Jonas Nedzveckas
Jungtinėse Valstijose prasidėjo naujas kovos dėl istorinės atminties etapas. Prezidentas Donaldas Trumpas liepos 24 dieną pasirašė vykdomąjį įsakymą, kuriuo jo administracija siekia atkurti visuomenės pasitikėjimą Smithsonian institutu – didžiausia ir įtakingiausia šalies muziejų, kultūros bei mokslo institucijų sistema.
Prezidento sprendimas priimtas artėjant Jungtinių Valstijų 250-osioms įkūrimo metinėms, kai amerikiečiai vis dažniau klausia, kokią savo šalies istoriją jie perduos ateinančioms kartoms.
Įsakymo pagrindu tapo Baltųjų rūmų Vidaus politikos tarybos parengta 162 puslapių ataskaita „Amerikos istorijos gelbėjimas: kaip ideologinis Smithsonian instituto Nacionalinio Amerikos istorijos muziejaus užvaldymas ištrina mūsų paveldą“. Joje teigiama, kad Nacionalinis Amerikos istorijos muziejus nutolo nuo savo pirminės paskirties – pristatyti bendrą šalies istorinį palikimą, ugdyti pilietinę savimonę ir padėti lankytojams suprasti Amerikos kilmę, raidą bei išskirtinumą.
Baltųjų rūmų vertinimu, vienas svarbiausių Amerikos pilietinių institutų vis dažniau istoriją pateikia ne kaip bendrą tautos paveldą, o kaip priemonę politiniams ir socialiniams pertvarkymams skatinti. Ataskaitoje tvirtinama, kad didvyrių, valstybės kūrėjų, nepriklausomybės kovų ir šalies pasiekimų pasakojimą nustelbė kaltės, priespaudos, diskriminacijos bei nesibaigiančio istorinio atsiprašymo temos.
Administracija pabrėžia, kad kalbama ne apie mėginimą nutylėti vergiją, neteisybę, indėnų patirtas skriaudas ar kitas tamsiąsias Amerikos istorijos dalis. Ataskaitos autoriai tvirtina, jog muziejus gali ir privalo apie jas kalbėti, tačiau neturėtų visos valstybės istorijos paversti vien priespaudos, gėdos ir neištaisomos kaltės pasakojimu. Jų vertinimu, toks požiūris ne padeda suprasti praeitį, bet skatina piliečius į savo šalį žvelgti pirmiausia su įtarumu, nepasitikėjimu ir priešiškumu.
Įspėjamieji ženklai prie muziejaus
Prezidento įsakymas numato ne vien politinę deklaraciją. Vidaus reikalų sekretoriui, Valdymo ir biudžeto biuro direktoriui, Bendrųjų paslaugų administracijos vadovui ir prezidento padėjėjui vidaus politikai pavesta panaudoti turimus įgaliojimus, kad Smithsonian institutas ištaisytų ataskaitoje nurodytas problemas ir laikytųsi įstatymų, finansavimo sąlygų bei galiojančių sutarčių.
Vidaus reikalų sekretorius per Nacionalinių parkų tarnybą turės prie Nacionalinio Amerikos istorijos muziejaus įrengti laikinus ženklus. Jie informuos lankytojus apie Baltųjų rūmų tyrimo išvadas ir nukreips į šaltinius, kuriuose, administracijos vertinimu, Amerikos istorija pateikiama tiksliau.
Taip pat numatyta viešose, Nacionalinių parkų tarnybos prižiūrimose erdvėse prie muziejaus įrengti laikinas ekspozicijas arba informacinius stendus, kurie pataisytų muziejuje pateikiamus netikslumus. Ypatingas dėmesys bus skirtas 56 Nepriklausomybės deklaracijos signatarams, kurių nuopelnai, prezidento administracijos teigimu, per Jungtinių Valstijų 250-mečio minėjimą muziejuje nebuvo deramai pagerbti.
Taigi Baltieji rūmai siunčia neįprastai griežtą signalą: jeigu valstybės išlaikomas muziejus nepateikia visaverčio nacionalinės istorijos vaizdo, valdžia yra pasirengusi šalia jo pastatyti alternatyvų paaiškinimą.
Daugiau kaip milijardas mokesčių mokėtojų dolerių
Konfliktas svarbus ne tik dėl istorijos interpretavimo. Smithsonian institutui kasmet patikima daugiau kaip milijardas JAV mokesčių mokėtojų dolerių. Baltieji rūmai teigia, kad tokią paramą gaunanti institucija turi būti atskaitinga visuomenei ir negali tapti vienos politinės ar ideologinės krypties sklaidos priemone.
Administracijos požiūriu, muziejus, kuris turėtų vienyti skirtingos kilmės, pažiūrų ir gyvenimo patirties amerikiečius, buvo nukreiptas į politinį aktyvizmą. Baltųjų rūmų ataskaitoje ši kryptis siejama su marksistinėmis visuomenės aiškinimo schemomis, kuriomis istoriniai įvykiai vertinami beveik vien pagal galios, rasės, lyties, išnaudojimo ir aukos santykius.
Tokiu būdu ginčas dėl Smithsonian instituto tampa kur kas platesniu klausimu: ar nacionaliniai muziejai turi pirmiausia ugdyti bendrumo jausmą ir išsaugoti tautos pasakojimą, ar būti nuolatinės politinės kovos, visuomenės „perauklėjimo“ ir istorinių autoritetų griovimo vieta?
Pasirengimas Amerikos 250-mečiui
D. Trumpo sprendimas nėra pavienė iniciatyva. Dar 2025 metų kovą jis pasirašė įsakymą „Dėl tiesos ir sveiko proto sugrąžinimo Amerikos istorijai“. Juo viceprezidentui ir kitiems administracijos pareigūnams buvo pavesta siekti, kad Smithsonian instituto ekspozicijose nebūtų naudojamos federalinės lėšos programoms, kurios menkina bendras amerikiečių vertybes, skaldo visuomenę rasiniu pagrindu ar prieštarauja federalinei politikai.
Prezidento administracija Amerikos 250-metį sieja su platesniu kultūriniu atsinaujinimu. Numatyti renginiai, skirti Nepriklausomybės deklaracijos priėmimui, Amerikos revoliucijos didvyriams, šalies kariniam, kultūriniam ir technologiniam paveldui. Taip pat tęsiamos paminklų restauravimo, viešųjų erdvių tvarkymo ir Nacionalinio Amerikos didvyrių sodo kūrimo iniciatyvos.
Šios politikos esmę galima apibūdinti paprastai: valstybė negali išlikti, jeigu jos piliečiai mokomi matyti tik jos kaltes, bet nebemato priežasčių ją gerbti, saugoti ir perduoti savo vaikams.
Istorija, be abejo, neturi virsti propaganda ar nekritišku praeities garbinimu. Tačiau lygiai taip pat ji negali tapti priemone tautos savivertei naikinti. Sąžiningas istorinis pasakojimas privalo aprėpti ir nusikaltimus, ir pasiaukojimą, ir neteisybę, ir pažangą. Jis turi padėti suprasti, iš kur valstybė atsirado, ką ji įveikė ir dėl ko verta ją išsaugoti.
D. Trumpo pradėta Smithsonian instituto pertvarka todėl yra daugiau negu ginčas dėl kelių muziejaus eksponatų ar užrašų. Tai kova dėl teisės tautai turėti savo istoriją – ne išvalytą nuo klaidų, bet ir nepaverstą vien kaltinamuoju aktu. Prezidento administracija pareiškė, kad artėdama prie savo 250-mečio Amerika privalo ne gėdytis egzistuojanti, o sąžiningai įvertinti nueitą kelią ir su pasididžiavimu žvelgti į ateitį.
O kokia padėtis Lietuvoje?
JAV kylanti kova dėl Smithsonian instituto Lietuvai neturėtų atrodyti tolima. Mažai tautai istorinis pasakojimas yra ne tik akademinių diskusijų sritis. Tai valstybės išlikimo, tautinės savimonės ir piliečių pasiryžimo ginti savo šalį klausimas. Jeigu amerikiečiai gali baimintis, kad jų nacionalinė istorija redukuojama į kaltės ir priespaudos pasakojimą, Lietuvai toks pavojus dar didesnis – mūsų valstybingumas ne kartą buvo sunaikintas, istorija perrašyta okupantų, o pati lietuvių tauta patyrė rusinimą, sovietizaciją, trėmimus ir fizinį naikinimą.
Padėtis Lietuvoje nėra gera. Viena vertus, valstybė ir toliau remia svarbiausių istorinių datų minėjimą, tremčių bei okupacijų aukų atminimą, partizaninio pasipriešinimo įamžinimą ir pilietines iniciatyvas.
2026 metais Kultūros ministerija finansuoja Valstybės dienos projektus, pabrėždama Mindaugo karūnavimo reikšmę Lietuvos valstybingumui, o Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienomis visoje šalyje rengiami minėjimai, skirti sovietinių represijų aukoms.
Lietuvoje taip pat galioja įstatymas, draudžiantis viešaisiais objektais propaguoti totalitarinius ir autoritarinius režimus bei jų ideologijas. Jis nustato tokių objektų įvertinimo, pakeitimo arba pašalinimo tvarką. Kai kuriais atvejais objektas gali būti paliekamas, tačiau šalia jo turi būti pateikta objektyvi ir kritiška informacija apie totalitarinį režimą bei istorinį kontekstą.
Tai rodo, kad Lietuva tarsi nėra atsisakiusi savo istorinės atminties. Okupacijų, tremčių, rezistencijos ir valstybingumo temos tebėra oficialiosios atminties politikos dalis. Tačiau kartu ryškėja ir kita kryptis: muziejai vis dažniau suvokiami ne tik kaip istorinių vertybių saugotojai, bet ir kaip aktyvios socialinės inžinerijos bei įvairių tapatybių pristatymo vietos.
Lietuvos nacionalinio muziejaus viešai pristatytoje šiuolaikinio muziejaus sampratoje pabrėžiama, kad muziejai neturėtų užsidaryti „oficialios istorijos“ rėmuose ir turėtų atspindėti visuomenės įvairovę – nuo moterų istorijos iki LGBTQ+ bendruomenės gyvenimo liudijimų.
Savaime platesnis skirtingų visuomenės grupių patirties pristatymas gal ir nėra pavojingas. Klausimas kyla tada, kai dabartinės politinės ir ideologinės temos nustelbia pagrindinę nacionalinio muziejaus pareigą – suprantamai ir pagarbiai papasakoti Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istoriją.
Būtent čia atsiranda panašumas su Smithsonian instituto ginču. Problema prasideda ne tada, kai muziejuje prabylama apie visuomenės skaudulius, mažumų patirtis ar istorines klaidas. O tada, kai visa tautos istorija imama aiškinti beveik vien per priespaudos, kaltės, diskriminacijos ir galios santykius, kai valstybės kūrėjai, sukilėliai, partizanai, kalbos puoselėtojai ir tautinio atgimimo veikėjai užmirštami arba nustumiami į antrąjį planą ir vertinami tik pagal dabartines ideologines nuostatas.
Lietuvoje istorinės atminties klausimai dažnai sprendžiami fragmentiškai – atskirose savivaldybėse, komisijose ar ekspertų grupėse. Vienur šalinami sovietinę ideologiją įtvirtinę ženklai, kitur svarstoma, ar viešojoje erdvėje turi likti su Lietuva menkai susijusių Rusijos kultūros veikėjų atminimo lentos. Pavyzdžiui, 2025 metais Vilniaus istorinės atminties komisija siūlė nuimti Fiodorui Dostojevskiui skirtą lentą, argumentuodama, kad rašytojas su Lietuva beveik nesusijęs.
Tačiau Lietuvoje kol kas nėra atliktas toks platus ir viešas nacionalinių muziejų nuolatinių ekspozicijų vertinimas, kokį D. Trumpo administracija atliko Smithsonian institute. Visuomenei nėra paaiškinama, kokiais principais vadovaujantis atrenkami eksponatai, pasirenkami istoriniai akcentai, formuluojami ekspozicijų tekstai ir nustatoma, kurios asmenybės vertos pagarbos, o kurios turi būti pervertintos arba pašalintos iš viešosios atminties.
Lietuvai taip pat būtų prasminga atlikti nacionalinių muziejų, istorijos vadovėlių ir valstybės finansuojamų atminties projektų turinio apžvalgą. Jos tikslas neturėtų būti cenzūra ar politinis istorikų kontroliavimas. Priešingai – reikėtų įvertinti, ar Lietuvos istorija pateikiama visapusiškai, ar pakankamai atskleidžiama valstybingumo tradicija, okupacijų padariniai, ginkluotas ir neginkluotas pasipriešinimas, lietuvių kalbos reikšmė bei tautos pastangos išlikti.
Lietuvos istorija neturi būti nei pagražinta, nei paversta kaltinamuoju aktu pačiai Lietuvai. Privalome kalbėti apie Holokaustą, kolaboravimą, socialinę neteisybę ir savo istorines klaidas. Tačiau lygiai taip pat turime kalbėti apie valstybės kūrimą, pasipriešinimą okupacijoms, knygnešius, savanorius, partizanus, tremtinius, Sąjūdį ir žmones, kurie išsaugojo lietuvių kalbą bei tautinę savimonę.
Pačios Kultūros ministerijos užsakytas tyrimas parodė, kad dalyvavimas valstybinėse šventėse, istorinės atminties renginiuose ir tautinių simbolių matymas stiprina pasididžiavimą valstybe, atsakomybės jausmą, visuomenės vienybę ir norą saugoti laisvę. Vadinasi, nacionalinis istorinis pasakojimas yra būtinas. Jis atlieka konkrečią pilietinę ir valstybės saugumo funkciją.
Todėl Amerikoje prasidėjusi diskusija turėtų paskatinti ir Lietuvą paklausti: ar mūsų muziejai, mokyklos ir kultūros institucijos ugdo pagarbą savo valstybei, ar moko į ją žvelgti tik kaip į nesibaigiančių kalčių ir neteisybių šaltinį? Ar jaunas žmogus, išėjęs iš nacionalinio muziejaus, geriau supranta, kodėl Lietuva verta meilės ir gynybos, ar tik sužino, dėl ko jam reikėtų jos gėdytis?
Valstybė, kuri nebepajėgia su pasididžiavimu papasakoti savo istorijos, ilgainiui praranda ne tik istorinę atmintį. Ji praranda piliečių valią ją saugoti.
Todėl Lietuvos muziejai turi išlikti atviri diskusijoms ir istorinei tiesai, tačiau jų veiklos centru privalo likti Lietuvos valstybė, lietuvių tauta, jos kultūra, kalba ir ilga kova už teisę būti.
