Valstybingumo praradimai tapo rutina.
Vyresnioji karta turbūt dar prisimena šūkį „Lietuva be suvereniteto, Lietuva be ateities“. Jis rodė kelią į Nepriklausomybę. Šiandien mes matome atvirkštinį procesą.
Taip, Lietuva, stodama į Europos Sąjungą, savanoriškai perdavė viršnacionalinėms institucijoms teisę priimti sprendimus svarbiausiais valstybės ir tautos gyvenimo klausimais, tačiau tas sąrašas nuolat plečiasi ir Briuselis geidžia vis naujų įgaliojimų, kurie sistemiškai naikina mūsų suverenitetą ir valstybingumą, o mūsų valdžia nuolankiai tyli.
Tačiau beviltiškai primityvioje Lietuvos viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad pastaruoju metu mūsų Vyriausybė bei Prezidentas savanoriškai bei visiškai savavališkai bent kelis kartus atsisakė valstybės suvereniteto ir niekas dėl to nekėlė aliarmo.
Juk sutikimas priimti dalį nelegalių migrantų, kaip nurodo ES Migracijos ir prieglobsčio paktas, yra dalies Lietuvos suvereniteto atsisakymas. Vengrija ir Lenkija moka baudas, bet nei vieno nelegalo nepriima, nes tokia yra jų žmonių valia. Kitas visiškai įžūlus suvereniteto atsisakymo ir perdavimo kitiems atvejis yra susijęs su vadinamąja kontrabandinių balionų krize. Lietuvos valdžia be jokio išorės spaudimo pati demonstratyviai atsisakė spręsti savo valstybės problemą ir permetė ją Briuseliui bei Vašingtonui.
Maža to, vėliau visa tai užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys pateikė kaip Lietuvos diplomatijos pergalę. Dauguma Lietuvoje nesuvokia, kad nepaisant mūsų narystės ES ir kitose tarptautinėse organizacijose, kuri mažai šaliai suteikia daug privalumų, suverenitetas išlieka kertiniu akmeniu, leidžiančiu mums apsaugoti savo tapatybę, priimti savarankiškus sprendimus ir užtikrinti nacionalinius interesus.
Dabartinės tendencijos rodo, kad mūsų maža valstybė, kurios valdžia ir institucijos, neturėdamos jokių įgaliojimų nuolat ir savavališkai atsisako suvereniteto, priklausančio tautai, rizikuoja tapti visiškai priklausoma nuo išorinių įtakų ir didesnių valstybių sprendimų. Todėl svarbiausia visuomenės užduotis yra pradėti pagaliau galvoti, nuolat budriai stebėti, o svarbiausia – nedelsiant aktyviai ir pilietiškai reaguoti.
ES šalyse išrinkti Europos Parlamento nariai yra atsakingi savo šalių žmonėms už savo sprendimus. Tačiau nacionalinės demokratijos yra nepriimtinos ES elitui, kai jos priima „neteisingus“ įstatymus. Prieš jas yra aršiai nusistačiusi Europos Komisija, Europos Teisingumo Teismas, Europos kairiųjų vyriausybės, kairuoliškų pažiūrų EP nariai ir visas legionas sočiai finansuojamų globalistinių NVO.
Demokratija tai, ko nori elitas ir interesų grupės
Štai vienas iš ryškių ir plačiai nuskambėjusių praėjusių metų susidūrimų. EK pirmininkė Ursula von der Leyen, nepaisydama Vengrijos įstatymų, ragino šios šalies valdžią leisti Budapešto „Pride“ renginį“. Atsakydamas į tai, ministras pirmininkas Viktoras Orbanas paragino EK nesikišti į valstybių narių reikalus, „kur ji neturi jokio vaidmens“.
Ursulos von der Leyen požiūriu, demokratija nereiškia daugumos valdžios. Ji reiškia tai, ko nori elitas ir interesų grupės. Nesunku pastebėti, kad šį požiūrį dabar vykstančiose Lietuvos vidaus politinėse kovose yra perėmę ir mūsų „konservatoriai“.
Ir Lietuvos, ir europiniame kontekste tai reiškia, kad žmonių valia nieko nereiškia, ją galima atvirai ignoruoti. Štai ką kalba Europos liaudies partijos (EPP) frakcijos Europos Parlamente pirmininkas Manfredas Weberis. Jis aiškiai pareiškė, kad įtakingiausia Briuselio politinė grupė galutinai perėjo į globalistų stovyklą.
Jo žodžiai nepalieka jokių abejonių: „Nacionalinio suvereniteto idėja yra Potiomkino kaimas, jos nebėra.“ Šiuo pareiškimu M. Weberis apibendrino savo frakcijos naująjį credo: daugiau Europos, mažiau nacionalinių valstybių. Jis yra įsitikinęs, kad ES tarptautinėje arenoje gali išlikti tik turėdama visiškai centralizuotą aparatą.
Atsisakė akių dūmimo ir visiškai atsivertė federalizmui
EPP lyderio nuomone, ateitis yra ne nacionalinių kompetencijų stiprinimas, o didesnių galių perdavimas ES institucijoms. Beje, M. Weberio pasisakymai labai nesiskiria nuo U. von der Leyen kalbų. Tačiau Komisijos pirmininkė, kaip visada, savo kalbas slepia po kilniais žodžiais apie „Europos nepriklausomybę“ ir pažadais dėl konkurencingumo, žemės ūkio ar žiniasklaidos atsparumo, nors tos pačios iniciatyvos galiausiai virsta susitarimais ir struktūromis, kurios silpnina valstybes nares.
Tuo tarpu M. Weberis, priešingai, atsisakė akių dūmimo ir visiškai atsivertė federalizmui, aiškiai nurodydamas, ko iš tikrųjų siekia EK – visiškai centralizuotos Europos.
Jis ne kartą užsipuolė Europos patriotus, apkaltindamas juos esant „Musko, Vašingtono ir net Maskvos draugais“, kurie nori paversti Europą „Silicio slėnio ir Kremliaus technologine kolonija“. Jo žodžiai rodo, kad EPP nebėra centro dešinioji jėga, tai yra federalistinio projekto, kurį slapta stumia U. von der Leyen, lokomotyvas.
Beje, jis gynė ir „Mercosur“ susitarimą dėl kurio gruodį Briuselyje Europos ūkininkai sukėlė tikrą karą. Po beprecedenčių protestų susitarimo pasirašymas buvo nukeltas į šį sausį, nors atrodo, kad po Prancūzijos ir Italijos pasipriešinimo jo ateitis yra gana miglota. Aš tik priminsiu, kad EPP frakcijai Europos Parlamente priklauso mūsų iškilieji „konservatoriai“ – Rasa Juknevičienė, Andrius Kubilius, Paulius Saudargas ir Liudas Mažylis. Gal girdėjote kokių nors jų minčių apie Lietuvos nacionalinį suverenitetą ir jo likimą?
Tačiau grįžkime prie Vengrijos. Kiekvienas gali sutikti arba nesutikti su V. Orbano politika, pavyzdžiui, „Pride“ klausimu, bet atviros ir sąžiningos diskusijos apie tokios politikos privalumus bei trūkumus yra demokratijos bruožas. Tačiau jeigu šalis neturi nacionalinio suvereniteto ir savo demokratinės vyriausybės, jos argumentai ir nuomonės bus beverčiai, nes ji neturės galios ką nors pakeisti. Tada jai beliks laukti, kol UVDL ir jos pažai priims sprendimus už jus.
Būtina suvokti, kad nacionalinis suverenitetas yra vienintelis demokratijos pagrindas, kuris kada nors veikė. Bet kokios kalbos apie mitinę „Europos masto demokratiją“ yra tik priedanga ES Komisijos ir teismų valdžios įsigalėjimui. Už visos propagandinės dūmų uždangos Vengrija išlieka tokia pat laisva ir demokratiška kaip ir kitos Europos šalys. Tačiau V. Orbano „neliberali demokratija“ yra kaulas gerklėje Briuselio elitui, nes jo vyriausybė nuosekliai gina tautą, šeimą ir krikščionišką kultūrą, kurią ji ir buvo išrinkta ginti.
Mes turime suvokti, kad ES elitas sukūrė karikatūrinę V. Orbano Vengrijos versiją, kad pateisintų savo woke kryžiaus žygį. Šis propagandinis naratyvas dominuoja ir Lietuvos viešojoje erdvėje. Tačiau yra įdomus niuansas, nes EK veikia selektyviai kai jai tai naudinga.
Štai ES konkurencijos komisarė Margrethe Vestager pareiškė, kad Briuselis neatsisakys savo kampanijos, kuria siekiama priversti JAV technologijų milžines įvesti daugiau apribojimų žodžio laisvei internete. „Mes nesileisime į kompromisus dėl suvereniteto“, – sakė ji.
Vienintelės suverenios institucijos Europos Sąjungoje yra valstybės narės
Bet kokios kalbos apie „ES suverenitetą“ gali reikšti tik tai, kad Briuselio biurokratija siekia įtvirtinti savo absoliučią valdžią ne Jungtinėse Europos Valstijose, o nepriklausomose Europos valstybėse, kuriose žmonėse renka savo lyderius.
Beje, prieš keletą dienų interviu žiniasklaidai Vengrijos ministras pirmininkas V. Orbanas pareiškė, kad Budapeštas neketina išstoti iš ES, tačiau įspėjo, kad šiemet bloko vadovybė gali susidurti su dezintegracijos problema, kuri gali sukelti platesnio masto žlugimą.
Atidžiau pažvelkime į suvereniteto sampratą Lietuvos ir ES kontekste. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnis: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Trumpai paaiškinsiu, kuo skiriasi valstybės nepriklausomybė ir suverenitetas. Nepriklausomybė iš esmės apibrėžia valstybės būklę, kai ji nėra pavaldi jokiai kitai išorinei jėgai ar valdžiai. Tai reiškia, kad valstybė turi teisę savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus be kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų kišimosi.
Nepriklausomybė yra faktinė ir politinė būklė, kurią Lietuva įgijo atsiskyrusi nuo Sovietų Sąjungos. Teisiniu požiūriu, nepriklausomybė reiškia, kad valstybė turi savo teritoriją, nuolatinius gyventojus ir veiksmingą vyriausybę, gebančią kontroliuoti savo teritoriją ir vykdyti savo funkcijas.
Tuo tarpu valstybės suverenitetas, priešingai nei nepriklausomybė, yra daugiau teisinis ir politinis principas, apibrėžiantis aukščiausią valstybės valdžią savo teritorijoje ir nepriklausomumą tarptautinėje arenoje. Suverenitetas turi du pagrindinius aspektus – vidaus ir išorės.
Vidaus suverenitetas reiškia, kad valstybės valdžia yra aukščiausia visų asmenų ir institucijų atžvilgiu savo teritorijoje. Valstybė turi išimtinę teisę leisti įstatymus, vykdyti teisingumą, rinkti mokesčius ir naudoti jėgą savo teritorijoje. Jokia kita vidaus ar išorės jėga negali teisėtai nurodyti suverenios valstybės valdžiai, kaip tvarkyti savo vidaus reikalus. Išorės suverenitetas reiškia valstybės nepriklausomybę nuo kitų valstybių ir tarptautinių organizacijų tarptautinėje arenoje.
Suvereni valstybė
Suvereni valstybė turi teisę savarankiškai dalyvauti tarptautiniuose santykiuose, sudaryti sutartis, būti tarptautinių organizacijų nare ir pati spręsti savo užsienio politikos klausimus. Būtina akcentuoti ir tai, kad stodama į Europos Sąjungą Lietuva buvo nepriklausoma valstybė, bet dalį savo suverenių galių tam tikrose srityse perdavė ES institucijoms. Lietuva pripažįsta ES įstatymų viršenybę, bet Lietuvos Respublikos Konstitucija yra aukščiau.
Klasikinis „suvereniteto“ terminas nuolat konfliktuoja su ES idėja, kurioje suverenitetas dalijamas tarp centrinės valdžios Briuselyje ir nacionalinių valdžių. Tai dar vadinama „bendru“ suverenitetu. Būtina suvokti, kad ES nėra valstybė, tai hibridinė valdymo sistema. ES turi kompetencijų, kurias anksčiau turėjo vien tik nacionalinės valstybės, dėl to dalis sprendimų priimama bendru sutarimu arba ES institucijų lygmeniu, o ne nacionalinėse sostinėse.
Taip sukuriama įtampa tarp „suvereniteto perleidimo“ ir nacionalinės autonomijos. Svarbu tai, kad nacionaliniai konstituciniai teismai pabrėžia konstitucinio identiteto apsaugą, kaip būdą riboti ES integraciją tam tikromis sritimis. Tai reiškia, kad valstybės narės gali laikytis savo konstitucinių principų net tada, kai ES teisė reikalauja konvergencijos.
Šių dienų viešuosiuose debatuose dėl suvereniteto dažnai minima idėja „grąžinti valdžią tautai“, nes Briuselio biurokratijos diktatas daug kam jau tampa nebepriimtinas. Vienas iš didžiausių konfliktų yra tarp idėjų, kad ES turėtų vystytis link federalinės struktūros, kur Europos institucijos turi daugiau įgaliojimų, ir tų, kurie tvirtina, kad tokie pokyčiai naikintų valstybių suverenitetą.
Federalistai
Federalistai, pavyzdžiui, EP narys Petras Auštrevičius, glaudesnę integraciją mato būdą spręsti transnacionalinius iššūkius, tačiau kritikai teigia, kad tai per daug susilpnintų nacionalinių valstybių sprendimų autonomiją ir demokratinę kontrolę.
Nors „Eurobarometer“ duomenys rodo pasitikėjimą ES, tačiau vis didesnė dalis visuomenės yra skeptiška dėl nacionalinių suverenitetų praradimo, nes ES sprendimų priėmimo procesai yra per daug technokratiški ir toli nuo piliečių kontrolės, o tai sukelia demokratijos deficitą ir sustiprina baimes prarasti suverenitetą.
Valstybės, kurių konstitucijose pabrėžtas suvereniteto statusas, gali būti teisiškai ribotos nuo tolimesnės integracijos. Tokie teisiniai apribojimai gali sukelti krizines situacijas, jei ES reikalaujami sprendimai prieštarauja nacionalinėms konstitucijoms. Apie tai plačiau rašiau savo tekste „Suverenitetas – mūsų tapatybės pagrindas“, kuriame akcentavau, kad distancija tarp Lietuvos Konstitucijos nuostatų ir Konstitucinio Teismo doktrinos didėja, o Konstitucinis Teismas Konstituciją aiškina ne pagal tai, kas joje parašyta, bet dairydamasis į šalis ir atsižvelgdamas į vyraujančius politinius vėjus.
Nacionalinių Europos valstybių žlugdytojai
Aiškiai matome, kad kairuoliškas liberalusis europinis kontekstas Konstituciniam Teismui yra svarbesnis už Lietuvos Konstituciją.
Nacionalinių Europos valstybių žlugdytojai pasitelkia akademikus, kurie įmantriai kalba ne tiek apie nacionalinį suverenitetą, kiek apie parlamentinį bei supranacionalų suverenitetą ir formuoja sudėtingą bei klampią suvereniteto mozaiką. Kaip bebūtų, dabartinių labai rimtų ES problemų – masinės migracijos ar ES islamizacijos – kontekste suvereniteto klausimas ir diskusijos jau nebėra tik teorinės, tai yra ES narių išgyvenimo klausimas.
Visiškai neabejoju, kad suvereniteto konfliktai bus ES išlikimo esminis klausimas. Nacionalinio suvereniteto problema ES nėra paprastas „valdžia Briuselyje prieš valdžią sostinėse“ ginčas, jis atspindi gilų teisinį, politinį ir kultūrinį konfliktą nacionalinių valstybių autonomijos ir bendrų europinių sprendimų.
Vienas iš centrinių klausimų, skaldančių ES, yra nekontroliuojama masinė migracija. Net klaiku buvo žiūrėti, kas per Kalėdas ir Naujuosius metus vyko Briuselyje, Prancūzijoje ar Vokietijoje, ką ten išdarinėjo imigrantai. Tai, ką dabar matome Europoje ir Britanijoje, nėra integracija, tai segregacija. Tautos tampa susiskaldžiusiomis mažumomis savo pačių šalyse, ištisi rajonai prarado savo istorinį ir kultūrinį savitumą dėl sąmoningos demografijos pakeitimo politikos. Europoje jau atvirai kalbama, kad kai įsileidi trečiąjį pasaulį, pats juo ir tampi.
Europoje gana gerai žinomas lenkų europarlamentaras Dominikas Tarczynskis, kuris žodžių į vatą nevynioja ir yra savotiškas Lenkijos griežtos antiimigracinės politikos veidas. „Mane tikrai sukrėtė nežinojimas, sveiko proto stoka Europos Parlamente, kuriam vadovauja vokiečiai“, – kalba jis. Didžiausia problema, anot jo, yra nelegali migracija, prasidėjusi 2015 m.
Tarp atvykėlių nėra inžinierių, nėra gydytojų, o gatvėse vyksta išžaginimai
Ji prasidėjo, kai Vokietijos ekonomika klestėjo. Vokiečiams reikėjo pigios darbo jėgos ir Angela Merkel nusprendė perkelti iš Afrikos ir kitų pasaulio vietų į Vokietiją. Prasidėjo kampanija „Willkommen“, bet vokiečiai labai greitai suprato, kad tarp atvykėlių nėra inžinierių, nėra gydytojų, o gatvėse vyksta išžaginimai, jie nenori dirbti. Tada vokiečiai nusprendė paskirstyti juos, pavadindami tai „Europos Sąjungos atsakomybe ir solidarumu“.
„Ji bandė juos stumti į Lenkiją, o mes pasakėme: „Ne, nė vienas nelegalas neateis į Lenkiją, niekada. Niekada.“ Aš pasakiau, kad nė vienas musulmonas neateis į Lenkiją. Ir jie mane pavadino islamofobu, – kalba D. Tarczynskis. – Kiek pabėgėlių priėmė Lenkija?
Nė vieno. Jei klausiate manęs apie musulmonų nelegalią imigraciją, nė vienas, nė vienas neatvyks į Lenkiją. Nė vienas, jei tai nelegalu. Mes priėmėme daugiau nei 2 milijonus ukrainiečių, kurie dirba ir taikiai gyvena Lenkijoje. Mes nepriimsime nė vieno musulmono, nes taip pažadėjome“.
Keliuose interviu lenkų europarlamentarui buvo priekaištaujama, kad jis didžiuojasi tuo, kad jo šalis nepriėmė nė vieno nelegalo.
„Žinoma, nes tai yra tai, ko mūsų žmonės tikisi iš mūsų vyriausybės. Tai yra pirmasis dalykas. Dėl to buvo išrinkta mūsų vyriausybė. Dėl to Lenkija yra tokia saugi. Dėl to mes neturime nė vieno teroristų išpuolio. Pažvelkite į saugias Lenkijos gatves. Mus galima vadinti populistais, nacionalistais, rasistais. Man tai nesvarbu. Man svarbi mano šeima ir mano šalis“, – sako D. Tarczynskis.
Lenkija ir Vengrija nuosekliai gina savo suverenitetą
Lenkija, kurioje musulmonai sudaro maždaug 0,1 proc. gyventojų, taip pat ir Vengrija nuosekliai gina savo suverenitetą ir griežtai atmeta nelegalią migraciją.
Pernai Europos Komisija vėl pabrėžė, kad Lenkija gali susidurti su teisminėmis pasekmėmis, jei nesilaikys naujojo Migracijos ir prieglobsčio pakto. Tuo tarpu Vengrijai buvo skirta 200 mln. EUR bauda plius skaičiuojama 1 mln. EUR per dieną bauda už pakto nevykdymą.
EP narė vengrė Kinga Gal konstatuoja, kad Vengrija tapo nuolatiniu EK persekiojimo taikiniu: „Šiandien mes mokame milijoną eurų baudą per dieną vien už tai, kad neatidarėme savo sienų nelegaliai imigracijai. Tai yra politinė bausmė, šantažas prieš valstybę narę, kuri gina savo suverenitetą.“ Oficialių Lenkijos skaičių neradau, bet D. Tarczynskis teigia, kad jo šalis taip pat moka 1 mln. EUR baudą per dieną ir savo pozicijos dėl migrantų keisti neketina net jei ta suma išaugtų.
Tuo tarpu oficialiai skelbiama, kad pagal ES Migracijos ir prieglobsčio paktą, šalis gali „prisidėti“ migrantų priėmimu arba vadinamaisiais solidarumo įnašais – 20 000 EUR už migrantą, jei jų nepriima. Lietuva pasirinko mišrų variantą – dalį nelegalių migrantų priima, o už dalį nepriimtų susimoka.
Skelbiama, kad Lietuvai per metus reikėtų priimti 158 atvykėlius. EK teigimu, vadinamieji solidarumo įnašai nėra priskiriami tiesioginėms baudoms, bet šalims, kurios nei priima migrantų, nei moka solidarumo įnašus ar nedalyvauja pagalbos mechanizmuose, gali būti pritaikomos sankcijos.
Tik nacionaliniai interesai ir prioritetas, teikiamas tėvynei
O kaip Europos šalių suvereniteto problema atrodo Vašingtonui? Lapkritį Lisabonoje buvo surengta tarptautinė konferencija „Transatlantinis konservatizmas Trumpo eroje“, kurioje pagrindinis pranešėjas buvo „Heritage Foundation“ prezidentas Kevinas Robertsas. Anot jo, suverenitetas gyvuoja, jei turite drąsos jį saugoti ir jo reikalauti.
Tik nacionaliniai interesai ir prioritetas, teikiamas tėvynei, gali užtikrinti gerovę ir sėkmę. Šie principai yra ne tik Donaldo Trumpo judėjimo ir vyriausybės pagrindas, bet ir raktas į pergalę prieš marksistinius kairiuosius ir globalistus apskritai.
Vašingtonas, anot K. Robertso, nenori atsiskirti nuo senojo žemyno, bet nori peržiūrėti santykius.
„Bet kuris Europos vyriausybės vadovas, ištikimas savo šalies tradicijoms, turėtų palankiai vertinti tokį mūsų Šiaurės Amerikos partnerių požiūrio pokytį: ne tik todėl, kad Vestfalijos suverenitetas yra par excellence Europos diplomatinė tradicija, bet ir todėl, kad Trumpo politika labiau gerbia Europos šalių nacionalinį suverenitetą.
Klausimas yra, kiek Europos lyderių iš tiesų yra ištikimi savo nacionalinėms tradicijoms“, – kalbėjo K. Robertsas.
Galiausiai „Heritage Foundation“ vadovas pareiškė aiškiai: „Suverenitetas vis dar egzistuoja, jei piliečiai ir lyderiai turi drąsos ir valios jį ginti.“
Nuotrauka kaip supratau suklastota?
…. ne, tiesiog foto koliažas, vaizduojantis, kas vyksta Lietuvoje. Meninė hiperbolė, jei suvokiate, apie ką kalbu.
Orbanas gina ne Vengrijos suverenitetą, o rusų interesą. Tai ir arkliui turėtų būti aišku.
Labai tiksliai tas niekdarys įvertintas
Kas yra „valdžia”?
Karo nugalėtojas yra valdžia – Didysis Trejetas, ar supratote? Kapsukės prapiesoriai mano kitaip, o neišsilavinę mažaraščiai va taip.
Federalistams vandenį ant malūno pila aiškus ES silpnumas spaudimo iš Rusijos ir USA akivaizdoje. Jei ne pavojus iš Rusijos, Lietuva galėtų labiau šakotis prieš Briuselio centrą. O dabar geriau suskliaudus ausis laukti kas bus. Lenkija su Vengrija Lietuvos tikrai neapgins, o Briuselis gal kaip nors.
„Federalistams vandenį ant malūno pila aiškus ES silpnumas spaudimo iš Rusijos ir USA akivaizdoje..”…
Matomai, bičiuli, pradėjai švęsti lietuviškas Kalėdas, tęsei šventę be pertraukos Naujaisiais, o dabar tęsi šventę be užkandos rusų „poždesvo”.., nes kiek žinau, visos Vakarų ir ne vakarų medijos transliuoja, kad nuo 2022 Rusiją „SPAUDŽIA” sankcijomis (Rusijai įvesta gal daugiau kaip 28000 visokių sankcijų) JAV, NATO, Eurosojūzas, net ir Australija, Japonija, Pietų Korėja… „spaudžia”, kuo tik „TURI” Rusiją.. Rusiją „SPAUDŽIA” JAV ir kolektyvinių Vakarų iš viso 51 šalis..
Eurosojūzas, NATO, JAV ir minėtos šalys daugiau nei akivaizdžiai Ukrainoje demonstruoja, kaip atrodo tokių kaip Lietuva teritorijose gyvenančių čiabuvių „gynimas”.. Nors Putleris sakė, kad tokių papyškinimų kaip Ukrainoje „natinių” čiabuvių gyvenamose teritorijose nebus.., fejerverkai bus „gražesni”.. Vakarai ir ypač JAV tokių rusiškų „fejerverkų” labai norėtų pažiūrėti, tik su sąlyga, kad šie rusiški Ukrainoje matytų „oriešnykų” tipo fejerverkai jų neužkabintų.. Matomai J AV patikėjo Putlerio „pasigyrimais”, kad Rusija „natistams” yra paruošusi ir kitokių, vaizdingesnių nei „oriešnyko”, fejerverkų..
Belieka laukti kokius Ukrainoje savo „oriešnykus”, Lietuvoje laukiantiems „Briuselio apgynimo, Ukrainoje „pademonstruos” Briuselis, eurosojūzinis NATO, ar pats super puper Trampas.., kuris „pajėgus be dulkių ir dūmų”, kaip tai buvo Venesueloje, iš lovos pagrobti Putiną ir jį perduoti Hagos prokurorui, kuris pamiršo, kad išdavė orderį Putiną suimti, ir pats nieko nedaro… Juk „civilizuotas” eurosojūzas nori, kad Putinas sėdėtų Hagos cypėje kol pats numirs, kaip sėdėjo 5 metus laukdamas Hagos „teisingiausio” teismo (turbūt akylai stebėjusio Ukrainos Bučės „genocido reikalų” tyrimą) sprendimo tol, kol Jugoslavijos prezidentas Miloševičius negydomas „nelauktai” numirė…
Kliedesiai. Prašaliečiui sunku mintį suregzti.
Perėjūnų įsileidimas, svetimos ideologijos įsileidimas, suvereniteto atsisakymas, savos kultūros taip pat, yra gerai apmokama, savo šaliai kenkėjiška veikla. Turi ES parlamentaro pareigas, gauni astronominį atlygį už „darbą”, valdžia gauna reikiamas lėšas valstybei bei savo gyvavimui palaikyti. A ne nuostabu? O visa kita ar turi reikšmės, jeigu gyveni tik vieną kartą? Dabar gyvenama vadovaujantis taisykle „Po mūsų nors ir tvanas, bet dabar užtat gerai pagyvensime”. Būtent tokiom mintim yra persmelktos atsisakytojų ir sutinkančiųjų galvos.
Prisiminus referendumą, – už nemokamai dalijamą kruopų, miltų, kavos… pokelį-, Vido Rachlevičiaus Lietuva, „stodama į Europos Sąjungą, savanoriškai perdavė viršnacionalinėms institucijoms (EUROSOJŪZO VALDYBAI) teisę priimti sprendimus svarbiausiais valstybės ir tautos gyvenimo klausimais, tačiau tas sąrašas nuolat plečiasi..”
Belieka „nepatenkinto” Rachlevičiaus visiems dar neišmirusiems ir neišsivaikščiojusiems „vatnykams su eurovatnykais”, priminti „sąrašą”- kokie EUROSOJŪZO valdybai buvo perduoti „svarbiausi valstybės ir tautos gyvenimo klausimų sprendimai”. Kaip ir vietiniams „patriotams” būtų „įdomu palyginimui” pamatyti „GRETA” perduotų eurosojūzui „klausimų sprendimų”, kokių dar Lietuvos „klausimų spręsti” užsimanė eurosojūzo valdyba..
Su Vido rašliavoms nuo Tauerio viskas aišku, bet štai kodėl redakcija deda tokią „negatyvią” Gedo pilies nuotrauką, įtartina. Tai gal ji griauna istorinius Vilniaus pamatus tokiais juodinančiais rašiniais ir iliustracijomis? A?
Yra nesuvokiama ant kiek mūsiškiai konservatoriai turi įžūlumo meluoti Lietuvos žmonėms nuolat save pristatydami kaip ypač agresyvius Lietuvos patriotus, didžius laisvės ir nepriklausomybės gynėjus ir tuo pačiu metu, už nugaros saviems žmonėms, neafišuojant to žiniasklaidoje ir slepiant, dalyvauti Europos parlamento frakcijoje, besistengiančioje panaikinti visų nepriklausomų šalių suverenitetą ir nepriklausomybę.
Įvardinkime tiesiai – tie, kas naikina Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę – yra Lietuvos išdavikai.
Konservatriai R.Juknevičienė, A. Kubilius, P.Saudargas ir L.Mažylis, kurie dalyvauja tokios frakcijos veikloje ir daro veiksmus, naikinančius Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę – yra Lietuvos išdavikai, manau, tokie patys, kaip tie, kurie komunistinei Rusijai okupavus Lietuvą, važiavo į Maskvą saulės Lietuvai parvežti.
Lietuvos suverenitetas priklauso Lietuvių Tautai.
Ne Briuselio biurokratai ir ne jų talkininkai švabokonservatoriai yra Lietuvos Valstybės suverenas, bet Lietuvių Tauta.
Ei, acibusk, šalį valdo ne TS, o nupiepę socdemai su savo bosu RŽ…
Ne, priklauso Konstituciniam Teismui ir Niurnbergo popieriams, už kurių neigimą iškart laužiamos durys. Kažin kodėl mūsų kapsukiečiai nepateikia tų originalių popierių patvirtintas kopijas? Konservatorių partijoje daug garsių bolševikinių šeimų taip pat, ne tik pas lddp-istus. Tarp jų veikia slaptas paktas. Atspėkite, kokiu pavadinimu jis pavadintas ir kas jo signatarai? Vieni sako, kad Griežės, kiti kad Dautarų, o dar kiti, kad Maišiogalos arba Pilviškių.
Čia reikėtų paplėtoti apie slaptą paktą tarp TSLKD ir LDDP, bet nėra kam.
oi, greitai plėtotojų atsiras. Vien ko vertas „paėmęs” žolelių Prašalietis… Nagi?
Net neabejoju, kad toks paktas buvo ir tebegalioja.
Po 1992 rinkimų sąjūdistams nieko kito neliko kaip sudaryti paktą su nugalėjusiais komunistais, kad nebūtų dar blogiau
Mes sunkiai, bet apgynėme savo sienas nuo imigrantų antpūdžio.
Tai kodėl dabar turėtumėme priimti imigrantus iš tų šalių, kurios savo sienų net negalvojo ginti?
Jei tos šalys, kurios be jokių apribojimų priima imigrantus ir staiga ėmė manyti, kad šių imigrantų joms yra per daug, tei tegul juos nesistengia išdalinti į kitas Europos šalis, bet išsiunčia juo namo, į jų tėvynes.
Toms šalims, kuriose vyksta imigrantų antpūdis pagalba turi būti teikiama ne išsidalinant imigrantus į kitas Europos šalis, bet saugant sienas nuo masinės imigracijos ir naikinant nelegalios imigracijos verslo struktūras.
Visi imigrantai užvežti Bideno ir kitų davosomasonų siautėjimo metu turi būti išsiųti į savo tėvynes.