Vytautas Budnikas
Lenkijoje vykstanti valstybės institucijų konfrontacija pasiekė kritinę ribą. Konstitucinio Tribunolo pirmininkas Bogdanas Święczkowskis nušalintas nuo pareigų, prezidentas Karolis Nawrockis kaltina Donaldo Tusko vyriausybę mėginimu perimti konstitucinės justicijos instituciją, o Aukščiausiojo Teismo vadovybė abejoja šio nušalinimo teisėtumu. Ginčas persikėlė jau į pačių teisėjų tarpą – susirinkime net nesutariama, kiek teisėjų turi dalyvauti, kad sprendimai būtų teisėti.
Lapkričio 3-ioji turėjo tapti lemiama diena, kurioje turėjo pagaliau paaiškėti, kas iš tikrųjų turi teisę vadovauti Lenkijos Konstituciniam Tribunolui ir priimti sprendimus jo vardu. Bet ginčas dar labiau įsiplieskė. Konstitucinio Tribunolo teisėjai nesutarė net dėl esminio procedūrinio klausimo – kiek jų turi dalyvauti posėdyje, kad priimti sprendimai būtų teisėti. Susiklostė paradoksali padėtis: viena teisėjų grupė teigia teisėtai perėmusi vadovavimą Tribunolui, o kita šiuos veiksmus laiko neteisėtais.
Kodėl Briuselis kritikavo Konstitucinį Tribunolą?
Primename, kad dar valdant partijai „Teisė ir teisingumas“ (PiS), Europos Komisija ir kitos Europos institucijos ne kartą kritikavo Lenkijos teismų sistemos reformas. Vienas svarbiausių ginčo objektų buvo Konstitucinio Tribunolo sudėtis, teisėjų skyrimo procedūros ir teismų nepriklausomumas. Tačiau iš tikrųjų buvo keliamas esminis klausimas – ar Lenkijos Respublikos Konstitucija yra aukščiausias šalies teisės aktas, ar Europos Sąjungos teisės viršenybės principas gali būti taikomas net ir nacionalinės Konstitucijos atžvilgiu?
Šis konfliktas ypač išryškėjo 2021 m., kai Lenkijos Konstitucinis Tribunolas paskelbė, kad tam tikros Europos Sąjungos sutarties nuostatos, aiškinamos kaip suteikiančios ES institucijoms įgaliojimus veikti už Lenkijos perduotos kompetencijos ribų, prieštarauja šalies Konstitucijai. Europos Komisija savo ruožtu laikėsi pozicijos, kad ES teisės viršenybė yra vienas pamatinių Sąjungos teisinės sistemos principų.
Taigi ginčas vyko ne vien dėl teisėjų ar jų skyrimo procedūrų, bet ir dėl esminio valstybės suvereniteto klausimo – kas turi galutinį žodį sprendžiant dėl Lenkijos konstitucinės santvarkos: nacionalinė Konstitucija ir ją aiškinantis Tribunolas ar Europos Sąjungos teisė ir ją aiškinantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismas?
Formaliai Briuselis aiškino, kad dalis ankstesnės valdžios sprendimų sudarė sąlygas daryti politinę įtaką teismams. Todėl Donaldo Tusko vyriausybės veiksmus vertino kaip siekį atkurti teisinės valstybės principus.
Lapkričio 3-ioji: du teismai viename Tribunole
15.30 val. Lenkijos laiku buvo sušauktas Konstitucinio Tribunolo teisėjų visuotinis susirinkimas. Jį inicijavo Anna Korwin-Piotrowska, kurios teisę vadovauti Tribunolui ginčija prezidentas Navrockis ir ankstesnė Tribunolo vadovybė.
Oficialus svarbiausias susirinkimo klausimas – 2027 metų Tribunolo pajamų ir išlaidų planas. Bet iš tikrųjų vyko ginčas, kas apskritai turi teisę priimti sprendimus Tribunolo vardu.
Pagal vieną teisės normų aiškinimą, teisėjų visuotiniame susirinkime turi dalyvauti ne mažiau kaip dešimt teisėjų – du trečdaliai iš visos penkiolikos teisėjų sudėties. Tačiau naująją Tribunolo vadovybę palaikantys teisėjai laikosi pozicijos, kad dėl dalies teisėjų statuso ir įgaliojimų apribojimų pakanka aštuonių.
Lapkričio 3 d. susirinkime aštuoni teisėjai pritarė būtent tokiam kvorumo aiškinimui.
Primename, kad viena teisėjų grupė remia Bogdaną Święczkowskį ir Bartłomiejų Sochańskį ir laikosi pozicijos, kad naujai Seimo išrinkti teisėjai, tarp jų Anna Korwin-Piotrowska, negali visaverčiai eiti pareigų, nes jų priesaikos procedūrą ginčija prezidentas Karolis Nawrockis. Todėl ši grupė nepripažįsta ir Korwin-Piotrowskos spalio 30 d. sprendimo mėnesiui nušalinti Święczkowskį bei Sochańskį nuo pareigų.
Kita grupė – naujai išrinkti teisėjai – teigia priešingai: jie mano esantys teisėtai išrinkti teisėjai, kuriems Święczkowskio vadovybė neteisėtai trukdė dalyvauti Tribunolo darbe. Būtent tuo Korwin-Piotrowska grindė sprendimą nušalinti prezidentą ir viceprezidentą – ji nurodė, kad šie neleido naujai išrinktiems teisėjams dalyvauti Visuotiniame teisėjų susirinkime ir dėl to Tribunolas negalėjo normaliai veikti bei patvirtinti 2027 m. biudžeto.
Bogdano Święczkowskio vadovybė neleido naujai išrinktiems teisėjams dalyvauti Konstitucinio Tribunolo darbe pirmiausia todėl, kad ginčijo jų teisę pradėti eiti teisėjo pareigas be priesaikos Lenkijos Respublikos prezidentui.
Pagal Lenkijos Konstitucijos 194 straipsnį Konstitucinio Tribunolo teisėjus individualiai renka Seimas. Tačiau Konstitucinio Tribunolo teisėjų statusą reglamentuojantis įstatymas numato, kad išrinktas teisėjas turi prisiekti Respublikos prezidentui.
Prezidentas Karolis Nawrockis ginčijo naujai išrinktų teisėjų priesaikos procedūrą. Święczkowskio vadovybė laikėsi pozicijos, kad kol nėra tinkamai atlikta įstatymo nustatyta priesaikos procedūra, šie asmenys negali visaverčiai vykdyti teisėjo funkcijų, dalyvauti teisėjų susirinkimuose ir priimti Tribunolo sprendimų.
Tokiu būdu pats Konstitucinio Tribunolo priimtas sprendimas yra ginčijamas, kol galutinai neišspręstas jo susirinkimo teisėtumo klausimo.
Tą pačią dieną vyko ir Lenkijos Aukščiausiojo Teismo teisėjų susirinkimas, skirtas grėsmėms Lenkijos konstitucinei santvarkai aptarti. Aukščiausiojo Teismo pirmasis pirmininkas Zbigniewas Kapińskis jau anksčiau griežtai kritikavo D. Tusko veiksmus Konstitucinio Tribunolo atžvilgiu.
Tokiu būdu gal nebėra vien prezidento ir vyriausybės ginčas. Skirtingos aukščiausios valstybės teisminės institucijos ir jų atstovai taip pat pateikė nesuderinamus konstitucinės padėties vertinimus.
Prezidento ir premjero santykiai
Konstitucinio Tribunolo įvykiai išprovokavo daug platesnę politinę konfrontaciją. Prezidentas pradėjo konsultacijas su parlamentinių partijų atstovais. Tuo tarpu opozicija kaltina D. Tusko vyriausybę mėginimu užvaldyti vieną iš svarbiausių valstybės institucijų.
Buvęs premjeras Mateuszas Morawieckis pasiūlė pareikšti nepasitikėjimą Tusko vyriausybe, o galimą naujos vyriausybės vadovą pasiūlė Mareką Jureką.
Lapkričio 3 d. posėdžiavo ir Nacionalinio saugumo taryba. Nors jos darbotvarkėje buvo numatyti šalies saugumo klausimai, įskaitant nuolatinės JAV karinės bazės Lenkijoje perspektyvą, Konstitucinio Tribunolo krizė tapo vienu iš svarbiausių politinės darbotvarkės klausimų.
Susiklosčiusi padėtis tapo pavojinga, nes abi stovyklos savo veiksmus grindžia būtinybe ginti Konstituciją, bet nesutaria net dėl to, kuri institucija ir kokia procedūra gali autoritetingai išspręsti šį ginčą.
Kas kontroliuoja Konstitucijos aiškinimą, tas daro svarbiausią įtaką valstybės valdymui
Vis dėlto šiandien svarbiausia ne vien tai, kas vadovaus Konstituciniam Tribunolui, o išspręsti ginčą taip, kad sprendimus pripažintų ne tik viena politinė stovykla. Jei vieni teisėjai nepripažįsta kitų teisėjų įgaliojimų, o prezidentas nepripažįsta Konstitucinio tribunolo vadovybės, kyla realus pavojus Konstitucinio Tribunolo sprendimų teisėtumui. Tokia padėtis gali lemti ilgalaikius padarinius: neapibrėžtumas dėl teisėjų sudėties gali kelti abejones ir dėl vėliau priimamų nutarimų pripažinimo.
Taigi, lapkričio 3-ioji nors ir turėjo tapti diena, kurią turėjo paaiškėti, kas teisėtai vadovaus Lenkijos Konstituciniam Tribunolui, tačiau ji baigėsi dar didesniu teisiniu susipriešinimu, nes ginčas yra esminis – kas valdo Konstitucinį Tribunolą, tas įgyja galimybę daryti lemiamą įtaką valstybės valdymo taisyklėms.
Būtent Konstitucinis Tribunolas sprendžia, ar parlamento priimti įstatymai atitinka Konstituciją, jis sprendžia, kur baigiasi politinės valdžios įgaliojimai (įskaitant ir prezidento),kokios konstitucinės ribos jai yra privalomos.
Todėl kova dėl Lenkijos Konstitucinio Tribunolo iš esmės reiškia galią kontroliuoti svarbiausius valstybės valdžios sprendimus. O kas kontroliuoja Konstitucijos aiškinimą, tas gali ir daryti svarbiausią įtaką valstybės valdymui.
To deja, nepastebi, ar bent apsimeta, kad nepastebi mūsų politikai.
Parengta pagal „Rzeczpospolita“, „Reuters“, „Associated Press“, „Euronews“ ir „Verfassungsblog“ 2026 m. spalio 31 d. – lapkričio 3 d. publikacijas.
