Parengė Jonas Nedzveckas
Rugpjūčio 17-ąją baigėsi 60 dienų laikotarpis, per kurį Vašingtonas ir Teheranas turėjo diplomatinėmis priemonėmis priartėti prie galutinio susitarimo, tačiau derybos faktiškai įstrigo. Donaldas Trumpas reikalauja Irano kapituliacijos ir atsisakymo nuo branduolinio ginklo, o Teheranas perspėja galintis pereiti prie puolamųjų veiksmų Hormūzo sąsiauryje.
60 dienų be susitarimo perspektyvos
Birželį pasiektas JAV ir Irano supratimo memorandumas turėjo sustabdyti karinius veiksmus ir sudaryti sąlygas deryboms dėl galutinio susitarimo, įskaitant Irano branduolinės programos klausimą. Tačiau rugpjūčio 17 d. nustatytas terminas baigėsi nepasiekus esminio proveržio. „Fox News“ praneša, kad JAV administracijos pastangos susitarti su Teheranu iki šiol nedavė laukto rezultato.
Padėtį dar labiau komplikuoja tai, kad Vašingtonas mėgino ieškoti alternatyvių kontaktų su Irano valdžios struktūromis. „Fox News“ skelbė, jog JAV derybininkai užkulisiniais kanalais bendravo su Irano Islamo revoliucijos gvardijos vadovybe, bandydami rasti kelią karui ir konfliktui dėl Hormūzo sąsiaurio užbaigti.
Trumpas pirmadienį patvirtino, kad toks komunikacijos kanalas egzistuoja, tačiau kartu smarkiai sugriežtino savo retoriką.
D. Trumpas reikalauja Iraną pasiduoti
JAV prezidento pozicija dabar itin griežta. Interviu „Fox News“ Trumpas pareiškė, kad Iranas turėtų pasiduoti, jeigu nori užbaigti karą. Tačiau svarbiausiu klausimu jis įvardijo ne patį Hormūzo sąsiaurį.
Jo teigimu, svarbiausias tikslas yra užtikrinti, jog Iranas niekada neįgytų branduolinio ginklo. Šią poziciją pakartojo ir savo viešuose pareiškimuose pirmadienį. Tai leidžia manyti, kad Vašingtonui galutinis susitarimas dėl karo užbaigimo turėtų būti susietas ne tik su laivybos Hormūzo sąsiauryje atkūrimu, bet ir su Irano branduolinės programos apribojimais.
Sąsiauris tapo konflikto centru
Didžiausia neatidėliotina problema šiuo metu yra Hormūzo sąsiauris – vienas svarbiausių pasaulio energetikos transporto koridorių. Iranas tvirtina kontroliuojantis sąsiaurį, Teheranas ir Omanas derasi dėl naujos laivybos tvarkos. Pagal anksčiau aptartą modelį Iranui galėtų būti suteikta teisė kontroliuoti į Persijos įlanką įplaukiančius laivus. Tai būtų itin reikšminga strateginė nuolaida Teheranui.
Rugpjūčio 17 d. Iranas paskelbė su Omanu pasiekęs susitarimą dėl plano, pagal kurį laivai galėtų judėti per sąsiaurį. Detalės dar derinamos. JAV tokia perspektyva akivaizdžiai netenkina.
Dėl to Trumpas pagrasino net Omanui. Kalbėdamas su „Fox News“ korespondentu Trey Yingstu, Trumpas perspėjo Omaną nesikišti į JAV veiksmus Hormūzo sąsiauryje ir pavartojo ypač šiurkščią formuluotę, grasindamas šalį bombarduoti, jeigu ši trukdytų JAV tikslams.
Tai neįprastai griežtas pareiškimas, nes Omanas ilgą laiką atliko tarpininko tarp Vašingtono ir Teherano vaidmenį. Todėl ginčas dėl sąsiaurio jau nebėra vien JAV ir Irano konfliktas. Jis vis labiau liečia Persijos įlankos valstybes, kurioms būtina užtikrinti naftos ir kitų krovinių eksportą.
Iranas grasina pereiti į puolimą
Teherano atsakas taip pat griežtėja. „Reuters“ rugpjūčio 17 d. praneša, kad Iranas perspėjo galintis pereiti prie puolamosios strategijos Hormūzo sąsiauryje, jeigu diplomatinės pastangos žlugs. Irano užsienio reikalų ministras taip pat pareiškė, kad sąsiauris nebus visiškai atvertas, kol JAV negrįš prie anksčiau sutartų įsipareigojimų.
Tai reiškia, kad abi konflikto pusės dabar naudoja karinį spaudimą kaip derybų priemonę: JAV išlaiko dideles karines pajėgas regione ir Iranui taikomą spaudimą, o Teheranas savo ruožtu naudojasi geografine Hormūzo sąsiaurio padėtimi.
Padėties rimtumą rodo ir laivų judėjimas. „Reuters“ duomenimis, šeštadienį sąsiauriu praplaukė vos penki laivai, o sekmadienį – nė vienas. Ankstesnį savaitgalį buvo užfiksuotas 31 laivo tranzitas.
Tai svarbu, nes prieš karą per Hormūzo sąsiaurį buvo transportuojama maždaug penktadalis pasaulio naftos ir suskystintų gamtinių dujų. Todėl konfliktas dėl kelių dešimčių kilometrų pločio vandens kelio turi tiesiogines pasekmes ne tik Artimiesiems Rytams, bet ir Europos bei Azijos ekonomikoms.
Veiksmingiau už JAV sankcijas
Konflikto pasekmės jau peržengė Hormūzo sąsiaurio ir karinių veiksmų ribas. Jungtiniai Arabų Emyratai sustabdė prekybą, komercinius mainus ir finansinius sandorius su Iranu, apkaltinę Teheraną balistinių raketų paleidimu į jūrų laivą.
Tai vienas skaudžiausių ekonominių smūgių Iranui nuo karo pradžios. JAE buvo ne tik svarbus Irano prekybos partneris, bet ir vienas pagrindinių kanalų, jungusių sankcijų varžomą Irano ekonomiką su pasauline prekybos ir finansų sistema.
Pasaulio prekybos organizacijos duomenimis, 2024 m. iš JAE atkeliavo net 31 proc. viso Irano importo – maždaug už 21 mlrd. JAV dolerių. JAE taip pat teko apie 13 proc. Irano eksporto. Todėl visiškas šių ekonominių ryšių nutraukimas Teheranui reikštų kur kas daugiau negu eilinės sankcijos. JAE nutraukia Irano ekonominį gelbėjimosi ratą, kurį Trumpo sankcijos sunkiai pasiekė, – rašo Fox News.
Ypač svarbus Dubajaus vaidmuo. Demokratijų gynimo fondo vyresnysis bendradarbis ir buvęs JAV iždo pareigūnas Miad Maleki JAE ir Kiniją pavadino „dviem Irano ekonominėmis kraujo arterijomis“. Pasak jo, jeigu Emyratai iš tiesų nuosekliai įgyvendins ekonominį embargą, Iranui bus uždarytas kanalas, kurio iki šiol nepajėgė visiškai užblokuoti net JAV.
Dubajus daugelį metų veikė kaip savotiški Irano vartai į pasaulinę rinką. Didelė dalis oficialiai „importu iš JAE“ vadinamų prekių iš tikrųjų būdavo pagamintos kitose valstybėse ir tik per Dubajų reeksportuojamos į Iraną. Kaip pažymėjo Maleki, „Dubajus iš esmės buvo Irano langas į pasaulio ekonomiką“.
Todėl JAE sprendimas keičia ir platesnį konflikto vaizdą. JAV karinis spaudimas, sankcijos ir Irano jūrų prekybos ribojimas dabar gali būti papildyti regionine ekonomine blokada. Jei JAE embargas bus realiai ir griežtai vykdomas, Teherano priklausomybė nuo Kinijos dar labiau išaugs.
Tai kartu rodo, kokią kainą Iranui gali turėti konflikto išplėtimas į Persijos įlankos valstybes. Balistinių raketų atakos ar jų grėsmė gali paskatinti iki šiol su Iranu plačius ekonominius santykius palaikiusias arabų valstybes pereiti į Vašingtono pusę. Tokiu atveju Iranui tektų susidurti ne tik su JAV karine galia, bet ir su vis labiau užsidarančiais prekybos, finansų ir logistikos kanalais.
Taigi kova dėl Hormūzo sąsiaurio tampa ir kova dėl Irano ekonominio išlikimo. Teheranas gali naudoti sąsiaurį kaip strateginio spaudimo priemonę, tačiau kuo ilgiau jis lieka nesaugus tarptautinei laivybai, tuo didesnė rizika, kad Persijos įlankos valstybės pačios pradės užverti Iranui ekonominius vartus.
Naftos rinka
Nepaisant grėsmingos politinės retorikos, rugpjūčio 17 d. naftos rinkoje panikos dar nėra. „Reuters“ duomenimis, „Brent“ nafta laikėsi maždaug ties 88,58 JAV dolerio už barelį, o WTI – apie 82,22 dolerio.
Persijos įlankos akcijų rinkose įtampa jau juntama – dauguma pagrindinių regiono indeksų pirmadienį smuko.
Rugpjūčio 19 d. vakaro duomenys rodo aiškią tendenciją: nafta vėl brangsta, o pagrindinis kainų augimo veiksnys yra Hormūzo sąsiauris ir didėjanti Irano izoliacija.
„Reuters“ duomenimis, šiandien Brent pabrango daugiau kaip 1 % iki maždaug 92,21 JAV dolerio už barelį, o JAV WTI – iki 86,45 dolerio (+1,78 %). Dienos metu Brent pasiekė aukščiausią lygį per beveik tris savaites.
Ypač svarbu tai, kad kainos kyla jau ketvirtą prekybos sesiją iš eilės. Dar rugpjūčio 4 d. Brent buvo nukritusi iki 79,36 dolerio, taigi per maždaug dvi savaites kaina pakilo apie 16 %.
Kas dabar kelia naftos kainą?
Pirmiausia – Hormūzo sąsiauris faktiškai dar negrįžo į normalų režimą. Trumpas tvirtina, kad sąsiauris yra atviras, tačiau Iranas teigia priešingai, o realus laivų judėjimas išlieka labai mažas. Antradienį sąsiauriu praplaukė tik šeši krovininiai laivai, pirmadienį – devyni.
Antra – JAE sprendimas nutraukti prekybos ir finansinius ryšius su Iranu, apie kurį ką tik kalbėjome. Rinka tai vertina kaip naują konflikto eskalacijos etapą. „Reuters“ būtent JAE sprendimą ir besitęsiančią Hormūzo krizę įvardija tarp pagrindinių šiandienos naftos brangimo priežasčių.
Trečia – JAV ir Irano derybų perspektyva blogėja. Trumpas pareiškė, kad šiuo metu derybos su Teheranu nevyksta, o Iranas anksčiau paskelbė pereinantis prie labiau puolamosios laikysenos ir neketinantis atverti Hormūzo sąsiaurio. Dėl to į naftos kainą vėl įskaičiuojama didesnė geopolitinės rizikos premija.
Tačiau yra ir kainų kilimą stabdantis veiksnys. JAV komercinės žalios naftos atsargos praėjusią savaitę padidėjo 4,4 mln. barelių, o tai mažina baimę dėl tiesioginio naftos trūkumo.
Taigi rinka kol kas nevertina situacijos kaip katastrofiškos – Brent yra dar gerokai žemiau kovo mėnesį matytų 100 dolerių ir didesnių kainų. Tačiau kryptis pasikeitė. Rugpjūčio pradžioje rinka tikėjosi JAV ir Irano susitarimo ir Brent buvo nukritusi iki maždaug 79 dolerių. Dabar, susitarimo perspektyvai tolstant, Hormūzo laivybai neatsigaunant ir JAE įsitraukiant į ekonominį spaudimą Iranui, Brent jau perkopė 92 dolerius.
Jeigu Hormūzo sąsiauris būtų visiškai uždarytas arba prasidėtų nauji smūgiai tanklaiviams ir naftos infrastruktūrai, analitikai neatmeta Brent sugrįžimo į triženklę – virš 100 dolerių – zoną.
JAV pasirengusios ilgai konfrontacijai
Vašingtonas tuo pat metu demonstruoja, kad turi galimybių tęsti karinį ir ekonominį spaudimą. JAV gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas yra pareiškęs, kad amerikiečių pajėgos gali išlaikyti Irano uostų jūrinę blokadą neribotą laiką.
Dar vienas signalas – JAV karinio jūrų laivyno sprendimas skirti 22,9 mlrd. dolerių „Tomahawk“ raketų gamybos spartinimui. Sprendimas priimtas tuo metu, kai vis dažniau keliami klausimai, kiek karas su Iranu išsekino JAV tolimojo nuotolio ginkluotės atsargas.
Tai rodo, kad Vašingtonas rengiasi ne tik artimiausioms savaitėms, bet ir galimam ilgesniam konfliktui.
Trumpas reikalauja, kad Iranas atsisakytų branduolinio ginklo perspektyvos ir kalba apie kapituliaciją. Iranas savo ruožtu siekia įtvirtinti faktinę įtaką Hormūzo sąsiauryje ir grasina puolamaisiais veiksmais, jeigu JAV nepadarys nuolaidų.
Todėl svarbiausias klausimas po 60 dienų termino pabaigos yra ne vien tai, ar bus pasirašytas naujas susitarimas. Kur kas svarbiau – kas pirmasis nuspręs, kad derybos galutinai žlugo.
Jeigu Vašingtonas nuspręs atnaujinti plataus masto karinius smūgius, Iranas gali atsakyti bandymu dar griežčiau kontroliuoti Hormūzo sąsiaurį. O tuomet konfliktas iš JAV ir Irano karinės konfrontacijos gali labai greitai virsti pasaulinės energetikos ir laivybos krize.
Parengta pagal „Fox News“ ir „Reuters“ informaciją
