Jonas Nedzveckas. R. Žemaitaičio byla persikelia į politinę areną – ji palieka slogų politinį prieskonį

Lietuvos apeliacinis teismas paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį Remigijui Žemaitaičiui dėl neapykantos kurstymo ir Holokausto menkinimo, atmetė politiko bei jo advokato prašymus jį išteisinti ir padidino anksčiau paskirtą baudą nuo 5 tūkst. iki 10 tūkst. eurų.

Nors Apeliacinio teismo nuosprendis įsiteisėjo, bylą dar gali nagrinėti ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. R. Žemaitaitis jau paskelbė, kad pasinaudos šia teise ir teiks kasacinį skundą. Todėl galutinis taškas dar nepadėtas.

Teismas vertino įrašus ir jo kalbą Seime

Baudžiamojoje byloje buvo vertinami septyni 2023 m. gegužę ir birželį R. Žemaitaičio socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbti įrašai bei jo pasisakymas Seimo posėdyje.

Teismai konstatavo, kad politikas savo viešais pareiškimais tyčiojosi iš žydų tautybės žmonių, juos niekino, skatino tautinę neapykantą ir užgauliu būdu menkino Holokaustą.

Viename iš įrašų, komentuodamas informaciją apie Izraelio pajėgų nugriautą palestiniečių mokyklą, R. Žemaitaitis pavartojo antisemitinę skaičiuotę, kurioje kalbama apie žydo nužudymą. Teismo vertinimu, ši skaičiuotė buvo pacituota ne siekiant ją kritiškai aptarti ar nagrinėti istoriniame kontekste, bet norint sukelti neigiamą visuomenės reakciją į žydų tautybės žmones.

Kituose įrašuose politikas žydus siejo su lietuvių trėmimais, žudynėmis ir kitomis istorinėmis tragedijomis. Jis taip pat kalbėjo apie Pirčiupių kaimo žudynes. Prokuratūros teigimu, buvo skleidžiama versija, kad šias žudynes įvykdė ne naciai, o žydai.

Konstatuotas tęstinis nusikaltimas

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad R. Žemaitaitis, paskelbdamas tris tekstus, padarė tęstinį nusikaltimą – šiurkščiai menkino Holokaustą.

Teismo vertinimu, politiko pasisakymai nebuvo pagrįsti patikimais pirminiais istoriniais šaltiniais. Teisėjai konstatavo, kad R. Žemaitaitis kūrė vadinamojo „lietuvių holokausto“ pasakojimą ir nepagrįstai siejo žydų partizanų veiklą su sistemingomis sovietų represijomis prieš Lietuvos gyventojus.

R. Žemaitaitis teismo sprendimą vadina politizuotu. Teismas atkreipė dėmesį ir į R. Žemaitaičio paskelbtą asmenų, tariamai dalyvavusių lietuvių trėmimuose, sąrašą. Pasak teisėjų, tokiu būdu buvo sudarytas klaidingas įspūdis, kad už sovietines represijas buvo atsakingi žydai kaip visa tautinė bendruomenė.

Be to, teismo teigimu, į sąrašą buvo įtraukti ir žydų tautybei nepriklausę žmonės. Todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad paskelbti teiginiai nebuvo paremti patikimais istoriniais duomenimis ir iškraipė istorinius faktus.

Galima įžvelgti teismo šališkumą

Vis dėlto sprendime galima įžvelgti teismo šališkumą – negalima paneigti ir nutylėti, kad sovietų okupacinėse bei represinėse struktūrose tarnavo nemažai ir žydų tautybės Lietuvos gyventojų, o kai kurie jų tiesiogiai dalyvavo suėmimuose, trėmimuose, partizanų persekiojime ir kituose nusikaltimuose Lietuvos žmonėms.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – sovietinio saugumo pareigūnas Nachmanas Dušanskis, kuris dirbo NKVD, dalyvavo gyventojų suėmimuose ir trėmimuose, o vėliau vadovavo Lietuvos partizanų persekiojimo operacijoms. Todėl konkrečių žydų tautybės sovietinio režimo pareigūnų veiklos ir atsakomybės aptarimas savaime negali būti laikomas Holokausto menkinimu.

Negali būti diskusijų, kad konkrečių žmonių nusikaltimų negalima paversti kaltinimu visai tautai ar bendruomenei. Atsakomybė turi būti asmeninė, pagrįsta faktais ir įrodymais, o ne perkeliama milijonams žmonių vien dėl jų kilmės. Lygiai taip pat neapykantą kurstantis ir istorinę tikrovę iškraipantis yra teiginys, kad lietuviai apskritai yra naciai ar žydšaudžiai.

Teisėjų kolegijos pirmininkė Vitalija Norkūnaitė pabrėžė, kad R. Žemaitaitis yra profesionalus politikas ir Seimo narys, todėl naudodamasis saviraiškos laisve privalėjo elgtis ypač atsakingai.

Teismo nuomone, politikas peržengė leistinos politinės kritikos ribas, nes savo pareiškimais kaltę priskyrė ne konkretiems asmenims, o apibendrintai visai žydų bendruomenei ir taip kurstė priešpriešą tarp lietuvių ir žydų.

Su tuo būtina sutikti. Tačiaui istoriškiai silpnas teiginys, kad politikas nepagrįstai žydų partizanų veiksmus sutapatindamas su sistemingomis sovietų represijomis bei bandydamas įtikinti, kad prie lietuvių trėmimo ir naikinimo prisidėjo ir patys žydai“.

Pats žydų partizanas pripažįsta: Kaniūkai sulyginti su žeme, kad kaimas taptų pamoka kitiems

Pvz., 1944 m. sausio 29-osios rytą dabartiniame Šalčininkų rajone esantį kaimą užpuolė sovietinių partizanų junginys, kuriame veikė ir žydų partizanų būriai. Kaimas buvo padegtas, nužudyti vyrai, moterys ir vaikai, sužeista daugiau žmonių, sunaikintas gyventojų turtas ir gyvuliai.

Šio nusikaltimo neaprašė vien sovietų režimo priešininkai. Apie jį savo knygoje „Destruction and Resistance“ pasakojo žydų partizanas ir istorikas Chaimas Lazaras.

Jo liudijimu, brigados vadovybė nutarė Kaniūkus sulyginti su žeme, kad kaimas taptų pamoka kitiems. Į operaciją esą išvyko apie 120 geriausiai ginkluotų sovietinių partizanų, tarp kurių buvo maždaug 50 žydų kovotojų, vadovaujamų Jaakovo Prennerio. Lazaro pasakojime minima, kad turėjo būti sunaikintas visas kaimas, padegtos sodybos ir iššaudyti net gyvuliai.

Lazaro pateikiamas aukų skaičius laikomas išpūstu ir nesutampa su vėlesnių tyrimų duomenimis, tačiau pats jo aprašytas baudžiamosios operacijos pobūdis nepaneigiamas.

Tai buvo ne atsitiktinis susišaudymas ir ne įprastas karinis mūšis, o iš anksto suplanuotas kaimo sunaikinimas, kuriuo siekta įbauginti kitus nuo sovietinių partizanų besiginančius Pietryčių Lietuvos kaimus.

Analogiškai neįtikina ir teismo teiginys, esą politikas kalbėjo ne apie tikrus istorinius faktus, bet apie išgalvotą įvykį – „lietuvių holokaustą“.

Pats šis publicistinis terminas nėra teisinė sąvoka, todėl galima ginčytis dėl jo tikslumo ir tinkamumo. Tačiau sovietų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų bei su jais susijusios visuomenės dalies naikinimas negali būti paprasčiausiai paskelbtas istorine fikcija.

Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“ nenustatė Konvencijos 7 straipsnio pažeidimo ir pripažino, kad Lietuvos teismai pakankamai pagrindė partizanų naikinimo kvalifikavimą genocidu.

EŽTT sutiko, kad Lietuvos partizanai buvo ne vien politinė grupė, bet reikšminga lietuvių nacionalinės ir etninės grupės dalis, turėjusi ypatingą reikšmę tautos tapatybės, kultūros ir savimonės išsaugojimui. Todėl jų kryptingas sunaikinimas galėjo būti vertinamas kaip genocidas prieš reikšmingą lietuvių tautos dalį.

Būtent tuo ši byla skyrėsi nuo ankstesnės „Vasiliauskas prieš Lietuvą“ bylos: EŽTT konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pašalino ankstesniame sprendime nustatytus argumentavimo trūkumus ir išsamiau pagrindė partizanų vietą visos lietuvių tautos naikinimo politikoje.

Taigi tarptautinėje jurisprudencijoje pripažinta ne abstrakti politinė metafora, o teisinė galimybė sistemingą partizaninio pasipriešinimo dalyvių naikinimą laikyti genocidu.

Todėl kategoriškas Apeliacinio teismo pareiškimas apie „išgalvotą įvykį“ atrodo pernelyg platus ir teisiškai abejotinas.

Galima kritikuoti R. Žemaitaičio pasirinktą terminiją, reikalauti istorinių šaltinių, tiksliai atskirti sovietinių struktūrų nusikaltimus nuo nepagrįstos kolektyvinės kaltės priskyrimo žydų tautai. Tačiau negalima apsimesti, kad pasakojimas apie kryptingą lietuvių tautos pasipriešinimo branduolio naikinimą neturi nei istorinio, nei teisinio pagrindo.

Ginčas gali vykti dėl žodžių ir konkrečių kaltinimų, bet ne dėl paties sovietinio genocido prieš reikšmingą lietuvių tautos dalį realumo.

Penkių tūkstančių eurų bauda pripažinta per švelnia

Pirmosios instancijos teismas 2025 m. gruodį R. Žemaitaičiui buvo skyręs 5 tūkst. eurų baudą. Apeliacinis teismas nusprendė, kad tokia bausmė yra aiškiai per švelni ir neatitinka padarytų veikų pobūdžio bei pavojingumo.

Teisėjai taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai griežtai įvertino Holokausto menkinimą. Todėl prokuroro skundas buvo iš dalies patenkintas, o politikui skirta bauda padidinta iki 10 tūkst. eurų.

Skirdamas griežtesnę bausmę teismas atsižvelgė ir į didelį pasisakymų viešumą. R. Žemaitaičio įrašai buvo prieinami plačiam žmonių ratui ir sukėlė rezonansą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Į politiko pareiškimus reagavo Lietuvos žydų bendruomenės, žmogaus teisių organizacijos, Izraelio, Vokietijos, JAV ir Nyderlandų diplomatiniai atstovai bei Amerikos žydų komitetas.

Apkaltos klausimas – po galutinio teismo sprendimo

Po Apeliacinio teismo sprendimo viešojoje erdvėje iš karto pradėta kalbėti apie galimą apkaltą. Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas Viktoras Fiodorovas pareiškė, kad R. Žemaitaičiui turėtų būti pradėta apkaltos procedūra.

Tačiau Seimo pirmininkas Juozas Olekas laikosi atsargesnės pozicijos. Jo nuomone, Seimas neturėtų pradėti apkaltos nedelsdamas. Pirmiausia reikėtų sulaukti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo, jeigu R. Žemaitaitis pateiks kasacinį skundą, arba kasacinio skundo pateikimo termino pabaigos, jeigu nuosprendis nebūtų skundžiamas.

J. Olekas remiasi Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad apkaltos procedūra dėl padarytos nusikalstamos veikos turi būti pradedama tuomet, kai teismo nuosprendis yra galutinis ir nebegali būti skundžiamas.

Kaip panašų pavyzdį Seimo vadovas nurodė buvusio parlamentaro Petro Gražulio bylą. Apkaltos procedūra dėl jo baudžiamosios bylos buvo pradėta tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus galutinę nutartį.

Politinis prieskonis

J. Olekas taip pat iškėlė mintį, kad ateityje galėtų būti svarstomas įstatymų griežtinimas. Pavyzdžiui, įsiteisėjus nepalankiam teismo nuosprendžiui parlamentaras tam tikrą laiką galėtų netekti teisės kandidatuoti į Seimą.

Kol kas tai tik politinė idėja – konkretus įstatymo projektas nėra pateiktas ir joks sprendimas šiuo klausimu nepriimtas.

R. Žemaitaitis savo ruožtu tvirtina, kad Seimui pradėjus apkaltą nesulaukus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvados būtų pažeistas vienodo teisinio vertinimo principas. Pasak politiko, jeigu kitų parlamentarų atvejais buvo laukiama galutinio kasacinės instancijos sprendimo, tačiau jo atveju būtų pasielgta kitaip, tai patvirtintų politinio susidorojimo su juo ir partija „Nemuno aušra“ versiją.

Vis dėlto ši byla palieka slogų politinį prieskonį, kurio neįmanoma išsklaidyti vien teisinėmis formuluotėmis. Šiuo atveju istorijos vertinimas pernelyg glaudžiai susipina su politine nauda, todėl kyla įtarimas, kad teismo salėje buvo vertinami ne tik faktai, bet ir tai, kam jie politiškai palankūs.

Kol kas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas visuomenę nuvylė bene mažiausiai – jo sprendimuose dažniausiai juntama teisės, o ne politinių vėjų kryptis. Todėl belieka laukti galutinės teisinės atomazgos – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo žodžio, kuris parodys, ar šioje byloje viršų paims teisė, ar ją lydinti politinė potekstė.

Autorius yra „Tautos forumo“ apžvalgininkas.