Almantas Stankūnas. Vilniuje brangsta atliekų tvarkymas – pažvelkime giliau

Almantas Stankūnas, partijos Nacionalinis susivienijimas Atsakingasis sekretorius, Vilniaus m. savivaldybės tarybos narys

Vilniečiai gavo ketvirtadaliu didesnes sąskaitas už atliekų tvarkymą. Kaip dažniausiai būna, žurnalistai puolė ieškoti priežasčių paviršiuje esančiuose faktuose. Visiems matomas dalykas – nemokamai išdalinti kibirėliai ir maišeliai maisto atliekų rūšiavimui. „Pasirodo“, jie nėra nemokami. Teks už juos sumokėti per atliekų tvarkymo tarifą. Nieko nėra nemokamai, už viską sumokame tiesiogiai arba netiesiogiai – per mokesčius.

Ar tikrai reikėjo to papildomo rūšiavimo? Deja, reikėjo, nes to reikalauja dar viena ES direktyva. Vis nauji smulkmeniški ES institucijų reikalavimai Europos valstybių piliečiams lenda jau net po virtuvės kriaukle. Žaliuoju ideologiniu ekstremizmu užsikrėtę Europos politikai nenori suprasti, kad yra nematoma vis naujų reikalavimų rūšiavimui riba, kurią peržengus gyventojų noras ir pritarimas atliekų rūšiavimui apskritai ims mažėti. Nauja ES direktyva veda link tos ribos, bet ar ją peržengs – pamatysime. Lietuviai garsėja kaip labai kantrūs žmonės.

Kadangi praeita, buvusio mero Remigijaus Šimašiaus vadovauta, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kadencija nepasirūpino užsitikrinti ES paramos lėšų atskirų brangių konteinerių maisto atliekų rūšiavimui įrengimui (taigi patogesniam rūšiavimui), teko imtis pigesnio sprendimo su individualiais kibirėliais ir maišeliais. Pastarųjų ES direktyvai įgyvendinti būtų prireikę bet kuriuo atveju. Pagrindinis nuogąstavimas buvo, kad maisto atliekų maišeliai suplyš mišrių atliekų konteineryje ir maisto atliekos nebus išrūšiuotos. Atrodo, kitaip nei dėl patogumo, dėl plyšimo esminės problemos nėra.

Kita atliekų tvarkymo brangimo priežastis – augantis sąvartynų vartų mokestis. Kiek jo augimas pagrįstas reikia klausti dabartinių valdančiųjų iš TS-LKD, liberalų ir Laisvės partijos.

Tačiau esminio klausimo žurnalistai nekelia. O jis yra toks: Ar skaidriai ir pagrįstais kaštais veikia Vilniaus regiono atliekų tvarkymo įmonė VAATC? Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas VAATC ilgalaikių, indeksuojamais įkainiais pagrįstų sutarčių su privačiomis įmonėmis analizei. Kad gali būti didelių problemų šioje srityje signalizuoja faktas, kad VAATC 4 metus dirbo be suformuotos valdybos. Visus sprendimus priimdavo įmonės Generalinis direktorius Tomas Vaitkevičius. Šis asmuo buvo Teisingumo ministerijos viceministru, kai ministro pareigas ėjo Remigijus Šimašius. Tuo laiku įvyko skandalas dėl Baltarusijos opozicijos atstovo išdavimo Baltarusijos režimui, leidžiant su juo susidoroti. Teisingumo ministerija buvo pagrindinė šio skandalo kaltininkė.

Taigi, ponus Vaitkevičių ir Šimašių sieja artimi ir greičiausiai šilti santykiai. Kitaip kodėl Šimašius tik formaliai rūpinosi, kad VAATC būtų suformuota valdyba ir todėl ji nebuvo suformuota? Matydamas tokią situaciją, jau šios kadencijos pradžioje pasinaudojau savo kaip Vilniaus miesto tarybos nario įgaliojimais ir kelis kartus kreipiausi į Vilniaus m. savivaldybę dėl VAATC valdybos suformavimo.

Kai nuskambėjo didelės korupcijos skandalas VAATC, sulaikant net 12 įmonės darbuotojų, kreipiausi į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo. Prokuratūra nematė reikalo ginti mūsų interesų, tačiau STT raštai sukėlė nerimą Vilniaus regiono savivaldybėse ir neseniai buvo pasiektas susitarimas dėl VAATC valdybos ir stebėtojų tarybos suformavimo. Vilniaus m. meras Valdas Benkunskas viešai pripažino, kad reikalai pajudėjo po mano kreipimosi į teisėsaugą. Apie visą istoriją jau esu rašęs.

Todėl dabar pirmas ir svarbiausias veiksmas yra pareikalauti, kad naujai suformuoti VAATC kolegialūs valdymo organai atliktų išsamų įmonės veiklos auditą už visą laikotarpį, kai buvo sudarytos dabar galiojančios VAATC sutartys su privačiomis įmonėmis. Šis auditas turėtų atsakyti į kelis klausimus:

1. Ar su korupcine VAATC darbuotojų veika, dėl kurios vykdomas tyrimas, nėra susijęs įmonės vadovas?
2. Ar sutartys buvo sudarytos po skaidrių ir konkurencingų viešųjų pirkimų?
3. Ar sutartyse numatytas paslaugų įkainių indeksavimas yra teisingas ir ar tinkamai jis buvo taikomas?
4. Ar nebuvo sudarytos išskirtinės sąlygos kurioms nors privačioms įmonėms?
5. Ar iš UAB „Energesman“, kuri vykdo atliekų rūšiavimą, yra pagrįstai neimamas mokestis už išrūšiuotas maisto atliekas, kurias ji naudoja kitų produktų, kurie duoda įmonei pajamų, gamybai?
6. Ar naujuose pirkimuose dėl paslaugų teikimo VAATC, šalia privataus kapitalo įmonių, kurios siekia maksimalaus pelno, neturėtų dalyvauti ir savivaldybių valdomos įmonės?

Rengiuosi šiuos klausimus oficialiai užduoti naujai VAATC valdybai, o jeigu ji vangiai ar abstrakčiai atsakinės, galbūt irvėl teks kreiptis į prokuratūrą. Gal tada atsiras galimybės sumažinti atliekų surinkimo tarifus gyventojams?

Apsidraudžiant – galima politinė reklama.