Menas pasitelkti Kremlių naikinant Lietuvos kaimą

Nacionalinio susivienijimo bendražygis Linas Karpavičius įžvalgiai gvildena demonstratyviai „antikremlinės“ I. Šimonytės vyriausybės vykdomos žemės ūkio politikos keistenybes. Jis taikliai pažymi visose srityse vis labiau ryškėjantį ir jau pradedantį badyti akis skirtumą tarp Lietuvos ir Latvijos valdžios žodžių ir veiksmų. Lietuvos valdžia „stabdo“ Rusiją rėksmingais tuščios retorikos pliūpsniais. Latvijos valdžia tuo metu mažiau šaukia ir daugiau tyliai ir nuosekliai veikia.

Kitaip negu Lietuvos valdžia, ji neįsileidžia šimtatūkstantinių imigrantų iš Rytų minių ir vis nepratęsinėja termino pramokti valstybinės kalbos, bet niekaip neįstengsiančius pralementi kelių žodžių po poros metų paprasčiausiai išgrūs iš šalies.

Vis stiprėjančiomis rusų pasaulio tvirtovėse tampančiose kitakalbėse mokyklose Lietuvos valdžia nedrįsta keliomis pamokomis praplėsti lietuviškai mokomų dalykų skaičių, Latvijos valdžia ryžtingai pereina prie visuotinio mokymo valstybine kalba.

Tas pats vyksta žemės ūkio srityje. Straipsnio autorius pagrįstai kelia klausimą, kokią žalą Lietuvos žemės ūkiui daro slapčia į šalį įvežami ukrainietiški, bet dar labiau – rusiški grūdai. Jis primena, kad Latvijos valdžia vėl keliomis atsakomybės, orumo ir valstybinio patriotizmo galvomis pranoko lietuviškosios Briuselio provincijos prisitaikėlius – gindama savo šalies ūkininkų interesus  tiesiog uždraudė rusiškų grūdų importą nelaukdama jokių ES biurokratijos leidimų. O štai I. Šimonytė net neįsivaizduoja, kad įmanoma elgtis panašiai – vadovaujantis savo galva ir nacionaliniais interesais, kaip ir dera suverenios valstybės premjerei. Toks mentalitetas ir valstybinė mąstysena yra provincijos buhalterei ir ūkvedei neįkopiamos savigarbos ir drąsos viršukalnės. Lietuvos vyriausybėje toliau sklando vergiška LKP CK „aparačikų“ dvasia ir niekur nedingo pataikavimo ir keliaklūpsčiavimo „centrui“ įpročiai.

Tačiau šį kartą įžvelgiama ir kita tokio servilizmo priežastis. Ji yra ideologinė. Autorius atkreipia dėmesį, kad vienas svarbiausių šios valdžios ekonominių ir politinių uždavinių yra sunaikinti Lietuvos kaimą dirbtinai sužlugdant ir tiesiog nušluojant nuo žemės paviršiaus smulkiųjų ir vidutiniųjų ūkininkų sluoksnį. Faktiškai įgyvendinamas didysis Lenino planas – sunaikinti valstietiją. „Pasaulinio proletariato“ vadas tvirtai tikėjo, kad smulkiaburžuazinė privati žemės nuosavybė yra kapitalizmą stichiškai nuolatos atgimdanti terpė. Todėl bolševikai tiesiog aklai nekentė privačios žemės nuosavybės ir siekė ją išrauti su šaknimis. O užgrobę Rusijoje valdžią „skirtumų tarp kaimo ir miesto, valstiečių ir miesto proletarų“ panaikinimą laikė vienu svarbiausių savo programinių uždavinių ir absoliučiai būtina komunizmo sukūrimo sąlyga.

Ir šiandien išlikę daugiabučiai namai kolūkinių gyvenviečių centruose stūkso kaip nebylūs šios ideologinės beprotybės liudininkai. Komunistų vaizduotėje skirtumai tarp kaimo ir miesto turėjo išnykti žemės ūkį pavertus pramoninės gamybos atmaina. Valstiečių ūkius ketinta paversti industrializuotos žemės ūkio produkcijos fabrikais, kuriuose triūstų nuo nuosavų žemės sklypų atplėšti agrariniai proletarai.

Santvarka pasikeitė. Bet tikslas, kad Lietuvoje liktų tik milžiniški agrokoncernai su juose plušančiais bežemiais samdiniais, o laisvi ūkininkai visiems laikams pranyktų iš akiračio, toliau atkakliai įgyvendinamas. Be Sibiro ir trėmimų, ūkininkams paslaugiai ir kryptingai kuriant visas „konkurencines“ sąlygas kuo greičiau bankrutuoti ir ieškoti pragyvenimo šaltinio ne kaime. Jeigu šį tikslą priartina ir Lietuvos kaimą padeda naikinti į šalį patenkantys Kremliaus grūdai – kodėl nepasinaudojus ir jais?

Ši ideologinės kilmės nuostata yra dabartinės vyriausybės metodiškai išradinėjamų „keistenybių“ žemės ūkio srityje idėjinis šaltinis ir iš pažiūros nesuprantamų praktinių spendimų ir veiksmų kelrodė gairė. Lietuvos kaimas turi būti sunaikintas! – toks yra šiandienos valdančiųjų strateginis tikslas.