Kai Teherano gatvėse ajatolų režimas žudo žmones, Vakarų šalių kairieji tyli. Tie žmogaus teisių gynimo aktyvistai, kurie okupuoja universitetų miestelius dėl Gazos arabų, degina Izraelio vėliavas, kovoja prieš fašizmą, tironiją ir verkia dėl kiekvieno palestiniečio, staiga tampa kurčiais ir aklais, kai ajatolos masiškai vykdo žudynes Irane. Nė vieno didesnio protesto mitingo, nė vieno „Free Iran“ transparanto – tik iškalbinga tyla.
Vakarų kairiųjų flirtas su tironijomis
Vakarų kairiųjų meilė Irano islamo revoliucijai nėra klaida, kurią būtų galima nurašyti politiniam naivumui. Tai nuosekli, ideologiškai pagrįsta ir iki šiol besitęsianti laikysena, kurios šaknys slypi ne Teherano gatvėse, o Paryžiaus kavinėse, universitetų auditorijose ir laikraščių redakcijų kabinetuose. Kai didysis ajatola R. Khomeini gyveno tremtyje Prancūzijoje, Vakarų kairė jį priėmė ne kaip religinį fanatiką ar būsimą diktatorių, o kaip „liaudies revoliucijos“ simbolį, kaip antiimperialistinės kovos įsikūnijimą, kaip patogų įrankį galutiniam smūgiui Vakarų įtakai Artimuosiuose Rytuose. Provakarietiškas šacho režimas kairiesiems „progresyvistams“ buvo kolonijinis, teroristinis, JAV imperialistų valdomas, todėl bet kas, kas jį griovė, automatiškai tapo „progresyvia istorijos jėga“. Ši schema nebuvo išrasta specialiai Iranui – ji jau buvo taikyta Sovietų Sąjungai, Mao Kinijai, Kastro Kubai, Alžyro FLN terorui. Iranas buvo tik eilinė stotelė ilgame Vakarų kairiųjų flirto su tironijomis maršrute. Kairieji intelektualai visada ieškojo sąjungininkų ne pagal moralės ar laisvės kriterijus, o pagal tai, kiek jie kenkia tradicinei Vakarų civilizacijai. Tai ne naivumas, o sąmoningas civilizacinis savo kultūros naikinimas, kurį jie vadina „progresu“. O tuo tarpu būsimas Irano diktatorius naudojosi Vakarų laisvėmis tam, kad sunaikintų Vakarų įtaką savo šalyje.
Irano ajatolų revoliucijos propagandistai
Ypatingą vietą kairiųjų draugystės su islamistais istorijoje užima J. P. Sartras – figūra, kuri iki šiol Vakarų kairiojoje akademinėje ir kultūrinėje erdvėje laikoma beveik neliečiamu autoritetu, nepaisant jo akivaizdaus moralinio bankroto. Sartras buvo vienas ryškiausių „progresyvių“ Prancūzijos intelektualių balsų, formavusių nuomonę apie Iraną kaip apie „išsilaisvinimo“ projektą. Jo akyse Khomeini kova prieš šachą buvo liaudies sukilimas prieš kapitalizmą, Amerikos imperializmą ir Vakarų civilizacinę hegemoniją. Sartro mąstyme Khomeini islamizmas buvo tik forma, mobilizacinė priemonė, įrankis, kurį „liaudis“ naudoja prieš engėją. Tai buvo ta pati logika, kuri leido jam teisinti sovietinius gulagus, maoistinius „perauklėjimus“ ir kubietišką represijų aparatą kaip „istorinio proceso“ kainą. Ir Sartras nebuvo vienišas – šalia jo stovėjo kitas akademinis sunkiasvoris M. Foucault, tuometinis kairiųjų dievaitis, kuris tuo metu rašė entuziastingus reportažus iš Irano, vadindamas revoliuciją „dvasiniu patyrimu“ ir „nauju politiniu dvasingumu“. Foucault matė islamizmą kaip alternatyvą Vakarų „represinei kultūrai“, ignoruodamas jo barbarizmą, nes tai tarnavo jo ideologiniam tikslui – griauti Vakarų struktūras. Šie žymūs intelektualai, kaip ir visa Paryžiaus kairė, tapo Irano ajatolų revoliucijos propagandistais, skleisdami mitą apie „autentišką liaudies valią“, kuri iš tiesų buvo paprasčiausias islamo fanatizmas.
Ideologiniai fanatikai, pasirengę aukoti milijonus gyvybių
Sartras, Foucault ir jų aplinka nebuvo naivūs romantikai, nežinantys, kas yra islamo teisė, dvasininkų valdžia ir religinė disciplina. Jie puikiai suprato, jog Khomeini neturi nieko bendra su liberalios demokratijos principais. Tačiau jiems tai buvo antraeiliai dalykai. Pirmoje vietoje stovėjo vienas kriterijus – ar ši jėga silpnina Vakarus. Jei atsakymas buvo teigiamas, visos kitos aplinkybės galėjo būti nustumtos į „kultūrinio konteksto“ skyrių. Tai nebuvo klaida. Tai buvo sąmoningas ir ciniškas pasirinkimas. Jie žinojo apie Khomeini raginimus grįžti prie viduramžių šariato, bet vis tiek jį šlovino, nes jis priešinosi JAV „imperializmui“. Tai atskleidžia kairiųjų esmę: jie nėra humanistai, o ideologiniai fanatikai, pasirengę aukoti milijonus gyvybių ant antivakarietiškumo altoriaus.
Irano islamo revoliucijos romantizavimas Vakarų kairėje tuo metu pasiekė tokį lygį, kad net akivaizdūs perspėjimai buvo sąmoningai ignoruojami. Ajatolų pareiškimai apie moteris kaip antrarūšes būtybes, privalančias slėpti veidus ir paklusti vyrams, apie žodžio laisvės ribojimą, apie islamo dogmų viršenybę buvo laikomi laikinais, taktiniais, skirtais „liaudžiai mobilizuoti“ dėl „teisingo tikslo“. Buvo tikima, kad po islamo revoliucijos pergalės valdžią perims kairioji inteligentija, profsąjungos, revoliuciniai komitetai. Tačiau istorija pasuko priešinga kryptimi. Vos tik revoliucija laimėjo 1979 metais, kairieji Irane tapo nereikalingi. Tudeh partija, Irano komunistai, iš pradžių bendradarbiavo su Khomeini, tikėdamiesi dalintis valdžia, bet 1983 metais buvo sunaikinti – tūkstančiai suimti ir sušaudyti. Tai buvo klasikinis revoliucijos dėsnis: laikini sąjungininkai tampa pirmosiomis aukomis. Tačiau Vakarų kairieji iš šios pamokos nieko neišmoko. Jie toliau kartoja tą pačią klaidą su kitais režimais, tokiais, kaip Hamas Gazoje, kur Vakarų kairieji romantiškai palaiko „pasipriešinimą kolonializmui“.
Vakarų kairieji niekada nepripažino savo atsakomybės
Dar svarbiau tai, kad Vakarų kairieji niekada nepripažino savo atsakomybės. Nebuvo viešo principingo atsiribojimo, nebuvo gilaus permąstymo. Vietoje to – tyla, miglotos formuluotės, temos pakeitimas. Khomeini buvo pradėtas vadinti „problemišku“, „perlenkusiu lazdą“, bet niekada – tuo, kuo jis buvo iš tikrųjų: žiauriu religiniu diktatoriumi, kurio pergalę aktyviai legitimavo Vakarų kairioji mintis. Ši tyla nėra atsitiktinė. Ji – dalis naratyvo, pagal kurį pagrindinis blogis pasaulyje yra kapitalizmas, Vakarai, o visa, kas prieš juos kovoja, turi bent dalinį moralinį imunitetą. Tai leidžia kairiesiems ir toliau vaidinti moralinius teisėjus, nepaisant kruvinų jų remiamų režimų rankų.
Šiandien Vakarų kairieji žmogaus teisių gynėjai neorganizuoja protestų prieš žudynes Irane, prieš moterų žeminimą, prieš egzekucijas ir represijas. Tai ypač ryškiai matyti lyginant su masiniais, triukšmingais ir emocingais protestais dėl Gazos. Kai smurtas siejamas su Izraeliu ar Vakarų sąjungininkais, gatvės užsipildo, universitetų miesteliai okupuojami, žiniasklaida dirba visą parą. Kai smurtas vyksta Irane – režime, kuris kariauja proxy karą prieš Vakarus – reakcija apsiriboja abstrakčiais pareiškimais arba visiška tyla. Tai ideologinė hierarchija, kur aukos vertinamos pagal tai, kiek jos tarnauja antivakarietiškai darbotvarkei.
Civilizacinė išdavystė
Irano ajatolų režimas Vakarų kairiesiems išlieka „idėjiškai artimas“ ne todėl, kad jie pritartų religinei teokratijai kaip tokiai, o todėl, kad šis režimas iš esmės kovoja su tuo pačiu kairiųjų priešu – kapitalizmu, JAV įtaka, Vakarų kultūriniu identitetu. Tai tapo svarbiau už žmogaus teises. Jei režimas yra „prieš Ameriką“, jis automatiškai laikomas mažesniu blogiu arba net „toleruojamu blogiu“. Tai leidžia kairiesiems ramia sąžine nutylėti žudynes Irane ir tuo pat metu skelbti save moraliniais autoritetais kitais klausimais, kaip klimato kaita ar „rasinis teisingumas“. Vakarų „progresyvistai“ iš esmės nebemato skirtumo tarp laisvės ir jos priešų, jei tik tie priešai padeda silpninti Vakarų civilizaciją. Tai tas pats mąstymo modelis, kuris Sartrui ir Foucault leido romantizuoti Khomeini, o šiandien leidžia ignoruoti ajatolų režimo nusikaltimus.
Sąjunga su tais, kurie nekenčia tavo civilizacijos, niekada nesibaigia tavo naudai. Tai civilizacinė išdavystė, kuri galiausiai sunaikins pačius kairiuosius. Tačiau Vakarų leftistai vis dar tiki, kad islamistinė jėga gali būti „kontroliuojamas partneris“, „laikinas sąjungininkas“, „autentiškas protestas“. Istorija rodo priešingai. Islamizmas nėra taktika. Tai visuminė pasaulėžiūra, kuri laiko kairiuosius ne partneriais, o naudingais idiotais, laikinais bendrakeleiviais, kuriuos vėliau sunaikins.
Pasaulio proletariato (ubagų) revoliucijos pamatai buvo padėti Londone, kapitalizmo lopšyje, su atitinkamu tikslu, kad jo pagalba būtų nugalabyta konkurentė Europa. Čia užgimė proletariato internacionalas, tapęs Internacizmo pergalės siekiu visame pasaulyje. Tas dabar ir vyksta, o ji remia ir finansuoja stambiausi pasaulio bankininkai, vadinasi, nėr nei kairės, nei dešinės, išskyrus Trockio banką, žinoma, perkeltine prasme. Įdomiausi tai buvę ultra kairieji, šiandien dėl runkelių akelių tapę aršiais dešiniaisiais, arba iš Bolševikų partijos aktyvo sėkmingai nudreifavę į oligarchus, kol mato, kad jėgos jų pusėje, o kai jėgos pasikeis, iškart keis ir kailį. Iš dešinės šoks kairėn. Internazi Conspiracy and Aggression, kaip parašyta Niurnbergo knygelėse, ne daugiau.
„Anglijos karalius Edvardas I buvo krikščionių monarchas (Romos katalikas), kuris 1290 metais, po sustiprėjusios antižydiškos politikos, kurią lėmė finansiniai motyvai, religiniai išankstiniai nusistatymai ir Parlamento spaudimas, išvarė visus žydus iš Anglijos. Anglija tapo pirmąja Europos tauta, priėmusia tokį draudimą, kuris galiojo daugiau nei 360 metų.
Pagrindiniai Eduardo I veiksmų žydų atžvilgiu aspektai buvo lupikavims (pinigų skolinimas su palūkanomis) – pagrindinis žydų pajamų šaltinis.Netekę šito pragyvenimo būdo daugelis žydų skurdo ir neteisėtai karpė monetas, todėl jie tapo lengvais arešto ir mirties bausmės taikiniais.
Anglų karaliaus,reformatoriaus ,anglikonų bažnyčios galvos Henriko VIII vienuolynų išardymas, likvidavimas 1536–1541 metais buvo sistemingas visų Romos katalikų religinių pastatų uždarymas,žemių Anglijoje, Velse ir Airijoje konfiskavimas ir perdavimas Karūnai.Tai lėmė pinigų poreikis,noras perimti politinę kontrolę po išsiskyrimo su Roma ir noras išardyti opoziciją jo karališkajai viršenybei. Tai lėmė didžiulius socialinius ir ekonominius architektūrinius pokyčius. Procesas prasidėjo nuo mažesnių vienuolynų, vėliau – nuo didesnių, Parlamento aktais sankcionuojant konfiskavimą.Pajamos
Henrikui VIII panaikinus vienuolynus, galiausiai pateko į platesnę ekonomiką, o didžioji jų dalis atiteko auksakaliams(goldsmiths), kurių veikla nutiesė kelią oficialiai bankų sistemai, kurią vėliau centralizavo Anglijos bankas, susiedamas vienuolynų turtus su šiuolaikiniais finansais.
Tokie žydai kaip Solomon de Medina ir Francis Salvador buvo vieni pirmųjų, XVII amžiaus pabaigoje įsigijusių Anglijos banko akcijas. Finansininkai žydų šeimos (Cohenai, Goldsmidai, Rotšildai ir kt.) buvo pagrindiniai finansininkai, o Rotšildai teikė itin svarbias paskolas Britanijos vyriausybei ir netgi padėjo Anglijos bankui išvengti likvidumo krizės XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje.Ankstyvais amžiais žydų skolintojai buvo gyvybiškai svarbūs viduramžių ekonomikai, tačiau susidūrė su dideliais mokesčiais ir persekiojimu.”
Kad būtų nugalabinta katalikiška Europa.
Kodėl lietuviams baisiausias priešas jų pačių sau kaip sugeba išsirinkta valdžia? Taip ir su Vakarų lievakais. Jie visą laiką trinasi namuose , tai ir nekenčia čia pat po ranka esančio kapitalizmo. O kiek milijonų žūsta kažkur toli , jau po pergalės prieš didžiausią priešą, tai čia dėl to kad pergalė dar ne galutinė.