I dalis čia.
Praėjusį kartą baigėme išvada, kad LRT šiandien dėl šios kompanijos vadovybės intencijų ir akivaizdžių pasirinkimų yra nesunkiai atpažįstama kaip Ingridos Šimonytės andai pradėto antilietuvybės ir drauge forsuotai antikonstitucinio perversmo tęsėja naujomis aplinkybėmis.
Skaitytojams gali kilti visiškai teisėtas klausimas – ar autorius, taip tvirtindamas ir kalbėdamas tikrai nejaukius dalykus pirmiausia apie L. Šimonytės pradėtą, o gal jau ir įvykdytą valstybės perversmą, nepersistengia, a?
Apie tokį „nepastebimą dalyką“ kaip Šimonytės valdymo metu įvykdytas ir niekur po to nepradingęs pučas esu publikavęs ne vieną straipsnį, kas be ko, dabar dar kartą deklaruoju savo pasiryžimą atsakyti už tokius žodžius apie Šimonytės perversmą ne kaip už metaforas, o kaip už konceptualų reiškinio, įgijusio sisteminį pavidalą, vertinimą.
Trumpai apibendrindamas tai, kas pasakyta, priminsiu, kad daugiausia abejonių keliantys bent šių straipsnelių autoriui Šimonytės veiksmai nebuvo tik sporadiški, atsitiktiniai antilietuvistinio nusiteikimo prasiveržimai, tarkime, automatinės nesutramdyto charakterio reakcijos, bet yra nuoseklus, iš anksto apgalvotas veikimas, kurio kelrodė žvaigždė buvo ir neabejotinai tebėra įsisąmonintas antilietuvizmas, o tai savo ruožtu prikišamai nuo pat pradžių parodo tokie pasirinkimai: 1) kova prieš lietuvių kalbos valstybinį statusą svetimų raidžių primetimo aferoje; 2) Šimonytės suburtos vadinamosios Pažangos tarybos išplėtotos antilietuvizmo paradigmos parengimas programiniame strateginių gairių dokumente „Lietuva 2050“, su garsiąja VU rektoriaus kalba apie lietuviškos tapatybės trukdymą pažangai priešakyje; 3) administracinių išteklių suteikimas dirbtinai skatinamai masinei imigracijai, galimai nutaikytai į lietuviškos Lietuvos sunaikinimą; 4) visada pabrėžiamas, ypač akcentuojamas, faktiškai jau karikatūrinį pavidalą įgijęs kitataučių interesų iškėlimas aukščiau lietuviškos populiacijos interesų, ką, tiesą sakant, pernelyg nesimaivydama, pripažįsta ir pati Šimonytė, pastebėjusi, kad jos politinės veiklos ir premjeravimo didžiausi nuopelnai geriausiai pasimato lenkų ir žydų bendruomenių interesų tenkinimo srityse, ta proga nė vienu žodeliu neužsiminusi apie tokios nereikšmingos daugumos kaip lietuviai Lietuvoje tinkamą atstovavimą valdžioje.
Ir t. t.
Nenorėdamas čia, kur negeras kvapelis baisiai riečia nosį, dar kartą ilgėliau apsistoti, prabėgomis pasakysiu, kad vadinamasis Šimonytės valdymas Lietuvai paliko pūliuojančias ir sunkiai gyjančias žaizdas, nors metaforiškai tikriausiai būtų galima pasakyti dar stipriau, jog Šimonytė paliko mums pavojingai užminuotą Lietuvą, o jeigu tokiu vertinimu dar nepatikėjote, prisiminsiu, kad kadencijos pabaigoje padovanodama žydams Vilniaus kultūros ir sporto rūmus, mums turinčius istorinio simbolio reikšmę, Šimonytė pastūmėjo žydų ir lietuvių bendruomenes į sunkiai sprendžiamą konfliktą, ir kas galėtų paneigti, kad tai padarė sąmoningai?
Ar Monika Garbačiauskaitė, o gal Herbačiauskaitė taip pat yra Šimonytės mina po Lietuvos pamatais?
Kad ir kaip ten būtų, LRT vadovybės veiklos intencijos ir lydintys tokią veiklą skandalai dar geriau atskleidžia, iki galo apnuogina tai, ką čia pavadinome Šimonytės inspiruotu ir, kaip atrodo, besitęsiančiu perversmu, įgijusiu jau nebeslepiamo antilietuvizmo pavidalą.
LRT vadovybės itin globojama ir proteguojama tokia Kristina Sabaliauskaitė, daug nesislapstydama, andai pareiškė (cituoju iš atminties), kad Vasario 16-osios Lietuva yra kažkokia anomalija ir nesusipratimas (sic!).
K. Sabaliauskaitės (o gal Sobolevskos) didžialenkiškas šovinizmas nėra jokia paslaptis niekam, o savo ruožtu mums yra dar viena proga pagalvoti, ar modernioji Lietuvos valstybė gali turėti kitokį savo egzistavimo prasmingumo pagrindą nei vadinamosios Smetoninės Lietuvos provaizdis?
K. Sabaliauskaitės ir jos bendraminčių, užtūpusių LRT valdymo laktas, frakcija, regis, neneigia Kovo 11-osios egzistavimo pagrįstumo, tačiau, kaip atrodo bent man, neginčija naujosios Lietuvos įsišaknijimo tikrovėje fakto tik tokia proporcija, kiek Lietuvą įkūnija būtent antilietuviško Šimonytės valdymo toksiškas turinys, t. y. tai, ką šio straipsnelio autorius savo vertybių skalėje būtų linkęs pavadinti kenksmingo nepriklausomybę iškovojusiai tautai politinio vadovavimo šiukšle, radioaktyvia atlieka, o gyvybingosios Lietuvos saviraišką siekia, kiek tik leidžia tokių oportunistų galimybės, užblokuoti.
Tai, kaip atrodo man, ir lemia tokį patologijos įsiviešpatavimą, kai LRT vadovybės veikla galiausiai įgyja akivaizdžiai kenkėjišką pobūdį, tampa Lietuvą demoralizuojančiu, nacionalinio saugumo sistemoje milžinišką skylę pramušančiu veiksniu.
Privalau pasakyti, kad nedaug išmanau apie LRT pramoginio pobūdžio laidas, kurias pamatau ar išgirstu priešokiais, tačiau man nekyla nė mažiausios abejonės, kad čia yra sąmoningai blokuojamos gilesnio intelektinio turinio diskusijos, fundamentiniai apmąstymai apie Lietuvai atitekusius išbandymus pavojingais laikais, bet koks tikras bandymas įvardyti epochos prieštaras, be to, nesunku pastebėti, tramdomas pilietinis žmonių užsidegimas ieškoti išeičių – kaip būtų galima apsaugoti Lietuvą, užtikrinti šalies gyvastingumą ir ugdyti savo stiprybę? Taigi, pasikartosiu, kaip atrodo bent man, LRT redakcinė politika yra piktybiškai antinacionalinė, iš mūsų pinigų išlaikoma LRT kompanija yra tapusi geležinio žiedo cenzūros bastionu.
Šlykštu, galimas daiktas, belieka tik apsivemti nuo savo bejėgiškumo prieš akivaizdų blogį, ar ne?
Jeigu milžiniškas valstybės pinigų dotacijas gaunančios bendrovės ryškiausias „diskusijų“ portalo intelektualas yra toks Gritėnas, gali susidaryti įspūdis, kad ši, nacionaliniu transliuotoju melagingai vadinama kompanija, atstovauja kažkokiai moralinių ir intelektinių neužaugų nacijai…
Jeigu leisite, prisipažinsiu, kad alergiją man sukelia net ne tiek tokių „intelektualų“ populiarinamų idėjų luošumas, be abejo, dažnai antinacionalinis, Lietuvai priešiškas pobūdis, kiek jų publikacijomis sukeliamas nykumo atmosferos užauginimo įspūdis, kai lėkštumo putos išties tampa nuodingomis atliekomis.
Tai, jog į LRT eterį neįsileidžiami tokie žmonės kaip, tarkime, Darius Kuolys, Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas, Vytautas Sinica ir kiti intelektualai (be kabučių), kurie išties galėtų išjudinti čia užsistovėjusius ir jau pradėjusius dvokti vandenis, rodo, kad LRT valdymą yra uzurpavę pašlemėkai ir nešvankūs padarai, kitaip pasakyti neišeina.
P. S.
Čia stabdau savo pasibėdojimą, tik įpusėjęs tai, kad šiandien norėjau pasakyti, nežinodamas, ar galėsiu prisiversti artimiausiu laiku pratęsti temą. Patikėkite, nėra taip malonu, kaip gali pasirodyti, kapstytis po mėšlo krūvą, štai dabar tekinoms skubu nusiplauti rankas su muilu po karšto vandens srove…
Reikia turėti vienodo pajėgumo dvi LRT . Kai viena ima piktnaudžiauti savo galimybėmis ir įtakomis visuomenei , kita turi (privalo) nurodyti silpnas ir pavojingas pirmosios užimtos pozicijos vietas.
feikas