Tikriausiai nebūsiu pirmasis žmogus, kuris pastebi, kad nusakyti patikslintą daikto vardą yra labai svarbu jau dėl to, kad žinotume su kuo susiduriame esmės požiūriu.
TV laidoje į klausimą – ar teisėtos yra vadinamųjų kultūrininkų pretenzijos pasivadinti sąjūdžiu, neseniai Arvydas Juozaitis atsakė, neužbaigdamas iki galo minties, klausimu į klausimą, maždaug taip, kad be mums geriausiai žinomo, mūsų laikų Sąjūdžio buvo dar ir kiti sąjūdžiai, andai viskas prasidėjo nuo Knygnešių sąjūdžio, po to išplito Valančiaus blaivybės sąjūdis, kruviniausias buvo Laisvės kovų sąjūdis, taigi – kodėl negalėtų būti dar ir kultūrininkų ar kultūros sąjūdis?..
Juozaitis yra šaunus vyras, vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, atstovaujantis tam Sąjūdžiui, kuris įgijo tikrinio daiktavardžio reikšmę po to, kai pavadinime „persitvarkymo sąjūdis“ nutrupėjo žodis „persitvarkymo“, ir kuris kaip toks nauju pavidalu, be patikslinančio žodžio – „koks“, dabar yra rašomas iš didžiosios raidės būtent kaip tikrinis daiktavardis.
Nebandysiu toliau atsekti žodžio „sąjūdis“ nominalia reikšme (kaip visuomeninis sujudimas, sutelktinis judėjimas) senumo lietuvių kalboje, žodyne yra pateikiami keli šio žodžio vartojimo pavyzdžiai net iš Jono Jablonskio raštų, tačiau, pabandysiu spėti, ne Jablonskis sugalvojo šį žodį, nepaisant to, kad garsus kalbininkas yra pridaiginęs lietuvių kalboje daug gyvažodžių (jeigu neklystu, žodžius „degtukas“, „mokinys“ ir kt.).
Kita vertus, jeigu stebėsime šio žodžio prasmės priaugimo dinamiką, imtinai iki to taško, kai žodis tampa tikriniu daiktavardžiu, žodis „Sąjūdis“ saviinterpretuojasi labai paprastai kaip lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo iškilmingas ir tikrinis pavadinimas.
Todėl privalau nedelsdamas nė sekundės (neleisdamas subujoti vakuumui, kuriame užsiveisia pašalinės mintys), pasakyti, kad vadinamųjų kultūrininkų ir kitų chunveibinų aktualizuotas šiandien sambrūzdis prieš lietuvybę Lietuvoje yra Antisąjūdis (rašau šį žodį iš didžiosios raidės kaip tikrinį pavadinimą), panašiai kaip Antikristas yra radikaliausias Kristaus neigimas.
Nedidelė paslaptis, kad radikaliausi neigimai dažnai kaip tik ir yra įgyvendinami supiktybėjusio pamėgdžiojimo keliu, neatsitiktinai garsus teologas sako, kad velnias yra Dievo beždžionė.
Savo ruožtu vėžys yra sveiko organo pamėgdžiojimas piktybinių ląstelių pasidauginimo būdu, kai liga, totaliai pamėgdžiodama organą, jį sunaikina, ar ne?
Kita vertus, kaip jau buvo užsiminta, Antisąjūdis yra restauracinis judėjimas, nes čia siekiama atkurti, restauruoti ir drauge totalizuoti antilietuvizmą Lietuvoje, t. y. atgaivinti „gėrį“, kurį mums anksčiau bandė įpiršti pikto linkinčios jėgos iš išorės ir okupantas, kai jis įsikurdavo mūsų namuose.
Kadangi šįkart mūsų pokalbis yra formalaus pobūdžio, t. y. tariamės tik dėl terminologinių įvardijimų, apie Antisąjūdžiu pavadinto piktybinio darinio struktūrinius bruožus, vidinę sandarą ir kitus kompozicinius dalykus kol kas nekalbėsime.
Tačiau jau čia atkreipsiu dėmesį (o detaliau aptarsime kitą kartą), kad strateginis posūkis į Antisąjūdžio aktualizavimą labai pavojingais laikais Lietuvoje pirmiausiai turėtų būti siejamas su I. Šimonytės vardu.
Kita vertus, mane patį labiausiai liūdina tai, kai dėl Vilniaus universiteto (VU) vadovybės (rektoriaus Petrausko ir kitų glitėnų) veiklos, VU jau gali būti apibrėžiamas kaip tokio Antisąjūdžio generavimo ir generalizavimo kanalas. Nepaisant mūsų žinojimo, kad šiame universitete dirba daug puikių žmonių, VU Lietuvos dvasios žemėlapyje turėtų būti pažymimas kaip itin užteršta ir galimai nešvariausia vieta.
‘Šios knygos esmė yra ta, kad žydų etosas turi iš esmės revoliucinių savybių dėl Logos atmetimo ir sekė žmonių tradicijomis, kurios skatino susiskaldymą ir revoliucinį užsidegimą kaip aklo, netikro mesianizmo pasekmė. Šios knygos struktūra, atrodo, pateikia priežastis, kodėl viskas susiklostė taip, kaip susiklostė, ir kaip tai susiję su šia pagrindine prielaida, tačiau norint pirmiausia apsvarstyti daugybę veiksnių ir priežasčių, reikėtų taikyti kritinį mąstymą, ypač kai kalbama apie tokius plačius istorijos aspektus.
Jei galiu pateikti gilesnį teiginį, galima išplėsti, kad revoliucinė dvasia kyla iš pačios žmogaus būklės ir žmogaus maišto nuo pat pradžių prieš Dievą ir artimą (nuodėmė, nuopuolis ir mirtis), ir kad šis konfliktas, kurį matome tarp įvairių grupių, nesvarbu, ar tai būtų lytys, kultūros, ideologijos, gentys, kalbos, tautos/politinės sistemos ir imperijos per visą istoriją, kyla iš šios prielaidos. Tinkama prielaida gali
paveikti mūsų požiūrį į pasaulį ir, tikiuosi, padėti mums suprasti pagrindines universalias tiesas, kurios mus daro vienodais.
Susitelkimas į konkrečią etninę grupę gali užmerkti akis į platesnį vaizdą, ypač turint omenyje, kad visos etninės grupės nuolat kovoja dėl išlikimo/viršenybės būdamos engėjos šiame nuolatiniame kultūrinio darvinizmo žaidime. Tai nebūtų unikali prielaida, tačiau problemos sprendimas pateikiamas iš įvairių perspektyvų ir grįžta prie senų klausimų „Kodėl mes čia?“ ir „Ką turime daryti“. Užuot sutelkę dėmesį į įvairių praeities neteisybių pasakojimus, kurie gali būti informatyvūs, turėtume diskutuoti apie idėjas, kaip elgtis toliau ir mokytis iš savo klaidų, kad nekartotume istorijos (ar bent jau bandytume to nedaryti).
Knygoje pateikta daug įžvalgių minčių, apimančių platų 2000 metų istorijos laikotarpį – nuo sukilimų Romos imperijos laikais iki dabartinio neokonservatorių judėjimo, įskaitant įvairius reikšmingus įvykius tarp jų, tokius kaip Paryžiaus ginčas, inkvizicijos, Bohemijos gynyba, protestantų reformacija, kabala ir laisvojų masonų judėjimas, Prancūzijos revoliucija, sabatiečių judėjimas, Amerikos įkūrimas, pilietinių teisių judėjimas, bolševizmas ir įvairios marksistinės diversijos (pvz., liaudies muzika), Vatikano II Susirinkimo įtaka ir neokonservatizmas.
Knygos tezė yra ta, kad Jėzus Kristus yra Visatos Logos. Kai žydai atidavė nuteisti savo Mesiją romėnams, jie tapo revoliucionieriais prieš visatos tvarką ir įsitraukė į kiekvieną revoliucinį judėjimą po šio įvykio. Šis konfliktas ypač akivaizdus nesutarimuose tarp žydų, kurie priėmė Mesiją kartu su savo pagonimis atsivertusiais krikščionimis, ir žydų, kurie iki šiol atmeta Kristų. Pirmasis tomas apima šį konfliktą nuo nukryžiavimo iki 1848 m. komunistinių revoliucijų, daugiausia dėmesio skiriant Europai.
Daugelis žmonių kaltina E. Michael Jones antisemitu, bet nemanau, kad jis jaučia priešiškumą žydų tautai. Jei taip būtų, jo knygos nebūtų sėkmingai paskatinusios žydus atsiversti į katalikybę. Jones mano, kad įtakingi žydai pasinaudojo ta įtaka, kad sugadintų krikščioniškąją kultūrą, apie ką žmonės turėtų žinoti. Tuo pačiu metu jis cituoja kai kuriuos žydų autorius, kuriuos trikdo kitų jų religijos žmonių veiksmai ir kurie mieliau išsaugotų tradicinę moralę. (Žydų vidinis konfliktas, regis, kyla tarp žydų, kurie teikia pirmenybę Torai, ir tų, kurie teikia pirmenybę Talmudui arba laiko save žydais tik etnine prasme.) Taigi, Jones pripažįsta faktą, kad negalima visų žydų kaltinti dėl moralinės degradacijos, kurią matome Vakaruose.
Autorius nurodo žydų revoliucinių judėjimų ir filosofijų lyderių vardus. Jis parodo, kaip jie bendradarbiauja ir netgi kaip krikščionys padarė klaidų bendraudami su žydų tauta – ypač dėl priverstinio žydų atvertimo iki Ispanijos inkvizicijos. Apskritai tai nepaprastai svarbus veikalas, norint sužinoti, kaip krikščionys ir žydai bendravo vienas su kitu per amžius.
Rašytojas teigia, kad pagrindinis žydų etosas, įsišaknijęs tradicinio autoriteto atmetime siekiant netikro mesianizmo, skatina revoliucinius judėjimus, remdamasis žydų dalyvavimu istoriniuose perversmuose, tokiuose kaip Reformacija, Prancūzijos revoliucija ir bolševikų revoliucija, remdamasis žydų šaltiniais, kalbėdamas apie nuolatinę revoliucinę paramą, nors knygos prielaida yra prieštaringa, siejanti mesianizmo politiką su seksualiniu išsivadavimu ir šiuolaikiniais progresyviais judėjimais.
Logoso ir autoriteto atmetimas. Knygoje teigiama, kad esminis žydų etoso aspektas apima nusistovėjusio dieviškojo ir žmogiškojo autoriteto atmetimą, o tai veda prie susiskaldymo ir revoliucinio užsidegimo.Netikras mesianizmas,kai revoliucinė dvasia siejama su netikru mesianizmu, kai dvasinių tikslų siekiama pasaulietinėmis, revoliucinėmis priemonėmis, brėždama paraleles tarp žydų ir puritonų revoliucionierių.Istorinis dalyvavimas.Autorius teigia, kad žydų tautybės asmenys nuolat rėmė revoliucinius judėjimus, įskaitant Albigensų kryžiaus žygį, Husitų revoliuciją, Reformaciją, Apšvietos amžių ir Rusijos revoliuciją, cituodamas tokias asmenybes kaip rabinas Louis Israel Newman.Šiuolaikinės apraiškos.Tekstas sieja šiuos istorinius modelius su šiuolaikiniais reiškiniais, tokiais kaip seksualinis išsivadavimas ir progresyvi politika.
Knygos aiškumas ir glaustumas dar labiau sustiprino keliamas prielaidas. Skirtingos perspektyvos yra įdomios, tačiau visada reikia kritiškai mąstyti, kad pamatytume, ar idėjos dera tarpusavyje. Tikėkimės, kad „geležis galanda geležį“ (Patarlių 27:12), kad galėtume matyti ir analizuoti visą tiesą, kitaip rizikuojame save įsprausti į rėmus.
Knyga ‘The Jewish Revolutionary Spirit: And Its Impact on World History
E. Michael Jones’
Labai daug žodžių ir prastas vertimas, mišrainė vienžo. Žydeliai dėl akivaizdžių priežasčių įgauna įgūdžius (žinias) ir veržiasi priešakin bet ko, kas aplink juda. Kai tai kolektyvinis dalykas, gauname trockius ir panašius dušanskius.
Markūzės aprašytas naujųjų marksistų žygis per įstaigas („maršas per institucijas”) pas mus pavyko per pastaruosius du dešimtmečius, ir VU yra kaip parodomasis to pavyzdys. Lietuva prarado ne tik VU, žinoma (gėlūnai ir glitėnai išties kaip vėžys). Esame patys atsakingi dėl to (ne „kalti”, o „atsakingi”).
„Sąjūdis įgijo tikrinio daiktavardžio reikšmę po to, kai pavadinime „persitvarkymo sąjūdis“ nutrupėjo žodis „persitvarkymo“, ir kuris kaip toks nauju pavidalu, be patikslinančio žodžio – „koks“, dabar yra rašomas iš didžiosios raidės būtent kaip tikrinis daiktavardis… buvo dar ir kiti sąjūdžiai, andai viskas prasidėjo nuo Knygnešių sąjūdžio, po to išplito Valančiaus blaivybės sąjūdis, kruviniausias buvo Laisvės kovų sąjūdis..”
Kiek pamenu, „visuomeninių judėjimų” visose sąjunginėse respublikose steigimo „vajaus” pradžioje, o ir 1988-1989 „aktyvios visuomeninės veiklos” metu, per visus „ruporus” buvo transliuojama, kad Lietuvos „visuomeninis judėjimas” yra „Lietuvos persitvarkymo sąjūdis Gorbačiovui remti”… Taip kad tam, kad „sąjūdis” pasidarytų iš didžiosios raidės buvo „nutrupintas ir žodis Gorbačiovui.. Kaip ir paskutinę „Aukščiausią Tarybą” reikėjo „datrupinti” iki „atkuriamos aukščiausios tarybos, atkuriamo seimo”…
Nieko nuostabaus, kad tokių kraštų kaip Lietuva čiabuviai, kaip ir jų akmens amžiaus protėviai, „užkalbinėję, trupinę…” jiems nežinomus, nepažįstamus, reiškinius ir daiktus, kad šie ” neturėtų jėgų padaryti ką nors blogo..”, šiandieniniai „išlaisvinti iš okupacijos, vakarietiškai civilizuojami” jų palikuonys ir toliau geba „nutrupinimais” keisti jų kalbos žodžių prasmes, reikšmes… Kaip ir tarpusavyje „rungtis”, kas geriau ir šiuolaikiškiau „išmano” lietuviškų žodžių, sakinių prasmes. Tik XVI M. Mažvydas pagal savo „gramatiką” parašė „lietuvišką” „Katekizmą”, lietuvišką pirmą gramatiką lietuviams parašė gal po šimto metų po Mažvydo „Katekizmo” vokietis…, kurią lietuviams „tobulino” lenkai, čekų raidžių prisiūlė caro laikais rusai.. Todėl nenuostabu, kad šiandieniniai lietuvių kalbos „guru” „tebetobulina išraiškingumais, teisingumais …” lietuvių kalbą ir gramatiką.. Raštingesni, sudėtingesnes mintis, lietuvių kalbai nežinomus dalykus dėstantys žmonės tiksliam minčių reiškimui privalėjo „lietuvinti” ne tik žodžius, bet ir tiksliam minčių perteikimui „lietuvinti” ir šių sudėtingesnių, iškalbingesnių, tikslesnių kalbų žodžių junginius… Vokietis lietuvių gramatikai sugalvojo tik 4 tiesioginės nuosakos veiksmažodžių laikus, kai kokie iš lotynų kalbos „frankai” sau susigalvojo prancūzų kalbą ir gramatiką, kurioje „prisikūrė” veiksmažodžių tiesioginei nuosakai paprastų ir sudėtinių 14 laikų…
„Lietuva, lietuvis…” yra „rusiškumas”, nes po vienuolio Brunono nugalabinimo Europai ir „lietuviams” vardą „litva” davė tuometiniai rytų slavai, prieš kelis šimtus metų tapę „rusais”..
Gerai, kad lietuviai kažkada ” ką reikia nutrupino” ir iš „litvos” pasidarė sau žodį iš didžiosios raidės „Lietuva”… Po 1991 Lietuvoje, kur tik prieinama, „trupinama” daug ir „patriotiškai”, bet rezultatai yra tokie, kad greitai nebeliks ką „nutrupinti” ..
Prfašalietis savo stichijoje – neigia viską, kas lietuviška… Jam net lietuvių vardą davė rytų slavai…
Domėkis tikra, ne šiandiena perrašinėjama istorija, sužinosi ką prieš daugelį šimtų metų rašinėjo apie „Lietuvą su lietuviais” Europos metraštininkai.. Šiandieniniame lansberginiame ***** laive, kuriame „istoriją” perrašinėja 75 metams įslaptinti „tautiniai patriotai” kaip Lansbergis, Grybauskaitė… ir juos aptarnaujantis personalas… „lietuviška” beliko nebent „runkelis, kurdupelis, šunauja (patriarcho Lansbergio Vyckos vietinės populiacijos gana seniai sugalvota lietuviška klasifikacija), naujesni „lietuviškumai” yra – „vatnykas…, Kremliaus naratyvas, mobingas, melagiena…”
Taip kad „Vycka” lietuviškumo ieškok skaitydamas Donelaitį, Maironį su Janoniu…, Venclovą, P. Cvirką, S.Nėrį.., Šapoką…, ir neieškok tikro lietuviškumo, kuris visais laikais pasižymėjo santūrumu, geru apgalvojimu, ne nusišnekėjimu …, kur jo nėra, Lansbergio Vyckos „patriotinio lietuviškumo kūriniuose” kaip „santykis yra viskas”; „Bulšita šūdmala”…, Čiuldės ” trupinamuose filosofiniuose traktatuose”….
Į padriką žodžių kratinį nėra ir ką atsakyti… Blaivykis
1992 nubalsavę už komunistus, lietuviai nieko iš jų negavo, nes ir negalėjo gauti, tik prarado Sąjūdžio metu trumpam atgautą tautinį orumą. O priežastis – neišmanymas kodėl vos pastumta griuvo galingoji SSSR. Iš neišmanymo ir sukilusios kaimietiškos naivios viltys gražiai, pasiturinčiai, vienas kitam padedant gyventi mūsų visų taip mylimoje laisvoje Lietuvoje . Iš to paties paveldėto komunistinio ūkio, kurio atsilikimas ir nekonkurentingumas ir pražudė SSSR. Jei lietuviai būtų greitai supratę ir pripažinę savo klaidą, gal juos dabar labiau gerbtų Šimonytė ir bendrai, visi Lietuvos politikai. Bet per 30 metų to deja neįvyko, dėl ko politikoje sėkmė dažiau lydi suktus cinikus, negu padorius politikus. Kurie dažnai tiesiog bijo garsiai pasakyti ką galvoja apie savo rinkėjus. O Lietuvos šviesuoliai tyli. Ir niršta ant žodį leptelėjusios Šimonytės.
Taip, čia Jūs teisus ir socdemai ir konservatoriai buvę komunistai, tai ir tradicijos tos pačios ir negalime tikėtis kitų rezultatų.
„kad žinotume su kuo susiduriame“
S čiem stalkivajemsa. Lietuviškai būtų „kas tai yra“ ar pan. Gal kas žino dar kokių posakių? (Kablelis yra smulkmena, jų net neminiu.)
„rašomas iš didžiosios raidės“
S bolšoi bukvy. Lietuviškai būtų „didžiąja raide“.
„žodis „Sąjūdis“ saviinterpretuojasi“
Samointerpretirujetsa.
Nei panelės Ingridos, nei jaunosios magnificencijos šalininkas nesu, bet rusicizmų nemėgstu dar labiau. Jie suteršia net ir neblogas (nors ir nerišliai pareikštas) mintis.
Kieno tu šalininkas esi, šlykštus iškrypėli, man visiškai nerūpi, tačiau skaitytojus ir vėl klaidini.
Ar „susidurti (su kuo)“ yra rusicizmas?
Trumpas atsakymas: ne, tai nėra rusicizmas.
Kodėl?
Veiksmažodis „susidurti“ lietuvių kalboje nuo seno vartojamas perkeltine reikšme:
susidurti su sunkumais
susidurti su problema
Jis fiksuotas norminiuose žodynuose (DLKŽ, LKŽ) būtent tokia reikšme.
Taigi, ne rusicizmas, norminis lietuvių kalbos žodis
2. „rašome iš didžiosios raidės“ ar „didžiąja raide“?
Abu variantai yra gramatiškai galimi, tačiau stilištiškas antrasis variantas, – pagalvojęs, privalau pripažinti, – yra tinkamesnis. Pirmasis variandas kalbos kultūros požiūriu vis dėlto yra beveik klaida
Labiau norminis yra
„rašyti didžiąja raide“
Kodėl „saviinterpretacija“ (ar „saviinterpretuojasi“) nėra rusicizmas?
Čia svarbus terminų atskyrimas.
Kas yra rusicizmas?
Tai tiesioginė kalkė iš rusų kalbos,
kai lietuvių kalboje egzistuoja savas atitikmuo.
Kodėl „saviinterpretacija“ nėra rusicizmas?
Nėra rusų kalbos formos самоинтерпретация kaip norminio modelio, kuris būtų mechaniškai perkeltas į lietuvių kalbą.
Tai mano paties dirbtinė daryba, naujadaras, sudarytas: iš lietuviško priešdėlio savi-,
tarptautinio kamieno interpretacija.
5. refl. tr., intr. susitikti, susieiti: Susidū́rėm tokį žmogų seną – skraba, tarška, nebepaeina Šts. Duryse susidūriau su svečiu Prng. Susdū́rė vilką Prl. Mudu susidū́rėm pas gydytojį Jnš. Bėgo kiškis nuog balos ir susdūrė aveles KrvD176. Ant laiptų ji kaktomuša susiduria su Petru rš. Akis akin susdū́rėm an miesto Užp. Mudviejų su Salomėja keliai vėl susidūrė rš.
| Jųdviejų akys susidūrė V.Kudir.
◊ gãlą su galù sudùrti užtekti sunkiai verčiantis: Sunkiai gyvena – gãlą su galù nesùduria Ėr. Ot stumiuos taip, gãlą su galeliù sudurdamas Grž.
gãlas su galai̇̃s nesusi̇̀duria KrvP(Ds) neužtenka, sunkiai verčiantis.
galų̃ gãlo mazgų̃ mãzgo nesudùrti nusigyventi, sunkiai verstis: Kai daug važinėjies, tai galų̃ gãlo mazgų̃ mãzgo nesùduri Jrb.
Tiksliau tariant, ne Edvardas, o Lietuvių kalbos žodynas
Galiausiai uždaviau klauimą ChatGPT: „Ar lietuvių kalboje netaisyklinga sakyti „rašoma iš didžiosios raidės”. ( Edvardas)
Atsakymas:
Sakyti „rašoma iš didžiosios raidės“ yra visiškai taisyklinga ir natūrali kalbinė forma lietuvių kalboje; tai standartinis terminas, apibūdinantis, kaip rašomas žodis (pvz., pavadinimai, vardai) atskiriamas nuo bendrinių žodžių, ir , pavyzdys rodo, kad „savivaldybė“ rašoma iš didžiosios, jei tai institucijos pavadinimas, kas patvirtina šį standartą.
Kodėl tai teisinga:
Standartinė norma: Tai įprastas, suprantamas ir oficialiai vartojamas terminas, atitinkantis bendrinės kalbos normas.
Pavyzdžiai iš kalbos: Kalbos patarimai ir oficialūs dokumentai nuolat naudoja šią formuluotę, pavyzdžiui, kalbant apie „Savivaldybės tarybą“ ar „Savivaldybės administraciją“.
Alternatyvos (bet ne būtinai geresnės):
Galima sakyti ir „didžiąja raide“, „didžioji raidė“, bet „iš didžiosios raidės“ yra pats tiksliausias ir dažniausiai vartojamas variantas.
Taigi, nesijaudinkite – tai ¹Lietuvių kalbos normų atžvilgiu visiškai taisyklinga konstrukcija.
Lietuvių kalboje sakyti „rašoma iš didžiosios raidės“ yra taisyklinga. Tai yra įprasta ir bendrinėje kalboje vartojama frazė.
Lietuvių kalbos norminimo institucijos, įskaitant Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (VLKK), teigia, kad abu variantai yra taisyklingi:
„rašoma iš didžiosios raidės“
„rašoma didžiąja raide“ (arba „rašoma mažąja raide“)
Abu pasakymai yra lygiaverčiai ir vartotini.. Galite drąsiai naudoti tą, kuris jums patogesnis.
Sąjūdis (tas, iš didžiosios raidės) sunyko iškart po 1992 Seimo rinkimų, gavęs išdavikišką smūgį į nugarą iš tautos daugumos. Nes, daugumos supratimu, Sąjūdžio suformuota pirmoji Lietuvos vyriauybė ėmė griauti, draskyti mūsų gražią tarybų Lietuvą, su galinga tarybine pramone ir klestinčiais kolūkiais. O turėjo pataisyti , liaudes supratimu, tikrai sugedusią rusišką tvarką Lietuvoje. Sąjūdis sunyko, susilikvidavo , o gaila. Kaip tik kuomet paaiškėjo koks didelis darbas laukia auklėjant per 50 metų prie ***** komunistinės tvarkos prisitaikiusį ir ištvirkusį lietuvį. Kuris , didelis patriotas, po 50 metų komunizmo statybos ir bankroto , matote , ne tokios Lietuvos tikėjosi.
Bendras vardiklis tarp Sąjūdžio ir Antisąjūdžio – KGB.
Prieš 1992 rinkimus įtaką turėjo AMB komunistai. O KGB tuometu buvo menkai įtakingas, nes buvo pakrikęs pats centras Maskvoje. 1992 rinkimai parodė gėbistams kad jie per anksti buvo numoję ranka ir tada pradėjo iš naujo dirbti su lietuvių tauta. Čia taip spėlioju, tvirtinti negaliu, nežinau.
Briuselyje irgi KGB valdo?
Gal klystu, bet manau, kai kurie dabartiniai „sąjūdžiai” galimai yra ” už didesnį finansavimą”- didesnį biudžetą, didesnes algas, honorarus, didesnį sutarčių skaičių. Kai pamačiau vienoje tv vieno prodiuserio atžalą skaitant žinias, nebenustebau- matyt galimai gimsta graži tradicija kai kuriose biudžetinėse įstaigose galimai įsitvirtinti dinastijoms ? Kita vertus, nepastebėjau, kad gerb. kultūrininkai būtų protestavę už teisiamos gerb. Mokytojos laisvą žodį, už lietuvių kalbą. Tokia mano nuomonė.