I dalis čia, II dalis čia, III dalis čia, IV dalis čia.
Kokios priežastys lėmė antisemitizmo atsiradimą, paplitimą, išlikimą ir vis dar pasitaikančius tokio netolerancijos reiškinio paūmėjimus? Ar tai bent iš dalies galima racionaliai paaiškinti, net jeigu įsisenėjusios tautinės neapykantos toli gražu nelaikome racionaliu reiškiniu? Neabejotinai yra gausybė niuansuotų bandymų atsakyti į šį klausimą ir nuodugnių tyrinėjimų, nors galutinio atsakymo tikriausiai dar niekas nėra pateikęs. Tarkime, kad tai nėra tokia pat mįslė kaip visatos atsiradimo klausimas, tačiau antisemitizmo genezės ir jo išlikimo problemos, regis, tebelieka atvirų diskusijų, gvildenančių neatsakytus klausimus, registre.
Būtų kvaila man, o gal ir tau, kaip sako poetas, gretintis su mokslininkais, kurie atliko nuodugnius tyrinėjimus šia tema ir pabandė išnagrinėti antisemitizmo atsiradimo problemą skirtingais rakursais, t. y. kompleksiškai. Kita vertus, dar kartą priminsiu, kad čia mes diskutuojame nepalyginti siauresniu klausimu, jog antisemitizmas antisemitizmui nelygus, ir šįkart pabandysime pratęsti diskusiją istorinių pokyčių įsisąmoninimo kontekste, teikdami prielaidą, kad antisemitizmo samprata arba, tiksliau tariant, tokio reiškinio atpažinimas ir inkriminavimas oponentams galiausiai pakito taip ryškiai, jog yra prasminga kalbėti net apie antisemitizmo sąvokos vartojimo istorinį lūžį.
Itin supaprastinus problemos esmę, būtų galima sakyti, kad ankstesniaisiais amžiais antisemitizmo gyvastingumo šaltiniu buvo tai, kad išsibarsčiusiai pasaulinei žydų populiacijai buvo neįtikėtinai patogu primesti atpirkimo ožio vaidmenį, žydai tapo, ne visai rimtai tariant, atpirkoožiabili nacija, nors, žinoma, čia ne vieta būtų juokauti. Kas be ko, istorikai detaliai viską galėtų paaiškinti, tačiau dabar tik prabėgomis užsiminsime, kad lengvu taikiniu kaltinimams, primetant žydams atpirkimo ožio vaidmenį, juos darė, tarkime, tai, jog antikoje žydai buvo viena iš nedaugelio monoteistinių tautų, atsisakiusių garbinti vietinius dievus ar imperatorius, kaip vėliau ir krikščionys, kas kėlė įtarimą, ankstyvojoje krikščionybėje suformuotas „žydų kaip Kristaus žudikų“ (deicido) mitas neabejotinai tapo giliausia religinio antisemitizmo šaknimi Europoje, be to, žydų religiniai įstatymai reikalavo gyventi uždarose bendruomenėse, kas aplinkiniams kėlė nepasitikėjimą ir baimę, tačiau dar svarbesnė aplinkybė, o gal net svarbiausia buvo tai, kad Viduramžių Europoje, kai žydams buvo draudžiama valdyti žemę ir stoti į amatininkų gildijas, jiems atitekusi „nešvari“ palūkininkų misija (to meto krikščionių Bažnyčia savo nariams draudė tokią veiklą), per amžius formavo antisemitinį nusiteikimą, leidusį galiausiai suvešėti žydų kaip visokeriopo atpirkimo ožio toksiniam vaizdiniui.
Kaip atrodo bent man, būtent tokio žydų kaip atpirkimo ožio vaizdinio sąmoningo forsavimo, o galimai dar labiau pasąmoninio įsišaknijimo kontekste tarp Europos intelektualų formavosi įsitikinimas, kad pasipriešinimas antisemitizmui yra padorumo reikalavimas, o tokia nuostata, kas be ko, buvo išsilaisvinimas nuo ydingos praktikos primesti savo kaltes ir silpnybes kitiems ir ypač kitokiems.
Pernelyg išsiplėstume, jeigu čia dabar pabandytume užgriebti dar ir Holokausto potemę, kuri, be visa ko kito, yra pernelyg skaudi, kad dėl visuminio inventorizacijos idealaus pageidavimo ją pradėtume paskubomis gvildenti, morališkai tam nepasiruošę. Prabėgomis pastebėsiu tik tai, kad Hitleris žavėjosi ir garbino F. Nyčę (Friedrich Nietzsche), o pastarasis, kaip byloja liudijimai, jautė neišpasakytai didelę alergiją antisemitizmui, priekaištavo savo buvusiam bičiuliui R. Vagneriui (Richard Wagner) dėl neva jo nesugebėjimo atsikratyti antisemitizmo prietarų. Pasakojama, kad F. Nyčė yra prisipažinęs, kad, pasisveikinęs su antisemitu, kuo greičiau eina nusiplauti rankų su muilu. Labai nejaukiai jautėsi dėl to, kad jo sesers vyras buvo garsus to meto antisemitizmo teoretikas.
Kas galiausiai nėra girdėjęs apie XIX a. pabaigos Prancūzijos visuomenę sukrėtusį įvykį, įgijusį Dreifuso aferos pavadinimą, kai Prancūzijos kariuomenės generalinio štabo karininkas, kapitonas Dreifusas buvo apkaltintas išdavyste ir šnipinėjimu Vokietijos naudai, o jo, neteisingai apkaltinto, galiausiai stojo ginti žinomi laikmečio intelektualai, pasivadinę dreifusarais, apskritai paskatinę pasipriešinimą antižydiškiems stereotipams visuomenėje. Tai buvo suprasta ne tik kaip kova dėl tiesos ir teisingumo, bet ir kaip padorumo manifestacija. Ilgainiui „Dreifuso byla“ tapo savotišku kovos prieš antisemitizmą simboliu ir kairiųjų jėgų ideologema.
Kalbėjome apie tuos praeities laikus, kai žydai, įsimaišę tarp tautų, dažniausiai buvo nustumti į „silpnojo poziciją“, verčiami prisiimti atpirkimo ožio vaidmenį.
Tačiau šiandien pasaulinė žydų populiacija ir Izraelis diktuoja žaidimo taisykles iš galios pozicijų, ar ne?
Kas be ko, žydai visada siekė galios, pavyzdžiui, anksčiau tarnaudami valstybių slaptojoje policijoje, kaupdami turtus, smaugdami savo skolininkus, tačiau likimas lėmė tokią metamorfozę, kad iš ožio užaugo modernus, geriausiai pasaulyje ginkluotas (žvynuotas) slibinas Izraelis, be visa ko kito, artimiausias JAV sąjungininkas. Iš to išplaukia, kad labai ryškiai pakito ir kaltinimų antisemitizmu retorikos tikroji esmė – buvę padorumo reikalavimo priminimas, šiandien tokie kaltinimai vis dažniau tampa galios tolesnio akumuliavimo priemone ir liguistą pavidalą įgijusios ar net baisia patologija jau tapusios konjunktūros vienu iš svarbiausių veiksnių. Dėl daug ko galima ginčytis, tačiau neįmanoma nepastebėti tokio akivaizdžiai prasikišančio dalyko, kad pakurstyti isteriškų kaltinimų antisemitizmu atmosferą šiandien pirmiausia yra suinteresuoti žydai, siekiantys privilegijų, ir konjunktūros žiurkės – papildomų dividendų, todėl jau neatmestina ir tokia galimybė, kad kai kurie nepadorūs žydai patys yra suinteresuoti pakurstyti tikro ar tariamo antisemitizmo nuotaikas visuomenėje.
Kaip atrodo, didžiausia kaltinamo antisemitizmu R. Žemaitaičio bėda yra neatsakingi apibendrinimai, o jo minimi faktai dažniausiai nėra laužti iš piršto. Tragikomiška, kad net R. Žemaitaičio teiginys, dėl kurio jis atsiprašė kaip netyčinės klaidos, jog žydai sudegino Pirčiupių kaimą (turėjo galvoje Kaniūkus) nėra jau tokia didelė klaida, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, jeigu prisiminsime, kad pagrindinis Pirčiupių tragedijos kaltininkas yra Genrikas Zimanas, kuris sąmoningai išprovokavo šias žudynes, sumanęs vokiečių baudėjų rankomis susidoroti su nepaklusniais kaimiečiais.
Nesakau, kad tai ir yra tas garsusis žydiškas gudrumas.
Tačiau, kad ir kaip ten būtų, R. Žemaitaitis netinka atvirkštinio Dreifuso vaidmeniui jau vien dėl to, jog yra, kaip atrodo bent man, itin nesimpatiškas politikas…
…..kad iš ožio užaugo modernus, geriausiai pasaulyje ginkluotas (žvynuotas) slibinas Izraelis, be visa ko kito, artimiausias JAV sąjungininkas…
‘Istorinis pokalbis užfiksuotas 1904 m. sionistų įkūrėjo ir lyderio Theodor Herzl audiencijos pas popiežių Pijų X metu. Remiantis Theodor Herzl asmeniniais dienoraščiais, popiežius pareiškė: „Žydai nepripažino mūsų Viešpaties, todėl negalime pripažinti žydų tautos… Jei atvyksite į Palestiną ir ten apgyvendinsite savo tautą, turėsime bažnyčių ir kunigų, pasiruošusių jus visus krikštyti.“ Įvykęs politikos pokytis ir šiuolaikinis katalikų mokymas labai nutolo nuo šios XX a. pradžios pozicijos. Ankstesni popiežiai, tokie lyderiai kaip popiežius Jonas Paulius II užmezgė oficialius santykius su Izraeliu, o vėlesni popiežiai pabrėžė dialogą ir abipusę pagarbą, o ne siekį žydų tautos atsivertimo.
2023 m. JAV Atstovų Rūmai priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, kurioje „aiškiai ir tvirtai teigiama, kad antisionizmas yra antisemitizmas“. Kadangi tai buvo rezoliucija, o ne įstatymo projektas, ji nepakeitė galiojančių įstatymų.
Iš visų 45 buvusių JAV prezidentų,tik du buvo katalikai Kenedis ir „katalikas”Biden
Katalikų ir protestantų mokymai apie biblinį Izraelį ir Jeruzalę žiūri per dvasinio išsipildymo Kristuje prizmę, tačiau protestantai, ypač dispensionalizmo paveikti evangelikai sieja šiuolaikinę politinę Izraelio valstybę ir Jeruzalės miestą su pasaulio pabaigos laikų biblinėmis pranašystėmis.
Katalikų Bažnyčia moko, kad Bažnyčia yra „naujasis Izraelis“ arba nauja Dievo tauta, Senąją Sandorą laikydama įvykdyta ir išaukštinta Jėzuje Kristuje , o ne atšaukta ar sunaikinta.
Požiūris į pabaigos laikus ir šiuolaikinę žydų valstybę.Katalikybė šiuolaikinę politinę Izraelio tautinę valstybę laiko pasaulietine vyriausybe, o ne tiesioginiu biblinio Izraelio tęsiniu. Ji atmeta idėją, kad šiuolaikinės geopolitinės sienos arba fizinės Jeruzalės kontrolė yra Kristaus sugrįžimo sąlygos. Fizinė Jeruzalė turi gilią istorinę ir dvasinę prasmę, tačiau teologiniai pažadai dėl Siono yra suprantami dvasiškai arba įgyvendinami per visuotinę Bažnyčią. Protestantų mokymas „dispensionalizmas“ populiarus daugelyje evangelikų ir sekmininkų bendruomenių teigia, kad Dievas palaiko atskirą, neįvykdytą etninį ir nacionalinį planą žydų tautai. Krikščioniškasis evangelinis sionizmas 1948 m. šiuolaikinės Izraelio valstybės atkūrimą laiko tiesioginiu, stebuklingu Biblijos pranašystės išsipildymu. Pagal dispensionalistinius modelius fizinė Jeruzalė ir būsima atstatyta žydų šventykla(apie kurios sugriovimą pranašavo Jėzus) vaidina pagrindinį, privalomą vaidmenį paskutiniųjų laikų scenarijuose (pvz., Suspaudimo laikotarpis ir Kristaus žemiškasis tūkstantmetis valdymas).
Tai jau taip, nes visuotinai neišsilavinę žmonės žino, kad Čerčilis, Ruzas ir Aizenukas buvo žydų kilmės, todėl prastuliai bus pamažinti per visokias negandas – dirbtines ir nelabai. Dėl Hormūzo politinių – karinių išdaigų Europai gresia maisto stygius, o gal ir badas. Išsilavinę su dviem aukštaisiais ir didesnėmis pajamomis mano kitaip, tad mūsų popieriai labai prasti. Artėsime link auksinio milijardo su DI pagalba be prastulių.
…Viduramžių Europoje Žydams atitekusi „nešvari“ palūkininkų misija (to meto krikščionių Bažnyčia savo nariams draudė tokią veiklą…
To meto krikščionių Bažnyčia,kuri draudė palūkininkavimą,lupikavimą buvo Katalikų bažnyčia.Bet 1517 metais katalikišką Europą nusiaubė prasidėjusio protestantizmo vėjai,kurie nutraukė religinius,politinius saitus su Roma.Protestantiškos šalys pradėjo kurti savas finansines institucijas,kurios jau laisviau žiūrėjo į palūkanų rinkimą.XVI amžiaus pabaigoje dėl komercinio augimo protestantiškos tautos, tokios kaip Anglija,Šveicarija ir Nyderlandų Respublika, atskyrė civilinę teisę nuo griežtos teologijos ir palaipsniui įteisino palūkanų normas.
Anglijos Karalius Henrikas VIII 1534 užgrobė Katalikų bažnyčios valdomas žemes,kurios sudarė trečdalį Anglijos teritorijos,išardė 900 vienuolynų, parduodamas arba perskirstydamas juos karūnai ir naujiems protestantų didikams.Anglijos valdovai konfiskavo žemes iš Airijos katalikų aristokratijos ir perdavė ją britų protestantų naujakuriams, sukurdami dominuojančią valdančiąją protestantų klasę.Protestantiškos šalys XVII a. viduryje ir pabaigoje pradėjo laikytis žymiai palankesnio, tolerantiškesnio ir bendradarbiaujančio požiūrio į žydų gyventojus.
Nors ankstyvoji XVI a. protestantizmo banga dažnai pasižymėjo dideliu priešiškumu žydams – ypač vėlesniuose Martyno Liuterio raštuose, kurie buvo labai antisemitiški, – maždaug po šimtmečio įvyko didelis kultūrinis ir politinis pokytis. Ši transformacija, istoriškai žinoma kaip filosemitizmo iškilimas, buvo lemta naujų teologinių perspektyvų, ekonominio pragmatizmo ir politinių pokyčių derinio.
Pagrindiniai šio istorinio pokyčio etapai, regionai ir varomieji veiksniai rodo, kaip vystėsi ši dinamika:
1. Olandijos aukso amžius (XVII a. pradžia–vidurys)
Olandijos Respublika buvo pirmoji didelė protestantų valstybė, sukūrusi labai palankią aplinką žydų bendruomenėms. Atgavę nepriklausomybę nuo katalikiškos Ispanijos, olandai priėmė kalvinizmą, kuris paskatino santykinai pliuralistinę visuomenę ir
ekonominė integraciją.Siekdami sukurti pasaulinę prekybos imperiją, olandai pakvietė sefardų žydų pirklius, kurie buvo išvaryti iš Ispanijos ir Portugalijos.
Tokie miestai kaip Amsterdamas tapo žinomi kaip „Šiaurės Jeruzalė“, suteikdami žydams precedento neturinčią laisvę atvirai praktikuoti savo religiją, steigti sinagogas ir prisijungti prie prekybos tinklų be priverstinio religinio atsivertimo.
Puritonų Anglija ir readmisija (1650 m.)
XVII amžiaus vidurys buvo kritinis lūžio taškas anglo-protestantų santykiuose su žydų bendruomenėmis. Tuo laiku žydai buvo oficialiai ištremti iš Anglijos nuo 1290 m.
Amsterdame įsikūrusio rabino Manass ben Israel peticijos paskatintas lordas protektorius Oliver Kromvel 1655 m. sušaukė Whitehall konferenciją, kad aptartų oficialų žydų readmisiją,priėmimą į Angliją.
Nors Whitehall konferencija baigėsi be galutinio dekreto, joje buvo nustatyta, kad jokios teisinės kliūtys oficialiai netrukdė žydų sugrįžimui. Kromvel tyliai leido žydams grįžti, įsigyti turto ir prekiauti, laikydamas juos vertingu turtu anglų prekybos konkurencijoje su Ispanija.Puritonizmo ir evangelikų teologinės minties iškilimas labai daug dėmesio skyrė Senajam Testamentui, hebrajų kalbai ir Biblijos pranašystėms. Daugelis puritonų priėmė „tūkstantmečio kartos“ teologiją, manydami, kad žydų tautos atkūrimas yra būtina biblinė sąlyga antrajam Kristaus atėjimui.
Žemyninėje Europoje, ypač liuteroniškose Vokietijos žemėse, požiūrio pokytis įvyko XVII a. pabaigoje dėl judėjimo, vadinamo pietizmu.
Pietistų lyderiai nutolo nuo agresyvaus antijudaizmo, kuris buvo būdingas poreformacijos erai.
Akademinis susidomėjimas hebrajų kalba ir rabinų tekstais tarp protestantų mokslininkų labai išaugo. Šis mokslinis įsitraukimas humanizavo žydų bendruomenes ir skatino abipusę intelektualinę pagarbą.
Apšvietos amžius,(XVIII–XIX a.)pilietinė emancipacija, tolerancijos istatymai ir
religinis 16 amžiuje prasidėjęs filosemitizmas išsivystė į pasaulietinę, teisinę toleranciją.(Filosemitizmas reiškia susidomėjimą, pagarbą ar susižavėjimą žydų tauta, žydų istorija ir judaizmu.)
Tokie filosofai kaip John Locke turėjo įtakos 1689 m. Tolerancijos akto priėmimui Anglijoje, išplėsdami mažumų religinę apsaugą.
Prasidėjęs Amerikos eksperimentas ir Anglų puritonų linija suformavo ankstyvąją Ameriką, kur politinis ir teologinis kraštovaizdis integravo žydus kaip visaverčius piliečius nuo pat revoliucinės šalies įkūrimo.
Žydų įstatymas(The Jew Bill of 1753) nors vėliau ir buvo panaikintas dėl visuomenės nepasitenkinimo, Britanijos parlamento bandymas priimti Žydų natūralizacijos įstatymo projektą parodė, kaip giliai įsišaknijo prožydiškos politinės pažiūros protestantų valdančiojoje klasėje.
Dviejų dalykų nekenčiu šiam pasauly – antisemitizmo ir žydpalaikių.
Lygu ar nelygu. Bet tai yra blogai.
Dabar tik vienas aktualus demokratinis kausimas iškyla ar Irano moterys,kaip europietės ir amerikietės pradės filmuotis Epstein porno filmuose.
Manau teisinga būtų kiekvienam apsišvietusiam intelektualui išperkant krikščioniškos antižydiškos Europos kolektyvines kaltes prieš semitus ir matant savo šalyse antisemitizmą ,sukelti kuo daugiau kokių nors antikrikščioniškų revoliucijų panašių į Prancūzijos ar Rusijos,kad žydai,o ir musulmonai galėtų ramiai Europoje gyventi ir verslauti.
….Tačiau šiandien pasaulinė žydų populiacija ir Izraelis diktuoja žaidimo taisykles iš galios pozicijų, ar ne?..
Tikrai pradėjo diktuoti ne šiandien ir ne vakar,ar užvakar.
‘Olandijos Rytų Indijos bendrovė (sutrumpintai VOC-Vereenigde Oostindische Compagnie) buvo galinga XVII–XVIII a. Nyderlandų prekybos kompanija, pirmoji pasaulyje išleidusi akcijas ir turėjusi valstybės teises.
Įkurta 1602 metais(VOC) iš tiesų buvo milžiniška, veikusi kaip turtingiausia istorijoje korporacija, pirmoji pasaulyje akcinė bendrovė ir didžiulė kolonijinė galybė. Savo klestėjimo laikotarpiu jos vertė šiandien prilygtų trilijonams dolerių, galėjusi konkuruojanti su šiuolaikiniais technologijų gigantais kartu sudėjus.Kompanijos vertė tuo metu buvo maždaug 78 milijonai Olandijos guldenų, o šiandien tai sudarytų stulbinančius 7,9 trilijono JAV dolerių. Klestėjimo metu visame pasaulyje korporacijoje dirbo daugiau nei 70 000 žmonių, įskaitant dešimtis tūkstančių jūreivių ir kareivių,pastatė ir eksploatavo apie 4700 jūrų laivų, kurie tuo metu gerokai lenkė daugelio tautų laivynus.Kompanija veikė beveik kaip nepriklausoma vyriausybė, turinti galią kariauti, statyti fortus ir įkalinti ar bausti mirtimi žmones.Monopolija kontroliavo pagrindinę prekybą daugiau nei 150 prekybos postų Azijoje, tvarkydama daugiau nei pusę pasaulyje parduodamų prekių.(VOC)Buvo šiuolaikinių korporacinių rinkų ir akcijų pradininkė, tačiau taip pat naudojo kraštutinį smurtą, kolonijinę priespaudą ir vergų prekybą, kad išlaikytų savo dominavimą.
Amsterdame gyvenantys sefardų ir aškenazių žydų investuotojai tapo pagrindiniais Olandijos Rytų Indijos bendrovės akcininkais XVII amžiaus pabaigoje valdydami nemažą akcijų dalį.
Gimęs 1717 metais Hagoje įtakingoje sefardų žydų šeimoje, Isaac de Pinto buvo žymus ekonomistas, filosofas ir prekybininkas,1748 metais jis tapo Olandijos Rytų Indijos bendrovės direktoriumi,o vėliau dirbo kitoje Olandijos Vakarų Indijos bendrovės valdyboje. Nors ankstyvosios taisyklės ir socialiniai išankstiniai nusistatymai ribojo žydų dalyvavimą bendrovių valdyme, de Pinto įveikė kliūtis kaip megainvestuotojas ir elitinis patarėjas, padėdamas finansuoti Olandijos valstybę Austrijos įpėdinystės karo metu.’
Būrų genocido vykdytojus gana neblogai 1979 m. aprašė toks britų istorikas Thomas Pakenham. Gan išsamiai aprašė Britanijos imperijos kolonijinių pareigūnų ir žydų finansininkų sąmokslą prieš būrus. O Antrasis pasaulinis karas ne sąmokslas? Jei ne – tai kas? Galit pasiskaityti, jei netingite ir nesate mokslo pirmūnai bele ko. Ten rašoma, kad grupė ambicingų žydų atliko lemiamą vaidmenį Būrų genocido planavimo, organizavimo ir popierių sutvarkymo bei vykdymo metu. Be jokių skrupulų išvien veikdami iki 1887 m. jie vadovavo didžiulei Pietų Afrikos finansų ir verslo imperijai, paremtai deimantais ir auksu. Kartu su Ceciliu Rhodesu, kurį rėmė Europos finansininkų Rotšildų šeima, ėmėsi valdyti „De Beers“ imperiją, kuri kontroliavo visą Pietų Afrikos deimantų gavybą. 90 procentų pasaulinės deimantų produkcijos ir taip pat didelę dalį pasaulinės aukso gavybos. XX amžiuje „De Beers“ šitą deimantų kartelį jau kontroliavo kita itin įtakinga Vokietijos žydų dinastija – Oppenheimeriai, kurie taip pat kontroliavo savo aukso kasybos dvynę – Anglo-Amerikos korporaciją. Turėdama virtualią pasaulinę deimantų gamybos ir platinimo monopoliją bei didelę dalį pasaulinės aukso gamybos, milijardierių šeima valdė neprilygstamos pasaulinės svarbos finansinę imperiją, bet kalti skarmaliai – neskaitlingos ir mažos, neįtakingos tautos, bedarbiai ir benamiai. Jie kontroliavo įtakingus laikraščius. Oppenheimerių galia ir įtaka Pietų Afrikoje buvo tokia didelė, kad ji prilygo oficialios vyriausybės galiai arba ją viršijo. 1890-aisiais būdama galingiausia Pietų Afrikos finansų įmone „Wernher, Beit & Co.“, kurią irgi kontroliavo ir jai vadovavo taip pat itin garsus žydų spekuliantas iš Vokietijos, vardu Alfredas Beitas. Rhodesas labai rėmėsi Beito parama, kurio glaudūs ryšiai su Rotšildais ir Dresdnerio Banku leido ambicingam anglui įgyti ir įtvirtinti savo milžinišką finansinę ir verslo imperiją, bet amžinai kalti eiliniai vokiečiai ir, žinoma, lietuviai šiandien ir karo bei pokario metu. Alfredo Milnerio, Didžiosios Britanijos vyriausiojo komisaro Pietų Afrikoje, „slaptieji sąjungininkai“ buvo „Londono „aukso vabalai“ – ypač didžiausios iš visų Rando kasybos bendrovių „Wernher-Beit“ finansininkai“. „Alfredas Beitas buvo tiesiog milžinas – milžinas, kuris valdė pasaulio aukso rinką kaip nykštukas, pats būdamas buvo žemo ūgio, putlus ir plikas, didelėmis, blyškiomis, spindinčiomis akimis ir nervingai timpčiojo savo žilus ūsus“. Beitas ir Lionelis Phillipsas, žydų milijonierius iš Anglijos, kartu kontroliavo „H. Eckstein & Co.“, didžiausią Pietų Afrikos kasybos sindikatą. Iš šešių didžiausių kasybos bendrovių keturias kontroliavo žydai. Kažin kodėl patys sąmokslai pas mus netyrinėjami, bet pliekiami kažkokie sąmokslų teoretikai, kaip sako LRT dezistai.
Ką galiu atsakyti.Neturiu nei prezidento,nei karaliaus,nei gatvės ..nei šalies..,tik ciesoriu
„Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“ Aukštieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių.“
„Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę jį, nuėjo.”
Reikėjo įkelt piešinėlį kaip galabijamos nekaltos būrų moterys XX amžiaus pradžioje? Kaip jos išrengiamos nuogai ir mėsinėjamos sužvėrėjusių kareivių. Kaltos vien todėl, kad buvo būrų moterys. Ir dar mus tautiniais socialistai ar Italijos Fašistų partijos nariais vadinti drįsta. O čia sukuriamas aukos fantomas apie vieną Dievo tautos atstovą. O kaip aliantai Dresden‘e kartu su vokiečių moterimis, seniais ir vaikais supleškino ir pabėgėlius nuo baisių būsimų skerdynių iš Baltijos šalių? Staliną vadino geriausiu dėde pasaulyje, pradedant prezidentu Ruzu. Masinių bombardavimų aukas išrengė ir suvertė į krūvas kino filmukams kurti su prierašu, kad tai pačių vokiečių darbas ir tuo tiki Kapsukės prapiesoriai, jau nekalbant apie mamyčiukus-studenčiokus. Nekalbant apie mūsų kakučius su aukštais moksliniais laipsniais. Supleškino apie pusę milijono, o zubrylos ir mūsų mokslinčiai, rašinėdami pseudo mokslinius darbus, niekus tauzija, kad težuvo vos 25 tūkstančiai aukų. O kur dar Nagasakio su Hirosima aukos? Vardan Pasaulio Vyriausybės, vardan vieno Pasaulio Fiurerio, vienos kalbos ir vienos vienintelės kultūros, civilizacijos reik žudyti tuos, kurie gina savo prigimtines teises, kalbą ir suverenitetą – tautos subjektyvumą? Žinoma, tai buvo neišsilavinusio mažaraščio nuomonė, grįsta, kad ir naujausia Sean McMeekin knyga, kurios vertimas į Lietuvių kalbą taip pat yra. Tik imkite ir skaitykite, ir taisydami pergalvokite. Visokius Šnaideriukus meskit į šiukšlyną, nes galit užsiburti nebepataisomai.
Aha, o kiek ne žydų kilmės žmonių buvo apkaltinti išdavyste ir šnipinėjimu priešo naudai? Pakarti, sušaudyti ir nukankinti. Kodėl būtinai reikia išskirti, lyg tai kitos aukos nieko vertos? Kas per universitetinis įdirbis sukinėti reiškinį arba nusikaltimus aplink? O kaip Būrų karo aukos, ypač būrų moterys? Kiek jų buvo žiauriai, kankinant ir tyčiojantis, nužudyta be jokio pagrindo didžiausias demokratijos vertybes išpažįstančios šalies? Ar reparacijas anglai jau baigė mokėt to karo aukoms? Jei nebaigė, bet labai okatni iš kitų reikalaut, tiesa? Ko tyli mūsų kapsukiečiai prapiesoriai – išgalvotos istorijos mokslų daktarai, balamutijantis mūsų jaunimą?
Daugelis intelektualų tyli,nes nieko,ar mažai ką žino,supranta,nusimano apie šitą pasaulio galingųjų ritualinį reikalą ,kiti likę tyli nes bijo atpirkimo ožių likimo.Kas turi galią tas iš tavęs ir ožį padaro,skerdžia ir pjauna,kraują aukoją.
‘Nagasakis iš tiesų buvo istorinis katalikų tikėjimo centras Japonijoje, dėl gilių krikščioniškų šaknų, didelės tikinčiųjų bendruomenės ir kankinystės palikimo garsiai pramintas „Japonijos Roma“.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Urakami katedra Nagasakyje buvo didžiausia katalikų bažnyčia visoje Azijoje. JAV Atominė bomba 1945 metų Rugpjūčio 9 dieną pavadinimu „Storasis žmogus“ sprogo vos už maždaug 500 metrų nuo katedros, sunaikindama pastatą ir nusiaubdama vietovę ir sunaikindama 10000 katalikų tikinčiųjų prieš pat Žolinės šventę.
Harry S. Trumanas, 33-iasis Jungtinių Valstijų prezidentas 1945 metais davęs įsakymą numesti atomines bombas Japonijoje
Harry S. Trumanas buvo vienas labiausiai atsidavusių ir apdovanotų masonų Amerikos istorijoje. „Įšventintas” 1909 metais jis 1940 m. tapo Misūrio didžiuoju magistru ir 1945 metais pasiekė auksčiausia 33 laipsnį pagal Škotijos masonų ložės ritualinį apeigyną.’
Dabar žudomi krikščionys Libane, o mūsų katalikai tyli, apsimetantys nieko nežinančiais ir nesuprantančiais – nieko negirdinčiais. Trumas anksčiau priklausė Ku Klux Klan judėjimui ir nieko – viskas ten su juo čiki-piki buvo ir tebėra, nes geras bombas užmetė ant nemilitarizuotų Japonijos kultūros centrų, kaip ir ant Dresden‘o per šv.Valentiną, nors kiek ir kitokias. Kapsukiečiai ar riomeriečiai su vedeušnykais Kaune šio reikalo neklibina – bijo ir užsiminti, ypač mokslo pirmūnai ir bele ko zubrylos su visokio plauko „stukačiais“, svarbu, kad valdančioji ekonominė klasė leistų už save ***** engti, zombinti ir apgaudinėti. Kitas mūsų kapsukiečių prapiesorių numylėtinis, ne rasistas Chamberlen‘as, kadais viešai išdidžiai skelbęs savo beribes imperialistines pažiūras: „Aš tikiu Britų imperija ir tikiu britų rase. Aš tikiu, kad britų rasė yra didžiausia iš valdančiųjų rasių, kokią pasaulis kada nors matė“, bet nematė LRT dezistai ir mūsų politikos kuosos su dviem aukštaisiais. Mes vadinami tautiniais socialistais ir fašistais, kaip sovietinėje kariuomenėje, kuriuos vokiečiai šokoladu maitino. Toks anglų Britanijos karo begalinio žiaurumo menas buvo aprašytas 1902 m. sausio mėn. 31 metų būrų generolo ir būsimojo Pietų Afrikos ministro pirmininko Jano Smutso ataskaitoje, kad viešpats (Lordas) Kitcheneris būruose pradėjo vykdyti neįtikėtino barbariškumo ir žiaurumo politiką, kuri pažeidžia pačius elementariausius tarptautinių karo taisyklių principus ir tai vadinama aukščiausia demokratijos išdava – pasiekimu. Šitie lordo Kičenerio įsakymai sudeginti ir sunaikinti visas būrų atsargas, pašarus ir t.t. laikomi parlamentinės dimokratijos triumfu. Konfiskuoti galvijus, arklius ir visų rūšių gyvulius, kad ir kur jie būtų, ir nepalikti jokio maisto gyventojų namuose ir badu visus numarinti. Šitas baisus karo menas buvo vėliau pritaikytas Ukrainai ir pavadintas Holodomoru, o mes kalbame tik apie vienintelį nekaltąjį Dreifusą. Slapta įsakyta būrų belaisvių neimti ir visus sušaudyti. Ar tai žino mūsų abiturientai?
Kičeneris skamba kaip Kisindžeris.
korektūra: gynėjas
Įdomūs straipsniai, ačiū. Aš tik vieną dalyką paminėti noriu: Izraelio žydai ir Izraelio kaip valstybės interesai yra atskiras dalykas nuo JAV ir Šveicarijos milijardierių ar apskritai Vakarų pasaulio intelektualų žydų. Frankfurtiečiai nebuvo Izraelio šalininkai, bent jau aktyvūs.
Ačiū.Taip, iš dalies galima sutikti su Jūsų pastaba, tačiau, kaip atrodo bent man, JAV mlijardieriai žydai galiausiai lemia, kad JAV yra artimiausias Izraelio sąjungininkas ir gynėjęs.
Taip, „atskiras” neturėjau galvoje „skirtingas”. Būtų įdomu pamatyti to reiškinio Euler’io – Venn’o diagramą, jei kas išmano tą dalyką. Tikrai žinau yra daug mano paminėtų anti-izraelietiškų žydų.
Tas pats F. Nyčė, kuris tikrai nebuvo antisemitas, sako maždaug taip, kad žydai kitiems ne kartą yra bandę įpiršti tai, ką laiko nevertingu ar net žalingu dalyku, ko nesiūlo saviškiams ( cituoju iš atminties labai senai skaitytą tekstą). Sovietmečiu esu girdėjęs pasakojimą, kad Zimanas neatvyko į sovietinės TV studijos laidą, skirtą pasmerkti Izraelio pradėtą karą, pranešęs, kad sunkiai serga, nors esu įsitikinęs, kad toks gandas buvo visiškas pramanas, galimai populiarinamas zimaniečių. Tikriausiai papiktinsiu ne vieną dorą žmogų, bet aš laikausi požiūrio, kad Izraelis turi teisę gintis nuo pajėgų, kurios Izraelio sunaikinimą laiko savo svarbiausia pareiga. Tai šventa jo teisė. Kaip atrodo bent man, su žydų nacionalistais tarsi ir būtų galima pabandyti vienas kitą suprasti, tačiau sionizmas , regis, nepripažįsta kitoms tautoms tokių pat teisių kaip žydams, nors galbūt aš klystu. Jūsų pastaba dėl frankfurtiečių tikriausiai yra visiškai teisinga, kitas klausimas – ar bandymas kitiems išpiršti internacionalizmą nėra kažkas specifiškai žydiško? Tiesą sakant, daug ko nežinau…
Pametus sveiką protą, būtų galima pabandyti spėti, kad marksizmo ištara dar iki Izraelio atsiradimo„ Visų šalių proletarai, vienykitės !”, gali būti dešifruojama – „ Visų šalių žydai, vienykitės!”, kas būtų žaisminga, bet nerimta.
Taip, mano požiūris dar kartą sutampa su Jūsų dėl Izraelio kaip suverenios nacionalinės valstybės teisės į savigyną ir išlikimą. Tas turėtų būti taikoma visų kitų nacionalinių suverenių valstybių atžvilgiu, įskaitant ir mūsų res public’ą. Izraelyje geluonį irgi jau giliai yra įleidusi anti-nacionalinė lerva, pvz. jų Aukščiausiasis teismas gerokai viršija mūsų taip vadinamo Konstitucinio teismo žalėsius. Neo-marksizmas (juolab klasikinis marksizmas) neturi nieko bendra su Izraeliu nei kaip idėja (Teodoras H), nei su jos įgyvendinimu (kibucai nėra kolchozai). Žydai pirmauja ir bolševizme tik todėl, kad yra labiausiai sociopatiški lyginant su kitų aplinkų prigimties žmonėmis (beveik sekta sociologiškai). Juk austrų ekonomikos mokyklos (=klasikinis liberalizmas, laisvarinkininkai, marksizmo antipodas) kūrėjai irgi buvo žydai (ne tik, žinoma) – pvz L v Mises’as.