Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodė pastabų, kad Vilniuje labai padaugėjo rusų kalbos. <…>
Vėl pasigirdo balsų, klausiančių, kiek prasminga Lietuvoje turėti valstybines bendrojo lavinimo mokyklas, kuriose mokoma lenkų ir ypač rusų kalbomis.
<…>
Kaip atrodys Lietuva po 10, 20, 50 metų, kai didelę dalį gyventojų sudarys imigrantai? Kokiomis vertybėmis vadovausis? Kokia kalba kalbės? Stebėtina, tačiau atrodo, kad tai Lietuvoje niekam nerūpi. Žinoma, atsakyti į šiuos gyvybiškai svarbius klausimus visų pirma turi politikai.
Kylantys klausimai yra nepaprastai rimti. Jie susiję su valstybės tapatybe, su tautos ateitimi. Priimti sprendimai ar, priešingai, neveiklumas turės ilgalaikių pasekmių. Atrodo, kad vykstančių beveik nevaldomų procesų akivaizdoje visų pirma turėtų reaguoti politikai, užsimegzti diskusiją. Deja, tokia diskusija iš esmės nevyksta. Tarp politikų išryškėjo dvi tendencijos: vieni tiesiog stumia problemą po kilimu, o kiti apsiriboja skambiais šūkiais, kurie niekur neveda ir kelia visai nereikalingą sąmyšį. Didžioji dalis visuomenės irgi tyli.
Nejaugi visuomenės daugumą tenkina tokia situacija? Kur dingo Sąjūdžio laikų polėkis, intelektualinis smalsumas, skausmingas susirūpinimas tautos ateitimi, atsakomybė dėl valstybės ateities? Palyginkime, kiek dėmesio skiriama Salomėjos Nėries įamžinimo problemai, kuri susijusi su istorinės praeities vertinimu, ir kiek – lietuvių kalbos padėties valstybėje klausimui, kuris turi būti su dideliu išmanymu ir ryžtu sprendžiamas dabar, nes lems valstybės veidą, jos egzistencijos būdą, ateinančių Lietuvos kartų gyvenimą. Įvykių, atsispindinčių visuomenės veidrodyje, proporcijos gali būti sutrikusios, bet niekada neįsivaizdavau, kad tas sutrikimas gali pasiekti tokį mastą.
Tam, kad Lietuva išlaikytų esminius savo tapatybės bruožus, pasiruošti visų pirma turi švietimo sistema. O kokios diskusijos vyksta šiuo metu?
Visą straipsnį skaitykite lrt.lt
Geras straipsnis. Labai geras straipsnis.
Taip pasakyčiau, jei jis būtų parašytas prieš kokius 20 metų, kai autorius buvo „Balsas.lt“ vyriausiu redaktoriumi, deja, tada jis rašė straipsnius, tokius kaip „Gražuolė ir pabaisa“, gražuolė, žinoma, tuometė pretendentė į prezidentes D. Gribauskaitė.
O juk buvusi Ekscelencija propagavo multikultūrizmą, apie jokius nelietuviškų mokyklų sulietuvinimus į kalbas nesileido, užvaldžiusi Daukantūrą. Mano komentarus ponas Redaktorius trynė, tik tuos prie T. Čyvo straipsnio nelietė, nes ir jis nebuvo tikras ar tų nelietuviškų mokyklų reikia.
Dar gerokai anksčiau kreipiausi laišku į V. Matulevičių, tuo metu jo laidoje „Krantas“ sutikdavo kalbėti įvairūs atsakingi valdžios veikėjai, bandžiau įtikinti žurnalistą, kad Švietimo ir Savivaldos įstatymai yra patys niekingiausi, klojant valstybingumo pamatus Lietuvoje, nes juose užprogramuotas naujos jedinstvininkų ir autonominkų kartos rengimas, jokia nelietuviška mokykla lietuvių kalbos neišmokys taip, kad asmuo galėtų pilnavertiškai integruotis į visuomenę ir nejausti priešiškumo visam kas lietuviška. Deja, niekas nieko girdėti nenorėjo.
Dabar, kai jau keli metai vien iš komentarų po panašiais straipsniais gali sukompiliuoti ne prastesnį straipsnį, tokio „akylaus“ patriotizmo rodymas yra daugiau nei karikatūrinis.
Istorija su atbėgėliais ukrainiečiais itin pamokoma. Vos ukrainiečiai, o kartu su jais Lukašenkos ir Putino skriaudžiami rusai i r bielorusai plūstelėjo į Lietuvą, jei ne visa Lietuva, tai bent Vilnius akimirksniu prisitaikė prie situacijos. Ir sušneko rusiškai Prisijungė seni gyventojai slavai – o kuo mes prastesni? Lietuviams irgi beliko prisiminti senus įgūdžius: kur dingsi nemokėdamas ruskai? Pamoka tokia, kad atlietuvinti Lietuvą, Vilniaus kraštą, sekasi sunkiai ir iš lėto, o prarasti kas pasiekta galima lengvai ir greitai.
Svarbiausias posūkio taškas yra 1992 Seimo rinkimai. .Grąžinę valdžion komunistus lietuviai nieko i š jų negavo, tik prarado trumpam Sąjūdžio metu atgautą tautinę savigarbą. Tai buvo ir tautos dovana Lietuvos priešams ir ypač didiesiems kaimynams . Mažai tautai tai pavojingas dalykas – savigarbos ir pagarbos praradimas. Tie Seimo rinkimai parodė , kad tautos dauguma iš savos valdžios tikėjosi sugedusios (tikrai sugedusios) komunistinės tvarkos pataisymo , o ne griovimo ir draskymo mūsų mylimoje Lietuvoje. Ir ko gero labiausiai tada nusivylė Lietuvos didžiausi patriotai „marcinkevičininkai” . Tautos nusivylimas virto depresija ir ko ne autoagresija: kuo blogiau , tuo geriau, taip ir reikia mūsų išrinktiesiems, tegul žino kaip jie apgavo Sąjūdžio metu taip viltingai nusiteikusią tautą
Jūs pamiršote, kad Perestroikę pradėjo ne lietuviai, o Bolševikų partijos viršūnėlė – Gorbis su bendraminčiais Maskvoje, o ne Vilniuje. Kam medžioji tuos mamyčiukus studenčiokus?
Ir Jums didžiausia problema J. Marcinkevičius? Jei ne jis tai Lietuva
būtų visai kitokia, geresnė? O kitų „nusipelniusiųjų nuopelnus” pamiršote.
Geriau būtų buvęs Brazdžionis. Bet sukomunistėjusiai Lietuvai prie širdies labiau buvo socializmas su žmogišku veidu, ką tauta lengvai išskaitė Marcinkevičiaus eilėse…Ir įsižedė ir supyko dėl to kad realus gyvenimas ,su Landsbergiu priešakyje, paneigė gražiausias tautos viltis.