Jonas Balčiūnas
Pirmą kartą, po daugiau nei mėnesio, sąmoningai susiruošiau pažiūrėti Panoramą.
Anksčiau mėgdavau pažiūrėti ir reaguoti į dienos aktualijas per Panoramos pateikiamą prizmę. Nebenoriu.
Kas pasikeitė?
Jaučiuosi lyg juokaučiau vertindamas neįgalaus asmens elgesį. Tai nebejuokinga. Tai rimta.
Pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atkovojimo apima jausmas, kad įvyko dar viena okupacija.
Okupantas ne išorinė priešiška jėga. Ji kėsinasi ne į teritoriją ar nepriklausomybę. Ji kėsinasi į kiekvieno žmogaus sąmonę kurdama išgalvotą realybę.
Verčia mus patikėti melagingomis grėsmėmis, kurių akivaizdoje siekia mus suskaldyti ir supriešinti negalvojant apie tikras grėsmes.
Kam to reikia?
Reikia tam, kad kažkas išsaugotų savo patogų ir sotų gyvenimą ir negudrų uždarbį ir pajamas, kurias gauna iš kiršinimo ir Lietuvos skaldymo ir silpninimo.
Ar tai daroma priešiškų valstybių naudai?
Nebūtinai. Greičiausiai tai daroma dėl to, kad tai generuoja pajamas ir dėmesį.
Buka, bet naudinga ir efektyvu.
Pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo apima apatija ir nusivylimas.
Laisvo žodžio buldozeris padarė tai, ko nepadarė sovietų okupantų tankai.
Kai žurnalistai pinigus ne UŽSIDIRBA, o gauna ant lėkštutės be konkurencijos – jie išsigimsta.
Reikia uždaryti tą išsigimusį žodį. Kam švaistyti pinigus?!
„Pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo apima apatija ir nusivylimas.” „Laisvo žodžio buldozeris padarė tai, ko nepadarė sovietų okupantų tankai.”
Išmeskime iš tautosakos šias baudžiauninkiškas, kentėtojiškas mantras ir sąmonė ims laisvėti.
Laisvės niekas nedovanoja ir niekas neatima. Laisvi esame tiek kiek patys to norime.
Prmą kartą pralaimėjome kada patikėjome, kad tai Landsbergis sugriovė mūsų rankomis statytą gražią tarybų Lietuvą, su galinga tarybine pramone ir klestinčiais kolūkiais. Ir taip įsitvėrėme šitą komunistų pakištą pralaimėjimą, kad laikomės jo jau suvirš 30 metų
Lygtai tas „buldozeris” kada nors skleidė laisvą žodį?!
Nebent, kai jį vairavo M. Bordonaitė.