2022 metų gruodžio 22 dieną Seimas priėmė Švietimo įstatymo pataisas, pagal kurias dešimtokai, norintys tęsti mokslus vienuoliktoje klasėje, privalo bent ketvertu įveikti Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP).
Toks reikalavimas turėjo įsigalioti 2024 metų rugsėjį, bet buvo atidėtas iki 2026 metų rugsėjo 1 dienos. 2026 metų liepos 24 dieną Seimas tą reikalavimą atšaukė. Prieš prasidedant patikrinimams, buvo prognozuojama, kad juose dalyvaus 30 tūkstančių dešimtokų.
Dalis moksleivių nuo PUPP patikrinimų buvo atleisti dėl sveikatos būklės, didelių ar labai didelių specialiųjų poreikių ir kitų priežasčių. PUPP patikrinimuose dalyvavo apie 29 tūkstančius moksleivių.
Beveik penki tūkstančiai jų patikrinimų neišlaikė. Kur jiems dėtis?
Į profesines mokyklas stoti negali, nes dėl neišlaikytų pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimų neįgijo pagrindinio išsilavinimo. Vienuoliktoje klasėje mokytis negalės, nes neperžengė dešimtokams keliamos kartelės. Dalis švietimo, mokslo, verslo ir visuomeninių organizacijų ragino išlaikyti minimalų pasiekimų slenkstį.
Galop ir valdančioji dauguma, ir opozicija sutarė, kad PUPP slenksčiui atsirasti dar nepasiruošta. Prezidento Gitano Nausėdos siūlymu, kartelės dešimtokams įvedimas atidėtas iki 2029-ųjų. Tai reiškia, kad dar trejus metus vienuoliktoku galės tapti mokinys, neišlaikęs PUPP. Švietimo sistema atsidūrė krizinėje situacijoje.
Kaip įprasta Lietuvoje, iškart pradėta ieškoti kaltų. Didžiausiais kaltininkais dėl visų švietimo nesėkmių pripažinti Landsbergiai, bedieviai mokytojai ir raudonieji mokyklų direktoriai bei Prezidentas.
Per daugybę metų įsitikinome, jog svaidytis kaltinimais – neracionalu. Seimūnas Simonas Kairys pasiūlė pasikalbėti apie didesnius dalykus švietime. Pabandykime. Pradžiai dešimt lengvų klausimėlių. Mėgėjiškų. Patys klausiame, patys atsakome.
Kaltuosius dėl sužlugdytos švietimo ir mokslo sistemos, reikalui esant, nustatys profesionalai. Jie pateiks kaltinimus, uždavinės sunkius klausimus ir reikalaus tikslių atsakymų. Duok, Dieve, kad to neprireiktų.
Landsbergių moterys – ir evoliucijai, ir revoliucijai
Žinovų nuomone, ponia Austėja, pardavusi dvi mokyklas ir keturis darželius, uždirbo daugiau nei 30 mln. eurų. Neaišku, kaip į tą žinią reagavo Lietuvos elitas. Bet visiškai aišku, kad neelitinis Lietuvos gyventojas pasijuto lyg nuplikęs katinas, kurį Eurojackpot milijonierius įkalbinėja nekelti pavydo scenų.
Kita vertus, Austėja niekam netrukdė dirbti po dvidešimt valandų per parą. Niekam ji netrukdė įgyti kelių aukštųjų mokyklų diplomus, rašyti knygas ir straipsnius, išmokti labiausiai vartojamas romanų, germanų, slavų kalbas, apginti mokslo daktarų disertacijas, išauginti keturis vaikus.
Lieka klausimas: ar Austėja būtų šitiek pasiekusi, jei ne Gabrielius Landsbergis? Ieškant vieno atsakymo, reikėtų bent keturių papildomų klausimų. Taigi:
Pirmas klausimėlis: Kurioje Užpelkių, Papievių, Pamiškių mokykloje už 12 istorijos pamokų ir 0,5 etato naktinio sargo ar direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams šiandien pluštų Gabrielius Landsbergis (taip, kaip pluša jo buvę kursiokai), jei ne žmona Austėja?
2025 metų rugsėjį potencialusis istorijos mokytojas, buvęs užsienio reikalų ministras, konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis buvo paskirtas Bernardo ir Susan Liautaud vizituojančiuoju mokslo darbuotoju Stanfordo universitete.
Dabar jis – vienos iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) analitikos centro „Atlantic Council“ grupių bendrapirmininkas. Taigi vaikinas, dėl kurio nepaliauja skalambyti žurnalistai Lietuvoje, gyvena sau laimingai Šiaurės Amerikoje, toli nuo rietenų ir apkalbų.
Tiek pavydo sukėlusi vila Egidos saloje jam reiškia tiek, kiek sodo namelis kokiam nors priešpensinio amžiaus Jonavos azoto trąšų gamyklos darbininkui. Vienareikšmiškai: be Austėjos Gabrielius nebūtų tiek pasiekęs. Landsbergių talentas – pasirinkti naudingas moteris – neprilygstamas.
Antras klausimėlis: Kurioje Vilniaus miesto ar rajono palaikomojo gydymo ligoninėje karšintųsi Vytautas Landsbergis, jei ne jo motina Ona Jablonskytė, jei ne žmona Gražina Ručytė? Vilijampolėje? Grigiškėse? Šumske? Riešėje?
1932 metais gimęs Vytautas Landsbergis – pasaulyje garsėja kaip „Fluxus“ prezidentas ir kaip vienintelis menininkas, kurio partija užėmė vyriausybę. Jį išgarsino video meno pradininkas profesorius Nam June Paik, 1993 metais viename iš gausių savo interviu papasakojęs, apie „Sąjūdį“ – Lietuvoje įsikūrusią oficialią opozicinę Fluxus partiją – ir jos įkūrėją Vytautą Landsbergį.
Pasak, Namo Džuno Paiko, toji partija nuvertė komunistų vyriausybę ir visą Sovietų Sąjungą. Gaila, jeigu Pietų Korėjoje augęs, Japonijoje ir Vokietijoje studijavęs, Šiaurės Amerikoje gyvenęs Ja Nam June Paik tikėjo savo pasakojimu.
Lietuvoje Vytautas Landsbergis vertinamas prieštaringai. Vieni jį tapatina su Smaragdo miesto burtininku Džeimsu Heneriu Gudvinu. Kiti – garbina kaip Nepriklausomybės simbolį, iškiliausią Lietuvos laisvės sąjūdžio dalyvį.
Pažymėtina, kad ne visas profesoriaus gyvenimas buvo rožėmis klotas. Juk, kaip rašo autobiografijoje Vytautas Landsbergis, 1939 metais, Raudonajai Armijai išvadavus Vilnių, jo tėvas paliko žmoną ir vaikus.
Vytautas tuomet dar septynerių neturėjo. Išaugino jį, ant kojų pastatė motina. 1957 metais Ona Jablonskytė-Landsbergienė mirė. 1960 metais Vytautas Landsbergis vedė Gražiną Ručytę. Jam tai buvo antroji santuoka.
Sovietmečiu, buvusių klasės draugų liudijimu, Vytautas ir Gražina Landsbergiai gyveno posunkiai. Profesoriaus vardas Vytautui Landsbergiui buvo suteiktas tik XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.
Jis daug dirbo. Šeimos vairą laikė jo žmona Gražina Ručytė-Landsbergienė. Jos pačios žodžiais tariant, jai labai norėjosi šeimos. Be šeimos ji būtų jautusis tiesiog nuskriausta. Gražinos, kaip tremtinės, aktyvios visuomenininkės, itin gabios pianistės ir akomponiatorės, įvaizdis padėjo pagrindą jos vyro Vytauto Landsbergio politinei karjerai.
Trečias klausimėlis: Kas išaugino ir išmokslino penkis, kone pamečiui gimusius, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio (1852–1916) vaikus: mokytojas Stanislavą ir Gabrielę, matematikę Sofiją, dantistę Jadvygą, architektą Vytautą?
Gražaus, charizmatiško, artistiško, iškalbaus Gabrieliaus Žemkalnio Landsbergio gyvenimas sklaidėsi lyg fejerverkas. Jo tėvas, Vincentas Landsbergis, mirė jaunas.
Gabrieliui tuomet buvo penkeri. Vaikus augino ir jų lavinimu rūpinosi motina – Rozalija Juozapota Jasienskytė.
Tai buvo muzikali, naginga moteris. Ją palaikė vietos bajorų ir dvarininkų Jasienskių (Jasiński) giminė, šelpė Bajorų aprūpinimo fondas.
Gabrielius mokslus krimto slaptoje lenkiškoje mokykloje, vėliau buvo atiduotas į Mintaujos pensioną, po to perkeltas į Šiaulių gimnaziją.
Gimnazijos nepabaigęs, įstojo į Rygos telegrafo mokyklą. 1871 metais pradėjo tarnybą Maskvos telegrafe. Laisvojo klausytojo statusu studijavo teisę Maskvos universitete. Išlaikė privataus advokato egzaminus. Nuo 1878 metų dirbo Kryme. 1879 metais vedė Gabrielės Petkevičaitės pusseserę bajoraitę Mariją Magdaleną Jakubauskaitę (Jakubovską).
1880 metais Marija Magdelena mirė. Gabrielius Landsbergis vedė antrąkart. Į žmonas išsirinko aštuoneriais metais už save jaunesnę lenkų bajoraitę Česlavą Lukaševičiūtę, kilusią iš Voluinės gubernijos.
1883 metais Česlava pagimdė Stanislavą, 1886 metais – Sofiją, 1888 metais – Gabrielę, 1890 metais – Jadvygą, 1893 metais – Vytautą.
Anot Vaižganto, ji buvo nepaprastai kantri, dora, gera ir garbingo būdo žmona. Neteko skaityti, kaip jaunajai moteriai sekėsi auginti tokį būrį vaikų, kol vyras rašė pjeses, vaidino mėgėjų dramos spektakliuose, dainavo operetėse, bendravo su Vincu Kudirka, Motiejumi Čepu, Adomu Sketeriu, Liudu Vaineikiu, Petru Matulaičiu, Petru Leonu, Petru Kriaučiūnu ir kitais; piršliavo Pranui Mašiotui, Aleksandrui Januškevičiui, Jonui Jablonskiui; platino draudžiamą lietuvišką spaudą; kalėjo Liepojoje, atliko tremtį Charkove, Maskvoje, Smolenske.
1907 metais Česlava mirė, nesulaukusi 47-erių. Gabrielius Žemkalnis Landsbergis mirė 1916 metais, sulaukęs 64-erių.
Ketvirtas klausimėlis: Kaip Landsbergiams pavyko sėkmingai įsitvirtinti ir evoliucionuoti Lietuvoje?
Pasak Pakruojo krašto metraštininkės Genės Juodytės, pirmasis Lietuvoje įsikūrė Evartas (Edvardas) Landsbergis. 1652 metai jis čia įsigijo du dvarus, iš kurių vienas buvo Pamūšyje (dab. Klovainių sen., Pakruojo r.). Jis priklausė Vilniaus gubernijos bajorų bendrijai, o į žmonas buvo paėmęs garsios Tyzenhauzų giminės atstovę Oną.
Dar vienas Landsbergis, Ignacas, 1800-aisiais vedė senos vokiečių Vigontų (Wigant) giminės atstovę Magdaleną ir kraičio gavo Triškonių dvarą. Kazimiero Landsbergio (1780–1842) žmona buvo vokiečių kilmės bajoraitė Bogumila Teofilė Podrezaitė (1784–1841). Ir t. t. Ir t. t.
Landsbergių giminės sėkmės paslaptį lengvai suprastume, perfrazavę Ingos Valinskienės mintį, išsakytą pokalbyje su jauna atlikėja. Jaunajai žvaigždutei pasiteiravus, kaip pasiekti tiek, kiek pasiekė Inga, toji pusiau rimtai, pusiau juokais atsakė, kad reikia turėti tokį vyrą kaip Artūras Valinskas.
Taigi klausdami, kaip Landsbergiai taip sėkmingai įsitvirtino ir evoliucionavo Lietuvoje, galime patys sau atsakyti, jog reikia turėti tokias motinas, kokias turėjo ir turi Landsbergiai, ir rinktis tokias žmonas, kokias rinkosi ir renkasi Landsbergiai.
Švietimui, regis, Landsbergiai nei teigiamos, nei neigiamos įtakos neturėjo ir neturi. Jie patys neskaptavo Trojos arklių. Jų giminės ar genties sandoriuose nieko nusikalstamo nėra. Vyrai rūpinosi savimi. Moterys rūpinosi savais. Jų mokėjimas gyventi niekam nekliūva. Taip, kaip niekam nekliūva žirgai, besiganantys jų savininkų ganyklose.
Kas kita, kai žirgai ištrūksta ir pradeda ganytis svetimose dobilienose. Šiuo atveju, kai kai kurie iš Landsbergių pradeda pardavinėti Lietuvos mokyklas ir vaikų darželius.
Lietuvos švietimas – ir Trojos arkliams, ir Helijo karvėms
1964 metais baltarusių klasikas Vladzimiras Karatkevičius pripažino, kad baltarusiai nėra minties galiūnai. Jei apie savo tautą šitaip būtų pasakęs Juozas Baltušis ar kitas lietuvių rašytojas, jį iš po žemių iškastumėm.
Deja, statistika negailestinga. 44 proc. Lietuvos suaugusių žmonių turi žemus skaitymo ir matematikos įgūdžius. Kitaip tariant, žmogus gali perskaityti paprastą sakinį ar atlikti bazinį skaičiavimą, tačiau jam sunku šiais gebėjimais patikimai naudotis kasdienėse situacijose. Jaunimo rodiklis šiek tiek geresnis nei suaugusiųjų.
Žemus skaitymo ir matematikos įgūdžius turi 33 proc. 16–25 metų Lietuvos žmonių. Reiškia, jie yra pasiekę vos pirmą ar žemesnį lygį skaitymo arba / ir skaičiavimo srityse. Europos Komisijos komunikatuose nuolat reikalaujama stiprinti pagrindinių gebėjimų – raštingumo, mokėjimo skaičiuoti, matematikos ir gamtos mokslų pagrindų – plėtotę, visuose švietimo lygmenyse kuo anksčiau nustatyti potencialius nepažangiuosius ir teikti konkrečiam asmeniui pritaikytą pagalbą.
Šiais metais, penkiems tūkstančiams dešimtokų neišlaikius egzaminų (negavus minimalaus 4 balų įvertinimo), kilo skandalas, susilaukęs neigiamo vertinimo visoje Europoje, o gal ir visame pasaulyje. Vadinasi, Lietuvos mokyklos ir vaikų darželiai nėra labai aukštai kotiruojami, ir pardavinėti juos – per anksti.
Penktas klausimėlis: Kas nupirko Austėjos ir Gabrieliaus Landsbergių mokyklas ir vaikų darželius?
2013 metais įsteigtą privačių mokyklų tinklą „Karalienės Mortos mokyklos“ ir 2010 metais įkurtus privačius „Vaikystės sodų“ darželius nupirko Ispanijos bendrovė „Globeducate“, kurią iš dalies valdo JAV privataus kapitalo fondas „Providence Equity Partners“.
Lietuvai šis fondas žinomas dėl to, kad kontroliuoja „Bitė Group“ ir TV3 televiziją, „Globeducate“ jungia daugiau nei 65 mokyklas bei internetinių programų, kuriose mokosi daugiau nei 40 000 mokinių vienuolikoje Europos, Šiaurės Amerikos, Šiaurės Afrikos ir Indijos šalių.
„Globeducate“ grupė priklauso „Eco-School“ tinklui, kuriam, savo ruožtu, priklauso 59 000 mokyklų, daugiau nei iš 70 pasaulio šalių. 2026 metais registruota beveik 100 švietimo įstaigų (darželių, mokyklų, progimnazijų, gimnazijų, pasivadinusių gamtosauginėmis mokyklomis. Visi tinklo mokyklų vaikai gauna naudos iš oficialios grupės partnerystės su Pasauliniu gamtos fondu (WWF).
Gamtosauginių mokyklų programa – tarptautinė aplinkosauginio valdymo ir sertifikavimo programa švietimo įstaigoms. Lietuvoje toji programa įgyvendinama nuo 2004 metų. Joje gali dalyvauti įvairios švietimo įstaigos.
Kiekviena nevyriausybinė organizacija, atstovaujanti „Aplinkosauginio švietimo fondą“ savo šalyje, įsipareigoja koordinuoti fondo programas ir vykdyti fondo nustatytus reikalavimus. Nuo 2000 metų visuomeninė organizacija „Lietuvos žaliųjų judėjimas“ yra „Aplinkosauginio švietimo fondo“ narė Lietuvoje. Metinis programos dalyvio mokestis siekia 150–200 eurų. Reikalavimus įgyvendinusios įstaigos kasmet apdovanojamos Žaliąja vėliava ir sertifikatu.
2025 metais Lietuva tapo oficialia Reggio Children tarptautinio tinklo nare. Šis tinklas jungia daugiau kaip trisdešimt šalių. Ugdymo įstaigose, priklausančiose Reggio Children tarptautiniam tinklui, taikoma unikali ir į vaiko prigimtines galias orientuota Reggio Emilia ugdymo filosofija.
Organizacija gyvuoja šalių-narių, rėmėjų lėšomis ir renginių metu gautų pajamų dėka, rūpinasi, kad surinkti pinigai pasiektų tas šalis ir tuos projektus, kurie šiuo metu be paramos negalėtų vykti, koordinuoja mokytojų mokymo programas, metodinės medžiagos priemonių rinkinių rengėjų stažuotes, organizuoja kongresus ir studijas, padeda šalių-narių vyriausybėms spręsti socialines ir švietimo problemas.
Nemokantys skaityti ir skaičiuoti Lietuvos dešimtokai tos organizacijos nedomina. Ir jokia Lietuvos vyriausybė, joks Seimas neįrodys, kad yra kitaip.
Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija privačių ugdymo įstaigų pedagogams nėra tokia svarbi kaip Tarptautinės Šteinerio/Valdorfo ankstyvojo ugdymo asociacijos valdyba (IASWECE), Tarptautinė Montessori Asociacija (AMI), „Redžo vaikų“ būstinė, įsikūrusi Lorio Malaguzio tarptautiniame centre, ir t. t.
Tai valstybės valstybėje. Tokiomis pat valstybėmis valstybėje – lietuviškais vatikanais – pasidarė ir kitos privačios ugdymo įstaigos. Jų prerogatyva – auginti pasaulio piliečius.
„Globeducate“ valdytojai, įsigiję už Lietuvos žmonių pinigus išpuoselėtas ugdymo įstaigas, tikriausiai, jaučiasi taip, lyg nupirkę iš trojėnų kelias Helijo karves. Landsbergiai turbūt irgi patenkinti sandoriu. Juk akivaizdu, kad iš Lietuvos traukiantis turtingiesiems, privačių ugdymo įstaigų paklausa mažės.
Šeštas klausimėlis: Kas bendra tarp rusiško Šuns papo ir kanadietiško Mažojo geležinio arklio?
Šuns papais smetoniniai mokytojai patyliukais vadindavo V–VI septynmetės mokyklos klases. Tokios mokyklos Lietuvoje buvo pradėtos steigti 1949 metais.
Išlaikyti prabangias Lietuvos šešiametes pradžios mokyklas, įsteigtas 1936–1940 metais, suvargusi Sovietų Sąjunga neįstengė ir nesistengė – pertvarkė jas pagal unifikuotą TSRS švietimo modelį, veikusį 1922–1958 metais.
Pagal tą patį modelį buvo pertvarkytos ir Šviesos pilimis arba Šviesos grandinėmis vadintos latviškosios šešiametės bei itin modernios, demokratiškos Estijos pradžios mokyklos.
Pertvarkos mechanizmas buvo labai paprastas. Pirmieji keturi pradžios mokyklos skyriai įvardinti kaip pradinė mokykla, o 5–6 skyriai tapo pamatu antrajai bendrojo lavinimo mokyklos pakopai. Šį tą nukirpus, šį tą prisiuvus iš tų dviejų skyrių sukonstruotos V–VII klasės. 1950/1951 metais Lietuvoje veikė 705 septynmetės mokyklos. 1959–1962 metais Lietuvos septynmetės mokyklos pertvarkytos į aštuonmetes mokyklas. 1987 metais aštuonmetės mokyklos tapo devynmetėmis.
Ugdymo turinys 1949–1989 metais veikusiose Lietuvos antrosios pakopos mokyklose mažai keitėsi. Jis daugmaž atitiko smetoninės mokyklos V–VI skyrių programas. Vienas temas TSSR švietimo ministerijos nurodymu iš tų programų reikėjo išmesti arba perrašyti, kitas – išmokyti (выучить), trečias – apmokyti (обучать). Aišku, kad tokio mokymo rezultatai nebuvo aukšti.
1989 metais Lietuvos TSR liaudies švietimo ministras Henrikas Zabulis prisipažino, jog apstulbo sužinojęs, kad pradinių kladsių mokytojai ne visus mokinius išmoko laisvai skaityti.
Žurnale „Tarybinė mokykla“ spausdintame straipsnyje „Naujų mokyklos kelių beieškant“ ministras stebėjosi, jog V–VII klasėse esama vaikų, kurie beveik nepaskaito teksto, negali tinkamai naudotis vadovėliais. Ministras įsakė pradinei mokyklai išmokyti visus vaikus gražiai skaityti ir pripratinti juos prie knygų.
Nesunku įsivaizduoti, kaip būtų pasipiktinęs profesorius H. Zabulis, sužinojęs, kad po 37 metų, 2026-aisiais, neskaitančių vaikų bus ne tik penktose ar septintose, bet ir dešimtose–dvyliktose klasėse. Juk 37 Nepriklausomybės metai – lygtai palankus laiko tarpas H. Zabulio straipsnyje įvardintiems išsimokslinimo ir išsilavinimo trūkumams įveikti.
Deja, pritrūko trejų metų. Nedaug trūko, kad maždaug kas šeštas Lietuvos dešimtokas būtų likęs už borto. Pavyzdžiui, kai kuriuose rajonuose matematikos patikrinimo neįveikė net kas trečias mokinys. Specialistų teigimu, tokia prievolė būtų privertusi uždaryti dalį regionų mokyklų, o tūkstančiai paauglių būtų anksti išstumti iš švietimo sistemos. Trejus metus padėčiai pataisyti 2026 metų liepos 24 dieną kilniaširdiškai padovanojo prezidentas Gitanas Nausėda.
Estijai ir Latvijai sovietmečio palikimui įveikti keturių dešimtmečių neprireikė. Jos grįžo prie šešiametės pradžios mokyklos. Estukai ir latviukai 1–3 klasėse įgyja socialinius gebėjimus ir bazinius skaitymo, rašymo, matematikos įgūdžius, o 4–6 klasėse (II pradinio ugdymo pakopoje) nuosekliai pereina prie gilesnio dalykinio mokymo, sustiprina savo kritinį mąstymą ir skaitmeninį raštingumą.
Lietuva prie šešiamečio pradinio ugdymo negrįžo. Ji išliko priaugusi prie Šuns papo. Suvargusiai Letuvos švietimo sistemai į pagalbą atskubėjo Suomija, Švedija, Danija, Šveicarija, Vokietija, Jungtinė Karalystė bei Jungtinės Amerikos Valstijos. Jos teikė ekspertinę ir finansinę pagalbą. Nuoširdžią, bet prieštaringai vertinamą pagalbą Lietuvai suteikė JAV ir Kanados lietuvių įkurta bendrija A.P.P.L.E.
Ši organizacija atnešė Lietuvon Naujojo Bransviko modelį – Kanadoje kilusią įtraukiojo švietimo sistemą. Lietuvoje, Naujojo Bransviko pavyzdžiu, buvo atsisakyta pagalbinių mokyklų, jų mokiniai perkelti į bendrojo lavinimo mokyklas.
Naujojo Bransviko modelio nuostatos įtvirtintos 1991 metais priimtame pirmame Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme. Taip mokyklose atsirado keletą metų egzistavusios Lavonų, Gyvų daržovių ir kitokios klasės. Kai kas Amerikos pedagogus, talkinusius Lietuvos švietimui, praminė Trojos arkliais. Kai kas juos vadino Kanadai būdingais Mažaisiais geležiniais arkliais.
Septintas klausimėlis: Kiek Trojos arklių ganosi Lietuvos švietimo dobilienose?
Invazinių arklių, norinčių paskanauti purpurinių ar baltųjų lietuviškų dobiliukų, yra nemažai. Nelengva juos įvardinti. Nuo 1991 metų žinomą A.P.P.L.E. bendriją – Mažuosius geležinius arkliukus – įkūrė JAV ir Kanados lietuviai.
Tą bendriją rėmė Lietuvių fondas, Lietuvių tautos fondas, Atviros Lietuvos fondas, Amerikos informacijos agentūra, Amerikos centras Lietuvoje, Švietimo ir mokslo ministerija, Jungtinių Amerikos Valstijų privatūs asmenys.
Kitas galingas žirgas, vardu Salamanka, Lietuvą pasiekė 1994 metų birželyje. Jis atnešė Pasaulinės specialiojo ugdymo konferencijos, vykusios Salamankoje, idėjas. Tos idėjos paskatino Lietuvą pereiti nuo uždaros specialiųjų internatų sistemos prie integruoto, o vėliau – įtraukiojo ugdymo modelio, kuris šalyje aktyviai plėtojamas ir šiandien.
Nearklinant visų pasaulinių ir regioninių organizacijų, užtektų įsidėmėti kelias, padariusias didžiausią įtaką Lietuvos švietimo sistemai po nepriklausomybės atkūrimo. Tai: Europos Sąjunga (ES), EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija), UNESCO (JT švietimo, mokslo ir kultūros organizacija), Pasaulio bankas, Tarptautinė vertinimo asociacija (IEA). Šios organizacijos teikia teisės aktų pasiūlymus, leidžia reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir komunikatus.
Pagal jų rekomendacijas renovuojamos mokyklos, optimizuojamas mokyklų tinklas, vykdomos mokytojų rengimo reformos, diktuojamos pasaulinės gairės dėl lyčių lygybės moksle, visuotinio raštingumo, įtraukiojo ugdymo, modernizuojama švietimo vadyba, atnaujinami vadovėliai, diegiamas kompiuterinis raštingumas, reformuojama švietimo finansavimo sistema.
Lietuvos švietimo sistema kinta ne tik dėl stambių „Trojos arklių“. Be jų, yra šimtai Trojos arkliukų – moksliškai pagrįstų edukacinių ir metodinių, technologinių ir skaitmeninių, vadybinių ir vertinimo inovacijų, tokių kaip Tautinės mokyklos koncepcija, įtraukusis ugdymas, kompetencijomis grįstas ugdymas, formuojamasis vertinimas, skaitmeninės ugdymo aplinkos, STEAM ir EdTech iniciatyvos, hibridinis ir nuotolinis mokymas, nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimai (NMPP), mokyklų išorinis vertinimas ir pan.
Daugybė švietimo inovacijų kūrėjų įsitvirtino Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, Nacionalinėje švietimo agentūroje, Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus universitete, Pedagogų rengimo centre, Savivaldybių švietimo / pedagoginiuose psichologiniuose centruose. Šie kūrėjai veikia kaip tiltai tarp mokslinių tyrimų ir kasdienės mokyklos praktikos.
Jie transformuoja tradicinį ugdymą, kuria sprendimus, eksportuoja juos į užsienį, dalyvauja renginiuose, pristato savo darbus kasmetėse parodose ir forumuose ir pan. Diduma jų – edukologijos magistrai ir daktarai. Kai kurie – nė dienos nedirbę mokykloje. Jų inovacijas išbando mokytojai ir mokiniai. Jie, metę savo darbus, teikia inovatoriams vertingas pastabas, padedančias tobulinti produktus bei pritaikyti juos prie ugdymo programų.
Prakalbus apie Trojos arklius, neišvengiamai tenka paminėti arklininkystėje būtiną atributą – rimbą. Skaudžiausias rimbas, verčiantis mokytojus įgyvendinti keisčiausias inovacijas, blaškytis po abejotinos vertės seminarus, medžioti pažymėjimus, atitrūkti nuo tiesioginio darbo su vaikais ar ruošimosi pamokoms, yra atestacija.
Atestaciją ir su ja susijusią kvalifikacijos kėlimo sistemą reguliuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Ji finansuojama iš ES projekto „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos plėtra“. Toji sistema tiesiogiai veikia pedagogų karjerą, atlyginimus ir kasdienį darbą. Ji perimta iš Vakarų ir Rytų Europos šalių, kuriose XX amžiais pradžioje, trūkstant mokytojų, buvo tikrinamas jų išsilavinimo cenzas ir vertinama moralė bei lojalumas valstybei.
Nepriklausoma Lietuva archaiškai mokytojų atestacijos ir privalomo kvalifikacijos kėlimo sistemai paaukojo 33-us metus. Jos kūrėjai ir vykdytojai didele dalimi kalti dėl dabartinės švietimą ištikusios krizės.
Valdžia – tikslas ar savitikslis?
Šventajame Rašte pasakojama apie Azariją – kilmingą žydų jaunuolį iš Judo karalystės, kuris, Babilonijos kariuomenei užėmus Jeruzalę, kartu su savo draugais Ananiju ir Mišaeliu pateko į nelaisvę. Babilonijos karalius Nabuchodonosaras II pareikalavo, kad žydų jaunuoliai nusilenktų jo pastatydintai aukso statulai.
Azarijas ir jo draugai lenktis svetimam dievui griežtai atsisakė. Įsiutęs valdovas liepė septynis kartus stipriau įkaitinti krosnį ir įmesti ten nepaklusniuosius. Azarijo, Ananijo ir Mišaelio tikėjimas net mirties akivaizdoje liko tvirtas. Juos nuo ugnies išgelbėjo Angelas.
Jaunuoliai, Angelo saugomi, išliko gyvi ir, vaikštinėdami liepsnose, giedojo giesmę, kurioje pripažino, jog Izraelio tremtis bei nelaimės yra teisėta bausmė už tautos nuodėmes, ir karštai maldavo Dievo neatitraukti savo gailestingumo dėl sandoros su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Apgailestaudamas, kad žydų tauta prarado savo autonomiją, valdovą, pranašus bei galimybę teisėtai aukoti aukas šventykloje, Azarijas ištarė žodžius: „Neturime dabar nei kunigaikščio, nei pranašo, nei vado“.
Azarijo giesmė užima svarbią vietą ir katalikų, ir stačiatikių pamaldose. Jo žodžius apie tautą, neturinčią nei kunigaikščio, nei pranašo, nei vado, istorinių lūžių metais cituoja poetai ir dramaturgai. Jo žodžiai aktualūs ir Lietuvos Bažnyčiai, Mokyklai bei Šeimai, išgyvenančioms autoritetų krizę.
Aštuntas klausimėlis: Kas stūmė į kalną švietimo vežimą?
Paskutinį XX amžiaus dešimtmetį valstybė buvo susitelkusi į ekonominę reformą, todėl nelabai rūpinosi mokykla. Švietimo būklė vis labiau darėsi dramatiška. Pagrindinis vaidmuo toje dramoje atiteko mokytojams. Nei mokiniai, nei jauni jų tėvai nė neįtarė, kokius sunkumus patiria mokykla. Jie nežinojo, kad 1992 metų gruodžio pradžioje švietimo skyriai pranešė, jog kalėdinėms dovanėlėms pinigų nėra ir nebus. Vaikams tai būtų buvusi tragedija. Bet jie be dovanėlių neliko. Tik niekas nepaklausė, kas kepė ir į auksinį popierių vyniojo keksiukus, kuriuos iš dovanų maišo traukė Kalėdų senelis. Niekas nepasidomėjo, kodėl mokytoja, užuot nusipirkusi šventei naujus batukus, pripirko popieriaus, guašo, akvarelės dažų, teptukų, pieštukų, trintukų, flomasterių. Niekas nematė, kaip dailės ir kūno kultūros mokytojai padėjo vienos šeimos vaikams pakabinti obelyse rūkytos dešros ritinėlius.
Vaikai tas dešras skanavo visą savaitę. Jų tėvai iš mokyklos parneštas dešras būtų per vieną vakarą sušėrę sugėrovams. Iš kur mokytojai pasisemia energijos ir išsaugo mokyklas per karus ir revoliucijas? Nežinia. Taip buvo ir yra per amžius. Visame pasaulyje. 1990–1999 metais pro Lietuvos mokyklas žlegėjo tankai, po langais stovėjo aršūs politikieriai ir grasino ant stiklo šukių suklupdyti bedievius mokytojus, už mičiurininkų daržų tyvuliuojančiuose tvenkiniuose tulpiniai, agurkiniai, kamuoliniai ir kitokiais vardais pasivadinę vaikinai skandino statinėse įmūrytus vakarykščius draugus, o Karmėlavos, Linkuvos, Mosėdžio, Ramygalos, Tryškių, Viekšnių, Žygaičių mokyklose viešpatavo tyla ir ramybė. Vaikai mokėsi dalybos su liekana, bendravardiklino trupmenas, traukė kvadratines šaknis, stebėjo kaip metalai reaguoja su rūgštimis, skaitė „Dievų mišką“ ir „Baltą drobulę“.
Neįtikėtina, kad ir tais metais mokyklos pasiekdavo puikių rezultatų. Mokyklos didžiuojasi dešimtojo dešimtmečio absolventais: Dainiumi Balbonu, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Jūrate Jaseliūniene, Agata Kairyte, Inga Matijošyte, Radvile Morkūnaite-Mikulėniene, Jonu Navicku, Gintare Skaiste, Ingrida Šimonyte, Agne Širinskiene, Justinu Žilinsku ir daugybe kitų.
2000 metų gegužę LR Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Rolandas Pavilionis, kalbėdamas konferencijoje, kurią Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga organizavo Rokiškyje, pažymėjo, jog mokytojų įdirbis akivaizdus. Jis pareiškė, kad mokytojai tampa lygiaverte jėga valdžiai. Palygino švietimo sistemą su vežimu, kurį mokytojai stumia į kalną, o Švietimo ministeriją – su varganu kuinu, risnojančiu tam vežimui iš paskos.
Profesoriaus įvertinimu švietimo bendruomenė džiaugėsi neilgai. Tais metai buvo viešai paskelbta, kad mokytojai išgrobstė užsienio lietuvių siunčiamas aukas. Susitikimuose su mokytojais Amerikos, Vokietijos bendruomenių atstovai stebėdavosi skurdžiomis Lietuvos mokyklomis. Ironizuodavo sakydami, jog tikėjosi pamatyti paauksuotas ugdymo įstaigas – juk tam viso pasaulio lietuviai skyrė milijonus dolerių.
Devintas klausimėlis: Kas melžė Helijo karves?
1990–1999 metais Lietuvai finansinę materialinę ir humanitarinę pagalbą teikė Atviros Lietuvos fondas, Australijos lietuvių fondas „Parama Lietuvai“, Bendrasis Amerikos lietuvių šalpos fondas (BALF), JAV Lietuvių bendruomenė ir Lietuvių fondas, Kanados Lietuvių Fondas, Kazickų šeimos fondas, Lietuvių katalikų religinės šalpos fondas (KRŠ), Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB), Tautos fondas, Vokietijos lietuvių bendruomenė (VLB), „Pagalba Lietuvai“ (Aid to Lithuania), Broniaus Vaškelio fondas, Danos Gedvilienės fondas, Šv. Kazimiero gildija, Dieviško kryžiaus fondas, Vytauto Didžiojo universiteto fondas, Klaipėdos universiteto fondas ir daug specialių fondų bei fondelių. Jaunos valstybės atkūrimo reikmėms buvo siunčiamos didžiulės pinigų sumos.
Probėgomis peržvelgdami internetinius laikraščius ir naujienų portalus, matome, kad LKRŠ parama Lietuvai viršijo 7 000 000 dolerių. Keliolika milijonų dolerių Lietuvai išsiuntė Bendrasis Amerikos lietuvių šalpos fondas. Kanados Lietuvių Fondas Lietuvos ligoninėms, mokykloms, tremtiniams, spaudai ir specialiems projektams paskyrė 950 000 dolerių ir t. t.
1991 metais Lietuvių Fondas Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo projektams paremti paskyrė vieną milijoną dolerių. Kaip buvo panaudoti tie pinigai, straipsnyje „Lietuvių fondas – Lietuvai“ išsamiai papasakojo tuometis Kultūros ir švietimo ministerijos vadovas Darius Kuolys. Anot ministro, kultūrininkų ir švietėjų bendruomenės pateikė 171 programą, kurioms patenkinti būtų reikėję 7,б milijonų. Iš kultūros, meno ir mokslo atstovų ministerijos darbuotojų sudaryta Taryba atrinko 33 programas ir skyrė joms pusę milijono dolerių. 15 000 dolerių Taryba paskyrė mokykloms, 30 000 dolerių – A.P.P.L.E. kursams ir seminarams, 80 000 dolerių – Pietryčių Lietuvoje dirbantiems lituanistams, 50 000 dolerių – Gudyno restauravimo ir konservavimo centrui, 20 000 dolerių – gabių Lietuvos vaikų rėmimo programai.
Kažkoks šmaikštuolis 1990–1994 metais veikusius labdaros fondus pavadino labai pieningomis karvėmis. Deja, ir pačios pieningiausios karvės užtrūksta. Tada kyla kalakutuitis (per didelis nerimas, susirūpinimas ar panika dėl mažų dalykų). Kalbos apie veršelio laukiančias karvutes būna švelnios ir supratingos. Kalbos apie dolerines karves gali būti skaudžios. Tokios, kaip ta, kurią išsakė Bronius Nainys (1920–2016) – žymus JAV lietuvių visuomenės veikėjas, inžinierius ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininkas:
„Atvykusius Lietuvos laisvinimo judėjimų, ypač Sąjūdžio, vadovus apgyvendindavo, maitindavo, išrūpindavo ir padėdavo suorganizuoti susitikimus, apmokėdavo jų kelionių išlaidas, o paskui grįžtančius į Lietuvą dar ir apdovanodavo, kartais ir stambiau. Įkandin čia pradėjo veržtis ir kultūros, meno žmonės: solistai, ansambliai, vaidybos grupės, chorai, literatai. <…> Lankėsi čia ir labdaros, bažnyčių atstovai — reikėjo duoti ir jiems. Laikraščių, žurnalų, knygų leidėjai prašė modernios technikos, – skraidinome ją tonomis.
Naujų žinių semtis skrido čia mokslininkai, profesionalai, specialistai, studentai, – patvoriais nemiegojo nė tie. Prašė ir gavo į vargus pakliuvę privatūs žmonės. O kiek tūkstančių, tikriausiai jau ir milijonais reikia skaičiuoti, iš išeivijos gavo brangūs giminės, kartais anksčiau ir visiškai nežinomi, nepažįstami. Žodžiu, parama, pagalba, dovanos plaukė į Lietuvą įvairiais būdais, pavidalais: tūkstančiais doleriukai, tonomis technika, gėrybės. <…> Kol kas išeivijos pagalba Lietuvai ir apskritai bendradarbiavimas – palaida bala.
Pagalbos prašymai į išeiviją plaukia iš kiekvieno Lietuvos kampo ir plaukia ten, kur pakliūva. Kas tik kur kokį adresą nutveria, ten rašo laišką ir prašo, kas tik užeina „ant seilės”. Ir išeivija, atrodo, elgiasi irgi panašiai. Kokią pagalbą kas sugalvoja, tokią ir organizuoja. Kartais tikslas pasidaro net ne pati pagalba, bet jos teikėjų asmeniški interesai, noras daugiau pasižymėti, pagarsėti, pasiblizginti. Todėl ir ne visada pagalba eina tokia, kokios reikia, ir ne ten, kur jos reikia <…> O Lietuvai „dovanų“ vis reikia ir reikia. Ir valstybės įstaigoms, ir spaudai, ir privačiomis tampančioms įvairioms organizacijoms, ligoninėms, net besiprivatizuojančioms įmonėms. Reikia jau milijonais. Lietuva darosi kiauras maišas: juo daugiau pili, juo daugiau per jį byra, ir išeivija turi pasiduoti.“
Broniaus Nainio rašinys verčia susigėsti dėl savęs ir dėl savo tautiečių. Darosi aišku, kad klausimėlio nebeužtenka – reikia sudėtingo klausimo.
Dešimtas klausimėlis: Kas lips į rūsį gaudyti šliužų?
Lietuvos švietimo sistema panaši į rūsį, pilną šliužų. Toks jis buvo sovietmečiu, toks tebėra šiais laikais. Kodėl niekas nesiima jo sutvarkyti? Nėra minties galiūno, kaip sakė Vladzimiras Karatkevičius?
Ar nėra pasišventusių švietimui? Ar būtų lipęs į rūsų naikinti šliužų straipsnio pradžioje minėtas profesorius Henrikas Zabulis? Juk šviesi asmenybė buvo. Mokytojų seminariją baigė pirmuoju mokiniu iš metinių pažymių ir antruoju iš egzaminų. Su pagyrimu universitetą baigė. Aštuonias kalbas mokėjo.
Deja, svarstydamas žemo mokinių priežastis, profesorius nurodė tik vieną priežastį – prastą pradinių klasių mokytojo darbą. Reiškia, į metų metais nevalytą rūsį siunčiame patį silpniausią savo šeimos, savo švietimo bendruomenės atstovą.
Siunčiame ten, kur ant sienų kabo storos gleivių virvės, o jomis leidžiasi kūnais susipynę šliužai. Siunčiame ten, kur ant drėgnų grindų rangosi į kamuolius susisukę dantyti pilvakojai moliuskai.
Ar ne šeimos galvai derėtų surinkti glitnius kamuolius, išvalyti rūsį, sunaikinti šliužų slėptuves, išbarstyti moliuskocidus? Juk šeimoje, kaip ir valstybėje, turi būti stiprus lyderis, kuris neperkelia sunkiausių darbų kitiems, nebijo išsipurvinti rankų.
Juk turi būti vadovas, kuris stotų į pirmas linijas, priimtų teisingus strateginius sprendimus. Ar mūsų valstybėje tokių žmonių yra? Ar yra Lietuvoje minties galiūnų? Be abejo, yra.
Stasė Bučiuvienė yra „Senų knygų namų“ steigėja. (Straipsnis parengtas naudojantis DI patarimais).
