Emily Ferris. NATO planuoja karą su Rusija, tačiau ar Maskva dar paliko praviras duris dialogui?

Maskvos strateginė komunikacija vaizduoja Rusiją kaip ant galinės sėdynės sėdintį keleivį Europai judant karo link, tačiau karas nėra neišvengiamas.

Kaip ir tikėtasi, NATO viršūnių susitikime Ankaroje Aljansas daug dėmesio skyrė būtinybei didinti gynybos išlaidas ir dar kartą išreiškė paramą Ukrainai. Aljansas taip pat kolektyviai svarsto, kaip pasirengti galimam karui su Rusija neapibrėžtoje ateityje.

Atrodo, NATO yra įsitikinusi, kad kitas didelis karas Europoje vyks su Rusija, todėl rengia atitinkamus planus. Pastaruoju metu pasirodė daugybė straipsnių šia tema. Juose įvairiais būdais teigiama, kad Rusija gali siekti surengti ribotą sausumos įsiveržimą į Lenkiją, norėdama išbandyti Aljanso ryžtą. Tačiau nėra jokių įtikinamų įrodymų, jog Rusija iš tiesų ketina tai padaryti, išskyrus Maskvai įprastą įvairių scenarijų planavimą.

Vis dėlto Maskvoje tikriausiai vienu metu vyksta trys lygiagrečios diskusijos, kurias Kremlius suvokia kaip visiškai atskiras: apie dabartinį karą su Ukraina, dvišalius santykius su Jungtinėmis Valstijomis ir galimą būsimą karą su NATO.

Rusijos pasirengimas karui

Maskva nemato jokio prieštaravimo tarp perspėjimų apie artėjantį karą su NATO, tęsiamų smūgių Kijevui ir Jungtinių Valstijų kaltinimo tuo, kad jos yra tikrosios Ukrainos bepiločių orlaivių kampanijos organizatorės, kartu išlaikant ryšius su prezidentu D. Trumpu.

Ukrainai vykdant koordinuotą bepiločių orlaivių kampaniją, kuria siekiama sutrikdyti Rusijos logistikos ir tiekimo grandines bei galiausiai priversti Maskvą sėsti prie derybų stalo, V. Putinas pasinaudojo proga dar labiau sugriežtinti savo poziciją karo klausimu. Ankstesniais mėnesiais Kremliaus remiama žiniasklaida vengė kritikuoti Jungtines Valstijas, tačiau dabar Rusijos žiniasklaida neseniai įvykdytus Ukrainos bepiločių orlaivių išpuolius Maskvoje vaizduoja kaip konkrečią JAV vadovaujamo kontrpuolimo plano dalį.

NATO užsiminus, kad Rusijos ataka prieš Aljansą per artimiausius ketverius ar penkerius metus gali tapti realybe, Baltarusijos Saugumo Tarybos sekretorius Aleksandras Volfovičius, kurio pasaulėžiūra sutampa su Maskvos požiūriu, gegužę pateikė priešingą versiją – esą NATO ruošiasi iki 2030 metų užpulti Rusiją. Birželio 23 d., kreipdamasis į karo akademijų ir teisėsaugos aukštųjų mokyklų absolventus, V. Putinas taip pat pareiškė, kad NATO, ragindama didinti gynybos išlaidas, atvirai skelbia besirengianti karui su Rusija.

D. Peskovas pažymėjo, kad Vakarų valstybės, laikomos Ukrainos karinės kampanijos vadovėmis, ypač tos, kurių teritorija naudojama atakoms prieš Rusiją, yra teisėti taikiniai.

Visa tai turi įtakos tam, kaip Rusija atskiria karą Ukrainoje nuo galimo būsimo karo, kokią reikšmę teikia santykiams su Vašingtonu ir kaip elgiasi per bet kokias derybas.

Ankoridžo dvasia mirė

Jeigu reikėtų dar kokių nors įrodymų, kad Rusija nenori sėsti prie derybų stalo dėl Ukrainos, pakaktų pažvelgti į besikeičiančius jos pareiškimus po praėjusiais metais Aliaskoje surengto viršūnių susitikimo.

Tai nėra vien bendro Rusijos nepaklusnumo ir jos reiškiamų maksimalistinių pretenzijų į Ukrainos teritoriją klausimas.

Viena iš problemų bendraujant su Rusija yra ta, kad ji svyruoja tarp griežtų doktrinų, konkrečių strategijų ir ekonominių duomenų, kartu visa tai apgaubdama gerokai abstraktesne, kartais religine retorika apie savo „misiją“, „paskirtį“ ar „likimą“ pasaulyje. Su tokiais argumentais tarptautiniuose santykiuose susidoroti daug sunkiau. Tai pripažindamas prezidento patarėjas ir vienas pagrindinių Rusijos atstovų derybose dėl konflikto Jurijus Ušakovas neseniai pareiškė, kad Rusijos ir Vakarų požiūriai į tarptautinius santykius iš esmės skiriasi ir ši takoskyra tik gilės.

2025 m. rugpjūtį surengtas Ankoridžo viršūnių susitikimas ir jo pasekmės tapo geru pavyzdžiu, kaip rusai ir amerikiečiai kalbėjo vieni pro kitus. Po D. Trumpo ir V. Putino susitikimo Rusijos žiniasklaida pradėjo vartoti terminą „Ankoridžo dvasia“, kuriuo apibūdino tariamą tarpusavio supratimo ir kolegialumo atmosferą. Taip buvo daroma nepaisant to, kad viršūnių susitikimas baigėsi nepriėmus jokio reikšmingo diplomatinio sprendimo ir nepasirašius jokio dokumento.

Neaišku, ką šis terminas iš tikrųjų reiškia. Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas 2026 m. vasarį „Ankoridžo dvasią“ apibūdino kaip neaiškų JAV ir Rusijos „tarpusavio supratimo elementų rinkinį“. Tačiau nėra nieko konkretaus, kuo būtų galima pagrįsti tokį supratimą. Amerikos pusėje taip pat nematyti įsitikinimo, kad egzistuoja panašus susitarimas ar vienodas jo reikšmės aiškinimas. Vaizdą dar labiau komplikuoja miglotos užuominos apie „tarpusavio supratimo elementų rinkinį“ (nabor ponimanij) arba „preliminarius rezultatus“ (predvaritelnyje rezultaty), nes po Ankoridžo susitikimo nebuvo priimtas joks galutinis rašytinis dokumentas, kuriuo šiuos teiginius būtų galima pagrįsti. Vadinasi, kiekviena pusė susitikimo rezultatus aiškino savaip.

Vadinamoji Ankoridžo dvasia Rusijoje tapo bendriniu terminu, atspindinčiu bendrą santykių su Jungtinėmis Valstijomis neapibrėžtumą. Kadangi nebuvo jokio oficialaus susitarimo, kuris įpareigotų Rusiją laikytis konkrečių taisyklių, šiam terminui buvo galima suteikti beveik bet kokią Rusijos žiniasklaidai patogią reikšmę. Vienais atvejais juo buvo apibūdinamas tariamas amerikiečių geranoriškumas ir pasirengimas išklausyti Rusijos požiūrį, kitais – priekaištaujama D. Trumpo administracijai dėl paramos Ukrainai ir tariamos Ankoridžo susitarimų esmės išdavystės.

Tačiau Ankoridžo susitikimo sukeltas optimizmas netrukus išblėso. Jau 2025 m. spalį užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pažymėjo, kad Jungtinės Valstijos pakeitė savo retoriką dėl karo Ukrainoje – esą dėl Europos spaudimo. 2026 m. birželį S. Lavrovas neįprastai apgailestaujamu tonu pareiškė, kad „net nenori galvoti“, jog Aliaskos viršūnių susitikimą amerikiečiai galėjo sąmoningai surengti tam, kad laimėtų laiko ir leistų Kijevui atkurti savo karinį potencialą.

Nors karas Irane buvo vertinamas kaip naudingas Rusijai dėl laikino naftos kainų šuolio ir JAV vadovybės dėmesio nukreipimo nuo karo Ukrainoje, šis dėmesio nukreipimas turėjo ir kitą pasekmę – D. Trumpas galėjo skirti mažiau laiko santykiams su V. Putinu. Maskvai tai tapo nusivylimo šaltiniu.

Kintanti karo terminija

Viršūnių susitikimo išvakarėse Rusijoje įvyko dar vienas įdomus kalbinis pokytis.

Liepos 6 d. D. Peskovas davė reikšmingą ir, regis, eskalacinį interviu valstybės kontroliuojamai televizijos laidai „Vesti“. Jame jis tiesiogiai pareiškė, kad „specialioji karinė operacija“ Ukrainoje dėl Vakarų valstybių įsitraukimo virto karu.

Kitą dieną D. Peskovo pareiškimą pakartojo Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, nors anksčiau jis vengdavo vartoti tokią terminiją. Tai galėjo būti mėginimas nuraminti Maskvą, V. Zelenskiui pastarosiomis savaitėmis spaudžiant Baltarusiją išjungti ryšio perdavimo sistemas, naudojamas Rusijos bepiločių orlaivių operacijoms remti.

Vis dėlto techniniu požiūriu tai nebuvo pirmas kartas, kai pasikeitė Kremliaus vartojama terminija. Pats V. Putinas 2025 m. gegužę, kalbėdamas su žurnalistais, taip pat trumpam pavartojo žodį „karas“.

Tokio terminologijos pokyčio laikas gali atrodyti neįprastas, nes NATO valstybės karinę paramą Ukrainai teikia nuo pat Rusijos invazijos pradžios.

Tačiau D. Peskovas kalbėjo konkrečiai apie karo Ukrainoje peraugimą į daug platesnį karą su jungtinėmis NATO, vadinamųjų „kolektyvinių Vakarų“, pajėgomis. Šio pareiškimo laiką jis derino prie NATO viršūnių susitikimo. Jo žodžiai greičiausiai buvo susiję su nepagrįstais Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) gegužę paskelbtais kaltinimais, esą Ukraina planuoja leisti bepiločius orlaivius iš Baltijos valstybių teritorijos ir taip smogti Rusijos tiekimo grandinėms. D. Peskovas pabrėžė, kad Vakarų valstybės, laikomos Ukrainos karinės kampanijos vadovėmis, ypač tos, kurių teritorija naudojama atakoms prieš Rusiją, yra teisėti taikiniai.

Suaktyvėjusios Ukrainos bepiločių orlaivių atakos prieš Rusijos ypatingos svarbos nacionalinę infrastruktūrą D. Peskovui tapo pakankamu pagrindu teigti, kad Rusija buvo priversta imtis atsakomųjų eskalacinių veiksmų. Jeigu jo žodžiai susiję ne vien su dabartiniu karu, bet ir su būsima konfrontacija, kuriai rengiasi ir NATO valstybės, tai keičia Rusijos vartojamos „teisėto taikinio“ sąvokos reikšmę. Kol kas tai nereiškia, kad Rusija planuoja keisti savo operacinę strategiją. Vis dėlto tai yra užslėptas įspėjimas Vakarams ir Kijevui, kad, atsakydama į bet kokias bepiločių orlaivių atakas iš Baltijos ar kitų valstybių teritorijos, Maskva gali nusitaikyti į politinę vadovybę.

Šiuo metu tikimybė, kad kurios nors NATO valstybės teritorija būtų panaudota kaip bazė raketoms į Rusiją leisti, yra nedidelė. Vis dėlto D. Peskovo žodžiuose slypėjo atsargiai suformuluotas perspėjimas NATO: tokia pagalba Ukrainai paverstų ją Rusijos atsako taikiniu.

Nepaisant šios retorikos, D. Peskovo pareiškimuose ir toliau juntamas tas pats nusivylimo ir išdavystės motyvas, kuris, regis, nuo Ankoridžo susitikimo būdingas Rusijos aukščiausiosios vadovybės požiūriui į Jungtines Valstijas. Jis atskirai paminėjo Kijevą remiančias Prancūzijos, Belgijos ir Vokietijos vyriausybes ir pridūrė: „deja, ir Vašingtoną“.

Nors ši formuluotė tokia pat dviprasmiška kaip ir pati „Ankoridžo dvasia“, ji atskleidžia Kremliaus pastangas Vašingtone priimamus sprendimus atsargiai atskirti nuo Europos arba europinės NATO dalies sprendimų. Mažų mažiausiai taip mėginama parodyti, kad „rusofobiška“ Europa piktybiškai stumia amerikiečius tolyn nuo Rusijos.

Per pastaruosius kelis mėnesius Maskvoje įsitvirtino nuostata, kad Jungtinės Valstijos atsisakė ekonominio bendradarbiavimo su Rusija planų ir, regis, anksčiau suderintų karo Ukrainoje sureguliavimo principų. Nors dalis Maskvos retorikos apie būsimą karą su NATO yra eskalacinio pobūdžio, toks karas dar nėra neišvengiamas. Sprendžiant iš šių formuluočių, Rusija vis dar palieka amerikiečiams atviras duris dialogui, tačiau jo tema gali būti visai ne ta, apie kurią norėtų kalbėti Jungtinės Valstijos.

Šaltinis: Karališkasis jungtinių tarnybų institutas