Vokietijos NVO vaidmuo neteisėtoje migracijoje

Nuo tada, kai Giorgia Meloni atėjo į valdžią, Vokietijos organizacijos atgabeno 22 513 iš 42 338 migrantų, kuriuos į Italiją atplukdė NVO.

Javier Villamor

Daugiau nei pusę neteisėtų migrantų, NVO laivais išlaipintų Italijoje nuo tada, kai Giorgia Meloni atėjo į valdžią, atgabeno Vokietijos organizacijos.

Iš 42 338 žmonių, nuo 2022 m. spalio patekusių į Italiją padedant NVO, 22 513, arba šiek tiek daugiau nei 53 proc., atplaukė su Vokietijos organizacijomis susijusiais laivais. Įskaičiavus kitų šalių organizacijas, valdančias su Vokietijos vėliava plaukiojančius laivus, šis skaičius išaugtų iki maždaug 27 tūkstančių.

2023 m. į Italiją jūra atvyko 157 651 žmogus, 2024 m. – 66 617, o 2025 m. – 66 316. Šių organizacijų valdomais laivais 2023 m. buvo atgabenta apie 8 proc. visų jūra atvykusių migrantų. Kai kurios iš šių organizacijų kaltinamos prisidedančios prie neteisėto žmonių gabenimo.

Vokietijos NVO vaidmuo išlaipinant Italijoje dešimtis tūkstančių migrantų dabar tapo politinio ginčo tarp Romos ir Berlyno objektu.

Vokietija nori atnaujinti prieglobsčio prašytojų, kurie iš pradžių pateko į Europos Sąjungą per Italiją, o vėliau tęsė kelionę į Vokietiją, grąžinimą į Italiją. Roma, nuo 2022 m. gruodžio blokuojanti didelę dalį tokių grąžinimų pagal Dublino sistemą, teigia, kad Berlynas turėtų atsižvelgti ir į tuos migrantus, kuriuos Italijoje išlaipina Vokietijos organizacijų valdomi laivai.

Vokietija reikalauja, kad Italija prisiimtų atsakomybę, nes būtent ji buvo pirmoji Europos Sąjungos valstybė, į kurią šie migrantai pateko. Tačiau tokios organizacijos kaip „Sea-Watch“, „Sea-Eye“, „SOS Humanity“ ir „Mission Lifeline“ daugelį metų vykdė operacijas centrinėje Viduržemio jūros dalyje, o jų paimtus migrantus vėliau išlaipindavo Italijos uostuose.

Be to, kai kurios iš šių organizacijų kelerius metus gavo viešąjį finansavimą iš Vokietijos. Bundestagas 2023–2026 m. laikotarpiui kasmet skyrė po 2 mln. eurų vadinamosioms civilinėms gelbėjimo jūroje operacijoms. Tarp paramos gavėjų buvo „SOS Humanity“, „Sea-Eye“ ir „SOS Méditerranée“. Vien per pirmąjį 2025 m. ketvirtį šioms organizacijoms buvo išdalyta apie 900 tūkst. eurų.

Friedricho Merzo vyriausybė šį finansavimą nutraukė 2025 metais. Todėl negalima teigti, kad Berlynas šiuo metu finansuoja šias operacijas pagal minėtą federalinę programą. Tačiau viešosios vienos ES valstybės narės lėšos daugelį metų padėjo išlaikyti tokias organizacijas.

Toks valstybių narių elgesys yra vienas pagrindinių dabartinės kritinės padėties veiksnių. Pietų Europos šalys ne vienus metus įspėjo apie pavojus, kylančius tinkamai neapsaugojus ES pietinės sienos ir neuždarius neteisėtos migracijos maršrutų. Šiaurės Europos valstybės į šiuos perspėjimus beveik nekreipė dėmesio, tvirtindamos, kad tai nėra jų problema. Dabar, kai padariniai tapo akivaizdūs, jos kritikuoja valstybes, per kurias migrantai patenka į Europos Sąjungą, esą šios nedaro pakankamai.

Ginčas taip pat sutapo su birželio 12 d. pradėtu taikyti naujuoju Europos migracijos ir prieglobsčio paktu. Jame įtvirtintas solidarumo mechanizmas įpareigoja valstybes nares prisidėti dalijantis migracijos našta. Tai galima daryti priimant perkeltus migrantus, mokant finansines įmokas arba teikiant operatyvinę paramą. 2026 m. nustatytas orientacinis dydis – 21 tūkst. perkėlimų arba 420 mln. eurų.

Vengrija jau daugelį metų atmeta būtent tokią migracijos naštos dalijimosi logiką ir atsisako dalyvauti naujajame mechanizme.

Italijos ir Vokietijos ginčas atskleidžia esminę problemą: vienos valstybės narės priimami migracijos politikos sprendimai gali sukelti teritorinių, finansinių ir politinių padarinių kitai valstybei, o Briuselis vėliau mėgina šiuos padarinius kolektyviai perskirstyti.

Todėl dabar svarstoma ne tik tai, kas vykdo gelbėjimo operacijas Viduržemio jūroje, bet ir kas sprendžia, kam leidžiama patekti į Europą ir, svarbiausia, kas galiausiai už tai prisiima atsakomybę. Kol kas jos nenori prisiimti niekas – arba bent jau niekas nenori sumokėti politinės kainos už lyderystę sprendžiant šią problemą.

Javieras Villamoras – ispanų žurnalistas ir analitikas. Briuselyje gyvenantis autorius leidiniui „The European Conservative“ rašo apie NATO ir Europos Sąjungos reikalus. Jis turi daugiau kaip 17 metų tarptautinės politikos, gynybos ir saugumo sričių patirties. Taip pat dirba konsultantu ir teikia strategines įžvalgas apie pasaulio politiką bei geopolitinius procesus.

europeanconservative.com