau man primeti pūtimąsi, ir po to dėl jo kritikuoji.
Toks veiksmas liaudiškai yra vadinamas kaliausės užkabinimu, kai oponentui primetamos mintys, kurių jis neišreiškė ir po to kritikuojamas dėl šių minčių.
Nieko aš Jums neprimetinėju, tik primenu, kad vien knygnešių pastangų nepakako, o reikėjo dar ir vyskupo Karevičiaus, ir prelato Olšausko, ir daugelių kitų lietuvių, ir jų sąjungininkų pastangų, kad atsikurtų Lietuvių valstybė. Oponentus aš gerbiu ir pasikalbu su priešais. Jei priešas sako tiesą, nuo to ji melu netampa. Reikėjo Rytuose sudaužyti Antantės galybę Rusijos imperiją, kitaip jokios lietuvių valstybės nebūtų, o būtų kažkas panašaus į Gudiją.
Kūno kultūros kolegų sveikinimas.
O juk lietuvių kalbą ginti pirmiausia turėtų Lietuvos prezidentas. Kur jo, moralinio autoriteto ,žodis? Tyla? Pamenu , Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pasakiusi : „Esame maža tauta,bet turime unikalią kalbą, Ji- mūsų valstybingumo veidrodis ir tapatybės pagrindas.Lietuvių kalba mus vienija ir išskiria iš kitų tautų. Todėl jos išsaugojimas ir taisyklingas vartojimas yra kiekvieno asmeninė pareiga”. Tai pat Prezidentė Grybauskaitė sakė -lietuvių kalba negali būti politinių sandorių objektu. Ką apie lietuvių kalbą yra pasakęs dabartinis Lietuvos prezidentas? Gal kas pamena?
Alina sakė: „Esu patenkinta. Kad būčiau laiminga iki galo tikrai ne. Knygnešių dėka lietuvių kalba buvo išgelbėta. Aš manau, jūs suprantate, ką noriu pasakyti. Anglai sako: „mano namai – mano tvirtovė“. O mes puikiai žinome, kokie yra mūsų kaimynai. Apie 170 metų buvome po Rusijos caro valdžia, vėliau – bolševizmas dar 50 metų, ir, deja, tam tikri baisūs dalykai tęsiasi iki šiol. Čia nėra tik teritorija. Čia yra Lietuva. Čia kalbama lietuviškai. Lietuvių tauta turi lietuvių kalbą, ir ji yra valstybinė kalba. Ar mes tuo didžiuosimės? Ne, mes tuo tiesiog džiaugsimės.“ Čia nėra ką pridėti. Galime tik džiaugtis Alinos laimėjimu, kuris yra ir lietuvių kalbos pergalė. Apkabinkime Aliną ir nusilenkime prieš Tautos Didvyrę…
Anglai sako, kad Lietuva amžinasis Rusijos paveldas-turtas, nežinojote? Antantė Lietuvių kalbos negelbėjo, o priskyrė kaip paveldą Rusijai, kol nepralaimėjo Antrajame Žalgiryje viena jos grandis – Rusijos imperija. Vėliau modifikuota Antantė, tapusi Didžiuoju Trejetu, irgi priskyrė sovietinei Rusijos imperijai. O kaip nusimato dabar?
Priedas.
Puikus Alinos užnugaris. Iškalbingos nuotraukos. Tik labai praverstų komentarai, su kokiais šios garsios bylos nagrinėjimo etapais yra tos nuotraukos susijusios.
Puiki žinia. Iš šitos istorijos galima pasimokyti to, kad kas lipa į kalna, net jeigu jį žeyn stumia, užlips. Ks nepasiduoda, nepralaimės. Linkiu visiems Lietuviams, nesustot, nepasiduot, o kada verčia nusilenkt, stovėt tiesiai ir nedaryt to ko niekadėįai reikalauja. Kad ir kaip sunku, baisu bebūtu, nepasiduot, niekada, tai vienintelis kelias išlikt, išlikt ne tik kaip tautai, bet išlikt žmonėmis.
Sveikinu, p. Alina. Stoiška laikysena ir bendraminčių palaikymas – apgynė mus visus.
„Čia nėra tik teritorija. Čia yra Lietuva. Čia kalbama lietuviškai.“
❁✿❁
Deja, čia tik Teritorija, kurioje vis dar (!!!) kalbama lietuviškai. Jei čia būtų Lietuva, t. y. Lietuvos valstybė, tokių bylų nebūtų, o N. Grunskienė, už tokių prokurorų kaip Š. Šimonis laikymą, nebūtų patvirtinta antrai kadencijai.
Po 2025 09 25 d. Seimo Viešojo administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo lietuvių kalba oficialiai prarado valstybinės kalbos statusą, o LR Konstitucijos 14 str. tapo formalus, nes faktiškai įteisinta daugiakalbystė.
Kaip rašo V. Budnikas 2025 12 31 d. straipsnyje: „Valstybinės kalbos statuso silpninimas retai vyksta atviru ir vienkartiniu politiniu aktu“, tokie teismai kaip šis yra bendro proceso sudėtinė dalis.
Pirmas ir pagrindinis politinis aktas, neleidęs lietuvių kalbai tapti valstybine, buvo 1991 m. Šveitimo įstatymas, tiksliau jo 10 str., kuris suteikė galimybę savivaldybėms steigti mokyklas tautininių mažumų kalbomis. Jei visose iš mokesčių mokėtojų kišenės išlaikomose mokyklose būtų mokoma tik lietuvių kalba, tai per trečdalį amžiaus požiūris į lietuvių kalbą būtų višikai kitoks ir tokių komedijų teismuose nevyktų.
Tikrai taip, jei čia būtų Lietuva, t. y. Lietuvos valstybė, lietuvių valstybė ir lietuviška kariuomenė, lietuviškų inteligentų ir sąmoningų paprastų, Tėvynę mylinčių, žmonių arba net lietuviška policija – tokių bylų ir patyčių iš mūsų kalbos nebūtų. Niekas nekeistų abėcėlės pagal Švarkelio ir Žečpospolitos spaudimą ar babkes ir pageidavimus. Seimo vardu neįvedinėtų dvikalbystės ir nesuteikinėtų privilegijų imperinėms bendrijoms.
Gal ta proga partijai grąžinsite pinigus, kuriuos išleidote Alinai ant advokato?
Pinigai grįš į TF sparną, bus išleisti ant gerų dalykų, o ne pono Sinicos kandidatams…
Geras Daliaus klausimas.
Aukojome ne uzurpatoriui Sinicai, o Alinos Laučienės gynybai, tai kad nekišk nagų prie pinigų!
Aš irgi aukojau, bet nenoriu, kad nueitų į TF fondo sąskaitą. Gal galima susigrąžinti savo įmoką?
Lietuvių kalba išsigelbėjo Rytų Prūsijoje ir knygnešių dėka, gabenta per sieną. Bet vien šito nepakako – reikėjo Rusijos imperijos kapituliacijos Brest-Litovske ir rimtos pagalbos tų, kurie supartalino Rusijos imperijos galybę Antrajame Žalgiryje bei padėjo apsiginti nuo Žečpospolitos, kad ji nenužygiuotų per Lietuvą iki jūros. Na, ir smagu, kad ji atsilaikė prieš Vilniaus viršininką Haroldą ar kaip jis ten nuo tos Pasaulinės Vyriausybės priskirtas mums prižiūrėti, kad nenukryptume ten, kur draudžiama.
Šiokia tokia moralinė pergalė prieš tamsiasias jėgas ir vilties žiupsnelis, kad ateisime į protą ir atgausime savigarbą, kaip žmonės ir kaip tauta. To ir linkiu visiems.