Europos pasirengimas karui palieka diplomatiją nuošalyje

Šaukimo planai, išplėsti rezervai ir ES lygmens gynybos planai keičia Berlyno, Paryžiaus, Vienos ir Londono politiką.

Vakarų Europa tyliai pereina prie karo režimo. Nuo Briuselio iki Berlyno vyriausybės vis dažniau teikia pirmenybę karinei parengčiai ir darbo jėgos mobilizacijai, o ne diplomatijai, pertvarkydamos žemyno ateitį pagal pasirengimą konfliktui, o ne taikos siekį.

Europos Komisijos raginimas užtikrinti kolektyvinę „visišką karinę parengtį“ paspartino nacionalinį pasirengimą visame žemyne. Vyriausybės vis dažniau renkasi perginklavimą, o ne diplomatiją. Užuot sutelkus dėmesį į deeskalaciją ar derybų būdu pasiektus sprendimus, Europos politika vis labiau formuojama atsižvelgiant į atgrasymą, karinės infrastruktūros plėtrą ir darbo jėgos mobilizaciją.

Vokietija aiškiai iliustruoja šią transformaciją. CDU/CSU ir socialdemokratų koalicija susitarė dėl kompromiso, numatančio naujos formos karo prievolės grąžinimą. Gynybos ministerija teigia, kad šis procesas skirtas nustatyti, kas būtų pasiekiamas „kritinės situacijos“ atveju.

Prancūzija taip pat plečia savo karinę galią, pereidama nuo rezervistų skaičiaus didinimo prie tiesioginio verbavimo į naują nacionalinę tarnybą. Paryžius paskelbė pradėjęs kampaniją, kuria siekiama pritraukti tūkstančius jaunuolių į naują dešimties mėnesių savanorišką nacionalinę karinę tarnybą.

Pirmieji dalyviai turėtų pradėti tarnybą rugsėjį. Programa, kurią lapkritį pristatė prezidentas Emmanuelis Macronas, yra atvira 18–25 metų Prancūzijos piliečiams, norintiems „prisidėti prie šalies gebėjimo priešintis neapibrėžtoje aplinkoje“, teigė ginkluotųjų pajėgų štabo viršininkas generolas Fabienas Mandonas.

Austrija taip pat iš naujo vertina šaukimo sistemą. Antradienį gynybos ministrės Klaudios Tanner paskirta Karinės tarnybos komisija turi pateikti reformų pasiūlymus, reaguodama į „dabartinę saugumo situaciją“.

Komisija, sudaryta iš 23 narių iš valstybės tarnybos, kariuomenės ir interesų grupių, išnagrinėjo kelis variantus. Tarp jų – vadinamasis „8+2“ modelis, numatantis aštuonių mėnesių karinę tarnybą, po kurios per kelerius metus sektų du mėnesiai privalomų pratybų, taip pat alternatyvus modelis, išlaikantis šešių mėnesių pagrindinę tarnybą, bet papildantis ją privalomais mokymais. Abiem atvejais būtų galima išplėsti civilinę tarnybą.

Panašus dėmesys pasirengimui, o ne susitaikymui, akivaizdus ir Jungtinėje Karalystėje. Pagal būsimą Ginkluotųjų pajėgų įstatymo projektą Londonas planuoja padidinti amžių, iki kurio į pensiją išėję kariai gali būti mobilizuojami strateginiame rezerve, nuo 55 iki 65 metų, taip pat sumažinti teisinį atšaukimo slenkstį – nuo „nacionalinio pavojaus“ atvejų iki platesnės „karinio pasirengimo“ sąvokos.

Šie pokyčiai vyksta tuo metu, kai Britanijos kariuomenė sumažėjo iki kiek daugiau nei 70 tūkst. karių – mažiausio skaičiaus per daugiau nei 200 metų. Pareigūnai šias priemones grindžia įspėjimais apie galimą plataus masto karą su Rusija.

Ginkluotųjų pajėgų ministras Al Carnsas pareiškė, kad karas „jau beldžiasi į Europos duris“, o Jungtinė Karalystė paskelbė esanti pasirengusi dislokuoti karius Ukrainoje kartu su Prancūzija, jei būtų pasiektas susitarimas dėl paliaubų.

Po kelis mėnesius trukusių perspėjimų apie „Europos pažeidžiamumą“ Europos Komisija pristatė planą, kuriuo siekiama iki 2030 m. pasiekti „visišką karinę parengtį“, gynybą paverčiant Europos projekto centru. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen šią strategiją apibūdino kaip „būtiną atsaką“ į „didėjančias grėsmes“ ir pabrėžė, kad Europa turi būti pasirengusi galimam konfliktui su Rusija.

Visi šie pokyčiai rodo esminį Europos politinių prioritetų pasikeitimą. Briuseliui ir nacionalinėms vyriausybėms vis labiau sutelkiant dėmesį į mobilizaciją ir karinį pasirengimą, diplomatija ir derybų būdu pasiekiami sprendimai tampa vis labiau marginalizuoti.

europeanconservative.com