Daugybę metų prieš Vėlines paprastai sulaukdavome Gintaro Beresnevičiaus straipsnio arba kokios nors studijos, nes svarbiausias jo tyrinėjimo objektas ir buvo Dausos.
Specialiai čia pavartojau mokslinį žargoną, kad kiekvienas, pajutęs, kaip rėžia ausį žodžiai „tyrinėjimas“ ir „objektas“, kai kalbame apie žinomo mokslininko, kartais vadinamo pasaulinio garso religijotyrininku, G. Beresnevičiaus veiklą, pats pabandytų suprasti, kad Gintaras nebuvo mokslininkas įprasta to žodžio reikšme. Jeigu leisite įsiterpti su savo nuomone, pasakyčiau, kad G. B. veikiau buvo Stalkeris, žinantis persipynusius kelius tarp gyvenimo ir mirties, o Dausos, kur pernelyg anksti neužklysta joks mokslininkas su lupa rankose, buvo jo intuicijų išvaikščiota vieta.
Jau esu rašęs apie tai, kad su Gintaru buvome pasižadėję vienas kitam, kad tas, kuris anksčiau nukeliaus į amžinybę, pasistengs vienaip ar kitaip perduoti žinią iš ano pasaulio užtrukusiajam šioje ašarų pakalnėje, liudijau, kaip iš tiesų vyksta tokio pažado tesėjimas?
Tačiau koks žmogus buvo tas Gintaras Beresnevičius, jeigu žiūrėsime į jį iš šio gyvenimo perspektyvų?
Keliu labai paprastą klausimą: koks Gintaro charakterio bruožas, jo būdo savybė, asmens ypatybė išskiria jį iš kitų ir tampa jo individualumo ženklu, nepakartojamumo kodu?
Atsakymas bus paprastas. Tačiau įdomu tai, jog šio visiškai akivaizdaus, paviršiuje glūdinčio atsakymo tarsi ir nežinojau, kol nesuformulavau minėto klausimo. Kol bendravimas yra savipakankamas, iš tiesų tarsi ir nėra reikalo kelti tokio klausimo. O šiandien, specialiai forsuodamas klausimą „kuo šis žmogus išsiskyrė iš kitų“, randu tokį atsakymą: Gintaras buvo nepaprastai korektiškas, išskirtinai diskretiškas, taktiškas, labai geranoriškas bičiulis. Žinoma, žodžiai „diskretiškas“, „korektiškas“ yra išdėvėtos anketinių duomenų kaukės, jiems mažiausiai trūksta šiam pokalbiui būtino herojinio patoso. Galima, žinoma, paieškoti ir kitokių, galbūt tikslesnių įvardijimų, tačiau iš pradžių aš bent pirštu parodysiu į tai, kas mane ypač stebina. O stebina, net glumina tai, kad per 28 pažinties su Gintaru metus nesu matęs jo nė karto supykusio.
Būtina truputėlį patikslinti: G. B. buvo gyvas žmogus su visa jausmų amplitude, kaip ir kiti, surenkantis pasaulio išgyvenimo negatyvą, galintis stipriai supykti, tačiau nesu matęs jo nesugebančio tarp kitų žmonių nuslėpti net ir didžiausio savo susierzinimo, nesu matęs, kad dėl skubėjimo ar nuovargio jo veide prasimuštų abejingumas kitam žmogui, nesu matęs, jog jis kaip nors tretiruotų kitą žmogų. Įvertinkime tą aplinkybę, jog Gintaras buvo kupinas ironijos ir saviironijos talentingas literatas, kūryboje demonstravęs antropologinę pašaipą homo sapiens atžvilgiu su pertekliumi, išjuokęs žmogaus silpnybes apskritai. Tačiau niekada nepažeminęs konkretaus žmogaus! Paprastai būna atvirkščiai. Bandau prisiminti nors vieną faktą (o situacijų būta įvairių, kartais ekstremalių), kuris galėtų paneigti išsakytą teiginį. Nebijočiau pripažinti ir tokio fakto, nes, kaip žinome, išimtis tik patvirtina taisyklę, tačiau tokios išimties neprisimenu. Įsivaizduoju, jog toks mano paaiškinimas menkai įtikina, nes kalbama apie beveik neįmanomus dalykus, kurie tarp žmonių pasitaiko ypač retai. Štai dabar be galo greitai per atminties filtrą bandau praleisti prabėgusių 28-erių pažinties metų vaizdus, ir matau žmones, kurie taip dažnai yra nepatenkinti vienas kitu, dėl kažko tarpusavyje varžosi, visada tempia virvę į savo pusę, be to, būtinai piešia oponento portretą perdėtai neigiamomis spalvomis bei pan. Kai tie vaizdai pagreitintoje atminties juostoje griūva vienas ant kito, susiformuoja tokia viską apibendrinanti anoniminė besiskeryčiojančio žmogaus figūra. Gintaras niekada nepatenka į tokios figūros rėmus, savo individualumu visada įkūnydamas labai aiškiai išreikštą alternatyvą įprastiems žmonių tarpusavio alergijos dėsniams.
Šių atvejų nenoriu supriešinti – kaip išgryninto blogio pavyzdį išgrynintam gėriui. Tai būtų esmės sukarikatūrinimas. Trintis yra natūrali sociumo pulsacija. Galime prisiminti I. Kantą, kuris tokią trintį, konkurenciją įvertino kaip istorinės pažangos variklį. Vis dėlto Gintarą, regis, panašūs dalykai visada nuliūdindavo, sutrikdydavo iš pagrindų. Pacituosiu Gintaro žodžius, pasakytus įprastoje, dažnai pasitaikančioje situacijoje, nors šiuo atveju svarbiau ne žodžiai, o intonacija, kuria jie buvo ištarti. „Kokios visa tai smulkmenos, kokie niekai…“, – kartą prakošė Gintaras, įvertindamas būtent tą atvejį, kai žmonės iki alpulio buvo panirę į pagiežą vienas kitam. Kita vertus, tai buvo pasakyta iš kažkokios nuovargio bedugnės. Faktiškai tai buvo žodžiai, netyčia išsprūdę į viešumą, – vidinė žmogaus šneka, kurią jis pats neketino išsakyti garsiai. Gintaras nieko neįrodinėjo, nemoralizavo, tik pusiau artikuliuotu būdu sumurmėjo, prislopintu balsu padejavo. Tačiau tai buvo įtikinama.
Labai svarbu, kad tarp mūsų būtų žmonių, kurie neišsibarsto kasdienybės smulkmenose ir vien savo buvimu praneša, jog yra reikšmingesnių dalykų nei automatinė organizmo reakcija į dirgiklius, įteigia paprastą mintį: neturime teisės išsibarstyti niekniekiuose, skandinti save neapykantos putose. Tokie žmonės – bendruomenės gyvenimo orumo sąlyga, tikra atgaiva, net jeigu jie patys bendruomenės požiūriu yra atsiskyrėliai.
Labai svarbus klausimas: kaip formuojasi toks charakterio tipas?
Įsivaizduoju, kad tokį ar panašų klausimą verčia kelti jau terapinio pobūdžio iliuzija, atsirandanti tada, kai žmogų kankinantis maudulys bando įpiršti išsivaizdavimą, jog neva panašaus charakterio elementai, jo bruožai gali kartotis, tarkime, susiklosčius tam tikroms sąlygoms. Galbūt taip žmogaus psichika priešinasi išvadai, kad praradimai kartais būna radikalūs, nebeatstatomi.
Vis dėlto, regis, čia susidūrėme su tuo atveju, kai sociologinio pobūdžio refleksai yra beverčiai. Knieti papasakoti daug, tačiau pasakysiu trumpai ir drūtai: Gintaro charakteriui formuotis išorė, socialinė aplinka, auklėjimas, t. y. visi išoriniai likimo veiksniai, kurių žmogus negali pasirinkti, kaip atrodo, neturėjo didesnės reikšmės. Taip pat, atrodo, iškeltam klausimui aptarti nėra itin reikšmingos, kaip kitais atvejais, įprastos kalbos apie epochą, draugų įtaką, kartos uždavinius. Kita vertus, negalėčiau teigti, kad čia ypatingą reikšmę turėjo kokia nors saviugdos praktika, mokėjimas sudrausminti save, įsisąmoninta užduotis šlifuoti, tobulinti, kurti savo charakterį. Gintaro diskretiškumas, apie kurį kalbėjau, neturi nieko bendro su vadinamąja gyvenimiška išmintimi, kai įgijęs skaudžios patirties žmogus pats drausmina savąjį aš, neleisdamas kištis į bendražygių rietenas, vengdamas įsipainioti į kito žmogelio egzistencines prieštaras ir bėdas. G. B. tokia saviugdos askezė nebuvo labai būdinga, tačiau, manau, Gintaro charakterio išeities taškas buvo pats Gintaras. Ir pridurčiau: Gintaras – kaip laisvas priežastingumas. E. Kanto terminija šiuo atveju itin tinka, todėl galima pasakyti net taip: Gintaro asmenybės savitumą pirmiausia žymėjo būtent noumeninio pobūdžio charakterio tipas. Nesunku įsivaizduoti, fenomeninio charakterio žmogus taip pat gali būti labai įdomi asmenybė, tapti didingu, pelnančiu visų simpatijas personažu, tačiau tokio žmogaus veiksmai būna lengvai nuspėjami, žinant, kad tai yra herojus, kuris esamomis sąlygomis visada sieks maksimalios naudos. Toks žmogus paprastai tiksliai geba įvertinti esamas sąlygas, gyvenimo aplinkybes, tačiau pats yra nesunkiai prognozuojamas. Gintaras visada buvo paslaptis visiems, nes jo veiksmus retai buvo galima paaiškinti utilitarinio motyvo požiūriu, nors pats G. B. viešai niekur nėra prisiekęs altruizmui kaip doktrinai. Gintaras buvo nenuspėjamas žmogus gerąja žodžio prasme. Šalia būtinybės nuorodų jis buvo radęs laisvės imperatyvus ir taip praplėtęs pasaulio ribas.
Viskas, kas buvo pasakyta apie G. B. ankstesnėse pastraipose, gali būti perfrazuota dar ir taip: Gintaras išsiskyrė ypatingu pasaulio matymu, gebėjimu išvysti tą patį reiškinį, daiktą, įvykį iškart tarsi dvigubu žvilgsniu. Ką iš tiesų reiškia toks žvilgsnio „sudvigubėjimas“? Pasaulio reiškinius G. B. matė labai blaiviai, nepagražintus, drąsiai įsižiūrėdamas į esamybę, taigi jis turėjo stiprų realybės instinktą. Kita vertus, į tą patį reiškinį tuo pačiu metu Gintaras gebėdavo trumpai žvilgtelėti tarsi ir iš anapus, įvertinti jį būtent kitoje perspektyvoje. Tačiau, kaip jau užsiminiau, tai nebuvo tas kartais praktikuojamas žvilgsnis, kai į laikiną pasaulį niekinamai žiūrima iš oresnio amžinybės taško: tuomet šiapusinio pasaulio reiškiniai nepaprastai atpinga, suprastėja, tampa ištikti nuobodybės siaubo. Kalbame apie kitą atvejį, kai žmogus geba pažvelgti į laikinos tikrovės raišką taip, jog ji iškart nusidažo visomis nostalgijos spalvomis, geba įsižiūrėti į ją kaip į trapią, bet brangią dovaną, kelia sau užduotį įsidėmėti tokią tikrovę, bando sumodeliuoti įsivaizdavimą, kad tokios tikrovės tikrai galima ilgėtis visą amžinybę. Kaip yra pastebėjęs vienas filosofas, tokiu atveju siekiama įsižiūrėti į daiktus „iki kraujo akyse“.
Kartais į taip atrastą tikrovę Gintaras bandydavo pasinerti „iki visiško užsimiršimo“, mėgindamas kažkur toliau nukelti žinojimą apie tokios tikrovės negalutinumą ir būsimą jos dehermetizaciją vienokiu ar kitokiu pavidalu. Ilgai svyravęs, pacituosiu patį Gintarą. O dvejojau dėl to, jog ir šiuo atveju svarbiau nei patys cituojami žodžiai yra pasakymo intonacija, kurios aprašyti beveik neįmanoma (atitraukti nuo konkrečios situacijos, be konteksto, tokie žodžiai gali būti lengvai sukarikatūrinti, pradėti vartoti beprasmiškos pompastikos tikslams). Kartą Gintaras su staiga kilusiu kartėliu, galbūt net pykčiu (o kalbėjau, jog G. B. buvo nepiktas žmogus) yra pasakęs taip:
– Atėjome čia sužaisti šachmatų partiją. Ir viskas!
Įdėmiai tyrinėjęs pomirtinio gyvenimo idėją, jis jau vien savo profesijos interesų buvo tarsi pasmerktas tapti metafizinės melancholijos išvargintu anapusybės stebėtoju, pasiklydusiu Dausose. Vis dėlto šitas „… ir viskas“, skambantis man ausyse iki šiol, liudija ne tiek rezignaciją, kiek ryžtą kažką padaryti dėl šio pasaulio garbės.
Iš to, kas pasakyta, kyla išvada, jog Gintaro įsipareigojimas žodžiui, jo, kaip žodžio menininko ir kartu mokslininko, tyrinėjusio archetipines tautos ištaras, statusas – labai suprantamas, esmingai atitinkantis prigimtį. Būtent sudvigubinto pasaulio erdvėje žodžio plastika tampa rezultatyvia praktika, o tokio pasaulio galimybę pats G. B. nešėsi su savo prigimtimi. Žodžio pagava G. Beresnevičiaus kūrybinėje raiškoje ir refleksijoje buvo įkrauta ribos patirties, retsykiais signalizuodavo apie žybsnius abipus ribos. Todėl G. B. kaip niekas kitas gerai suprato paties žodžio sąlygiškumą, ypač tylos pranašumą paslapties akivaizdoje. Pažinoję G. B., gali paliudyti, kad bendraujant su šiuo žmogumi net įvairūs nutylėjimai, užsitęsusi tyla, nejaukios pauzės tapdavo turiningais nutikimais. Kitaip tariant, net patylėti su G. B. būdavo prasminga. Tačiau būties neišsakomumo intuicija ne tiek ribojo ir stabdė G. Beresnevičių, kiek buvo jo kūrybinio įvairumo, daugiapakopiškumo, žaismingumo, improvizacinio talento, taip pat ironijos ir saviironijos viena iš prielaidų.
Neabejoju, kad dabar kas nors pagalvos, jog teksto autorius čia pernelyg nudailino piešiamo žmogaus paveikslą, nes neva nė vienas iš mūsų nėra angelas. Tačiau toks ir išeina, patinka kam, ar nepatinka, „apibendrinto Gintaro“ portreto eskizas, net ir forsuotai laikantis realistinio požiūrio, jeigu drauge specialiai čia nebandai prikaišioti nesvarbių detalių dėl intriguojančio disonanso ar personažo tariamo gyvumo…
Iš ryto į langą iš anos pusės daužosi jau persiritusio į kitą pusę rudens lietaus lašai, o atrodo, kad iš anapus į tave, baigiantį rašyti šį laišką, trumpam žvilgtelėjo baisiai randuotas angelas vienišius.
Kaip atrodo bent man, Gintaras Beresnevičius, visada turėjęs daug draugų, buvo labai vienišas žmogus.
Kitas klausimas, ar tokia fundamentinė vienatvė, kaip vidinė žmogaus forma, nepersikelia ir į Dausas?..
