Prof. Stasys Albinas Girdzijauskas. Europa serga ne ta liga, kurią diagnozuoja Yanis Varoufakis

Kas, jeigu Yanis Varoufakis klysta ne todėl, kad netiksliai mato Europos problemas, o todėl, kad neteisingai supranta jų kilmę? Kas, jeigu Europa šiandien serga ne kapitalizmo krize, o kur kas gilesne – ekonominio prisotinimo liga?

Buvęs Graikijos finansų ministras ir žinomas ekonomistas Yanis Varoufakis neseniai paskelbtame interviu („Private Talks“, 2026-05-23) pateikė itin aštrią Europos ekonominės būklės diagnozę. Jo vertinimu, Europa iki šiol gyvena 2008 m. finansų krizės pasekmėmis, grimzta į deindustrializaciją, skolų spąstus, politinę priklausomybę nuo JAV ir vis labiau remiasi vadinamuoju karo keinsizmu.

Sunku nesutikti, kad daugelis jo įvardytų problemų yra realios. Tačiau lieka esminis klausimas: ar diagnozė tikrai atitinka ligą?

Kartais gydymas tampa neveiksmingas ne todėl, kad gydytojas klaidingai mato simptomus, o todėl, kad neteisingai nustato jų priežastį.
Simptomai matomi teisingai

Varoufakis pagrįstai atkreipia dėmesį į keletą svarbių reiškinių.

Europa jau beveik du dešimtmečius susiduria su vangiu produktyvumo augimu. Investicijos vis dažniau nukreipiamos ne į gamybą, technologijas ar infrastruktūrą, bet į finansinius aktyvus. Būsto kainos daugelyje valstybių atsiplėšė nuo gyventojų pajamų augimo. Skolos našta nuolat didėja, o politinis susiskaldymas stiprėja.

Visa tai akivaizdu.

Ne mažiau svarbi ir jo pastaba, kad 2008 m. krizė iš tiesų niekada nebuvo iki galo įveikta. Europos ekonominė politika daugiausia buvo orientuota į pasekmių švelninimą, o ne į priežasčių šalinimą.

Šiuo požiūriu Varoufakis yra teisus. Tačiau būtent čia prasideda pagrindinis ginčas.

Kas sukėlė krizę?

Varoufakis pagrindines Europos problemas sieja su finansų oligarchija, netinkamais politiniais sprendimais, euro zonos konstrukciniais trūkumais ir kapitalizmo prieštaravimais.

Tačiau toks aiškinimas palieka neatsakytą esminį klausimą: kodėl visos šios problemos išryškėjo būtent dabar? Kodėl jos nepasireiškė taip stipriai XX a. šeštajame, septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje?

Kodėl jos vienu metu pasireiškia beveik visose išsivysčiusiose ekonomikose – Europoje, JAV, Japonijoje, Pietų Korėjoje?

Jeigu pagrindinė priežastis būtų tik netinkama politika, problemos turėtų atsirasti skirtingu metu ir skirtingose vietose. Tačiau matome visai ką kita – sisteminį reiškinį.

Todėl verta apsvarstyti kitą galimybę: galbūt Europa serga ne kapitalizmo, o prisotinimo liga?

Kai pinigų daug, bet augti nebėra kur

Tradicinė ekonomika ilgą laiką rėmėsi prielaida, kad augimo galimybės yra iš esmės neribotos. Jei atsiranda problemų, reikia daugiau kapitalo, daugiau kreditų, daugiau investicijų.

Tačiau aukšto išsivystymo ekonomikos šiandien susiduria su paradoksu.

Pinigų netrūksta – priešingai, jų yra daugiau nei bet kada anksčiau. Tačiau vis sunkiau rasti pakankamai pelningų investavimo krypčių. Todėl pagrindine problema tampa ne kapitalo stoka, o pelningų galimybių trūkumas.

Pinigų problema pamažu virsta galimybių problema. Būtent tai finansinio prisotinimo teorija laiko esminiu šiuolaikinių krizių šaltiniu.
Kai ekonomika priartėja prie savo talpos ribų, išryškėja šiandien Europoje stebimi reiškiniai:

• lėtėja produktyvios investicijos;
• formuojasi finansiniai burbulai;
• didėja skolų našta;
• stiprėja socialinė įtampa;
• daugėja politinio radikalizmo.

Šie procesai nėra atsitiktiniai – jie kyla iš pačios sistemos būsenos.

Graikija buvo perspėjimas, o ne išimtis

Varoufakis dažnai pateikia Graikijos krizę kaip neteisingos Europos politikos pavyzdį. Tačiau galima pažvelgti ir kitaip: Graikija buvo ne priežastis, o ankstyvas perspėjimas.

Tai buvo pirmoji euro zonos valstybė, kurioje prisotinimo pasekmės tapo akivaizdžios. Vėliau panašūs procesai, skirtingomis formomis, pasireiškė Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, o šiandien vis dažniau kalbama ir apie Vokietijos ekonomikos problemas.

Jeigu liga kartojasi skirtinguose „organizmo organuose“, tikėtina, kad problema slypi ne viename organe, o visoje sistemoje.

Ar tikrai kaltas kapitalizmas?

Čia prieiname bene svarbiausią klausimą.

Interviu pabaigoje Varoufakis atvirai prisipažįsta esantis marksistas. Jo nuomone, kapitalizmo krizės kyla iš pačios sistemos esmės.

Būtent šioje vietoje jo analizė tampa problemiška.

Marksizmas jau daugiau kaip šimtmetį aiškina krizes kapitalo koncentracija, išnaudojimu ir nuosavybės santykiais. Tačiau istorija parodė, kad vien šių paaiškinimų nepakanka.

Sovietų Sąjunga panaikino privatų kapitalizmą, bet neišvengė stagnacijos. Centrinis planavimas nesukūrė nei efektyvumo, nei gausos – priešingai, paskatino deficitą, technologinį atsilikimą ir galiausiai sistemos žlugimą.

Dar svarbiau tai, kad planinė ekonomika nesugebėjo sukurti tų sinergijos ir rezonanso procesų, kurie šiandien lemia pažangiausių kapitalistinių ekonomikų produktyvumą.

Todėl grįžimas prie marksistinės paradigmos vargu ar gali būti sprendimas.

Kapitalizmas tapo savo sėkmės auka

Varoufakis teisus teigdamas, kad šiuolaikinis kapitalizmas susiduria su rimtais iššūkiais. Tačiau sunku sutikti su teiginiu, kad jų priežastis – sistemos neefektyvumas.

Istorija rodo priešingai.

Kapitalizmas pirmasis sukūrė sistemą, leidžiančią masiškai gaminti prekes ir paslaugas tokiu mastu, kad daugelyje pasaulio regionų buvo iš esmės išspręsta stygiaus problema.

Jeigu XIX a. ekonomika kovojo su trūkumu, tai XXI a. vis dažniau susiduria su pertekliaus problema.

Tai reiškia, kad krizės šaltinis slypi ne gamybos nepakankamume, o priešingame reiškinyje – prisotinime.

Paradoksalu, tačiau daugelis reiškinių, kuriuos Varoufakis kritikuoja kaip kapitalizmo ydą, iš tikrųjų yra tos pačios sistemos stiprybės pasekmė. Finansinio prisotinimo teorija rodo, kad aukšto produktyvumo ekonomikos neišvengiamai sukuria sinergijos ir rezonanso procesus. Jie generuoja technologinius proveržius, spartų augimą ir gerovę, tačiau kartu didina nestabilumą. Problema slypi ne rezonanso egzistavime, o nesugebėjime jį valdyti.

Varoufakis kaip naratyvinės ekonomikos reiškinys

Robertas Shilleris parodė, kad ekonomiką veikia ne tik pinigai ar technologijos, bet ir istorijos, kuriomis žmonės tiki. Šiuo požiūriu Varoufakio pasakojimas yra klasikinis naratyvinės ekonomikos pavyzdys. Jis siūlo paprastą ir emociškai patrauklų paaiškinimą, kodėl Europa išgyvena sunkumus. Tačiau finansinio prisotinimo teorija leidžia kelti klausimą: ar šis naratyvas gydo problemą, ar tik sustiprina jos rezonansą? Jeigu Europa iš tikrųjų susiduria ne su kapitalizmo, o su prisotinimo krize, tuomet net ir populiarus naratyvas apie „kapitalizmo žlugimą“ gali tapti ne sprendimo, o naujo ekonominio rezonanso šaltiniu.

Ar Ukraina gali tapti nauju Europos augimo impulsu?

Jeigu pagrindinė Europos problema iš tiesų yra ne kapitalizmas, o prisotinimas, natūraliai kyla klausimas: ar Europa gali išplėsti savo ekonominę talpą?

Šiuo požiūriu Ukrainos integracija į Europos Sąjungą įgauna platesnę prasmę nei vien geopolitinis ar saugumo projektas. Daugiau kaip 40 milijonų gyventojų turinti valstybė, milžiniški žemės ūkio ištekliai, didelis infrastruktūros atkūrimo poreikis ir reikšmingas technologinio atsinaujinimo potencialas teoriškai galėtų tapti nauju investicijų ir augimo impulsu visai Europai.

Tačiau finansinio prisotinimo teorija verčia būti atsargiems. Vien rinkos išplėtimas savaime neišsprendžia prisotinimo problemos. Jeigu kartu neatsiras naujų technologinių, energetinių ir institucinių sprendimų, didelė dalis investicijų gali virsti dar vienu finansiniu burbulu. Kitaip tariant, Ukraina gali tapti ne tik naujo augimo galimybe, bet ir nauju išbandymu Europos gebėjimui valdyti aukšto prisotinimo ekonomiką. Istorijoje prisotintos sistemos dažnai ieškojo naujų erdvių plėtrai. Galbūt Ukraina Europai yra ne tik geopolitinis projektas, bet ir mėginimas atverti naują ekonominio augimo erdvę. Tačiau nė viena nauja erdvė nepanaikina prisotinimo dėsnių – ji tik laikinai perkelia jų veikimo ribą.

Europa stovi ne prie bedugnės, o prie viršūnės

Galbūt didžiausia Varoufakio klaida yra pernelyg katastrofiškas požiūris. Jo analizėse dažnai susidaro įspūdis, kad Europa artėja prie neišvengiamo žlugimo.

Tačiau istorija rodo ką kita.

Žmonija ne kartą susidūrė su augimo ribomis ir kiekvieną kartą ieškojo naujų vystymosi krypčių.

Finansinio prisotinimo teorija leidžia pažvelgti į dabartį kitaip: problema atsiranda ne todėl, kad Europa silpna, o todėl, kad ji buvo itin sėkminga.

Kapitalizmo problema nėra jo silpnumas. Problema – jo sėkmė. Sistema pasiekė tokį produktyvumo ir prisotinimo lygį, kuriame pradeda veikti sinergijos, rezonanso, burbulų ir skolos asimetrijos dėsniai.

Todėl Europa šiandien stovi ne prie bedugnės, o prie stačios viršūnės. Nuo to, ar suprasime prisotinimo dėsnius, priklausys, ar ši viršūnė taps naujo augimo pradžia, ar naujos krizės pradžia.

Stasys Albinas Girdzijauskas yra Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius, technikos mokslų daktaras (hp), Finansinio prisotinimo teorijos autorius.

Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo. Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto (ChatGPT) pagalba kaip refleksine priemone idėjų struktūrizavimui ir argumentų aiškumo gerinimui. Už straipsnio turinį, akcentus ir išvadas pilnai atsako autorius.