Kultūrininkai tuoj uždraus kalbos gynėją Audrių Valotką ir baltąją mišrainę

Olava Strikulienė

A. Valotka vadovauja VKI ir gina valstybinę lietuvių kalbą nuo 2022 m. Ir vos ne nuo pirmos darbo dienos puldinėjamas būtent už lietuvių kalbos gynimą. Kaip bebūtų tragikomiška, A. Valotką narsiai puldinėjo valstybės kultūros politiką vykdantys ministrai. Anksčiau – kultūros ministras, liberalas Simonas Kairys. O dabar – kultūros ministrė, socialdemokratė Vaida Aleknavičienė.

Už tai, kad A. Valotka, kaip ir kiti lietuvių kalbos specialistai, nemano, jog žodžiai „čigonas“ ar „negras“, įtraukti į „Didįjį lietuvių kalbos žodyną“ ar „Visuotinę Lietuvos enciklopediją“ yra įžeidūs, su niekinamuoju atspalviu ir nevartotini.

Negi lietuvių kalba jau tapusi Lietuvos kultūros infekcija?

Situacija Lietuvoje absurdiška. Valstybėje drausminėmis nuobaudomis ar net išmetimu iš darbo gali būti nubaustas VKI viršininkas. Už tai, kad iš tikrųjų dirba. Už tai, jog gina Konstitucijos 14 str. teigiantį, jog valstybinė kalba yra lietuvių kalba.

Negi jau iki tiek nusiritome? Visai neliko tautinės savigarbos?

Tiesa, ministrė V. Aleknavičienė pranešė, jog Kultūros ministerijos komisija rekomendavo skirti A. Valotkai drausminę nuobaudą – pastabą. Už tai, kad pakenkė VKI reputacijai.

Taip pat patarė atsakingiau rinktis žodžius viešojoje erdvėje. Ir tai, anot V. Aleknavičienės, nėra susidorojimas ar atleidimas iš darbo.

Matyt, komisija išsigando iškilių lietuvių kalbos mokslininkų – profesorių Alvydo Butkaus, Antano Smetonos reakcijos. A. Valotką puolė ginti pedagogai, vertėjai, netgi kai kurie pramogų pasaulio atstovai.

O atlikėjas Radžis toliau dainuoja „Čigono daržą“ ir „Čigono meilę“. Visai nesirūpindamas, kaip jį vadins – čigonu ar romu. Tiesiog siūlo „atsiknisti“.

Jei Kalvarijų turguje šūktelėtume „Romai!“, suklustų tik pirkėjai, prekeiviai Romualdai, Romai, Romasiai. Dažniausiai – lietuviai.

O jei šūktelėtumėte „Čigonai!“, prie šūkaliotojo prieitų tik čigonės.

Pavyzdžiui, pasiteirauti, gal ponui reikia „pavaražyti“ ar cigarečių. O čigonas paklaustų „Ko čia rėkauji? Kas nepatinka?“. Nes Lietuvoje jau apie 400 metų vartoja tautovardį „čigonai“. Niekada jų nevadino nei romais, nei ispaniškai – gitanais.

Kodėl jie pravardžiuojasi?

O gal pareikškime pasipiktinimą, kodėl kitos pasaulio tautos mūsų nevadina lietuviais? Latviai mus vadina lietuviečiais, portugalai – lituano, anglai – Lithuanian, turkai – Litvanyali, čigonai – gadžo ir t. t.

Ar žinote bent vieną pasaulio kalbą, išskyrus mūsų, kur mus vadintų lietuviais?

Ne! Visur „pravardžiuojasi“! Ir nė kiek dėl to nesijaudina.

Bent iki politkorektiškojo XXI amžiaus, kai gruzinai tapo kartvelais, čigonai – romais ir t. t.

O gal greitai nebus galima minėti ir vieno skysčio butelyje? Romą vadinsime kisieliumi? O Italijos sostinę – kaip?

Mes, lietuviai, kol kas dar laikomės. Bet ar ilgai? Sprendžiant iš net dviejų mūsų kultūros ministrų „politkorektiškos“ laikysenos, yra didelė pagunda lietuvių kalbą pakeisti į kitą. Tik, matyt, dar neapsisprendžiama, į kokią. Nors pasirinkimo diapazonas platus.

Pavyzdžiui, ministrė V. Aleknavičienė skelbia mokanti anglų, italų, norvegų, portugalų ir vokiečių kalbas. S. Kairys – anglų (įgudęs), o italų, rusų prancūzų kalbas moka kaip pradedantis. Simptomiška, tačiau tik Valstybinės kalbos inspektorius A. Valotka, mokantis rusiškai ir angliškai, savo biografijoje parašė mokantis lietuvių kalbą.

Kalbos inkvizitoriai

Politkorektiškumas jau tampa anekdotu. Turbūt greitai nebus galima vartoti žodžio „storas“, kad neįsižeistų apkūnesni žmonės. Pavojinga bus pranešti apie sąsiauryje įstrigusį kuprotą banginį. Nes vėlgi kas nors įsižeis.

Galbūt jau laikas nugriauti Gedimino pilį? Kad jos vaizdas bei paminėjimas neįžeistų tautinių mažumų.

Turėtume atsisakyti ir Baltosios Vokės bei baltosios mišrainės, nes nėra korektiška pabrėžti baltąją rasę. Nors tais laikais, kai lietuviai išmoko žodį „negras“, jie nebuvo matę nė vieno juodaodžio.

Netgi Rusijos caro Petro Pirmojo negro Hanibalo, krikštyto Vilniaus cerkvėje ir vėliau aprašyto savo provaikaičio Aleksandro Puškino. O vėliau lietuviukai spaliukai žinojo, jog imperialistai Afrikoje skriaudžia negriukus. Neleidžia tapti spaliukais. Na, kur jūs čia matote niekinamą atspalvį?

Gyva kalba yra ta, kuri vartojama. O jei vartojama, tai ir nuolat kinta. Kai kurie žodžiai iš vartosenos pasitraukia, tarsi numiršta. Nuolat kuriami naujadarai. Tačiau gyvą gyvos kalbos kaitos procesą nuolat stengiasi pristabdyti visokie kalbos grynintojai, gyvosios kalbos susintojai.

Vieni tiesiog liguistai įsitikinę, kad joks kalbantis lietuvis negali supainioti kirčiuočių. Privalo atskirti, kuri priegaidė yra tvirtagalė, o kuri – tvirtapradė, kuris kirtis – riestinis, o kuris – dešininis. O tarmiškai gali prabilti tik privačioje kompanijoje.

Pavyzdžiui, per giminių susitikimą gimtajame sodžiuje. Prieš tai „įkalę“. Tarmiškai dar leidžiama prabilti komikams ir renginių vedėjams. Mat nustatyta, jog tarmės kažkodėl prajuokina. O kodėl? Gal todėl, jog kai kas mūsų tarmes ir net latvių kalbą vis dar traktuoja kaip bendrinės lietuvių kalbos karikatūras.

Filologai puristai norėtų „dilgėlių“ ir „rožių“ gausią mūsų kalbą paversti nuobodžia, sukultūrinta dirva, kurioje veši vienodi kukurūzai ar vienodi rapsai.

Bet už filologus puristus daug baisesni yra politkorektiški mulkiai. Išmetantys iš gyvos kalbos tam tikrus žodžius. Tarsi iš gyvo padaro plėštų inkstus. Ir įsivaizduotų, jog toks suluošintas padaras ilgai ištvers.

respublika.lt