Stasė Bučiuvienė. Kas ko nenori? Breigeliškas ikimokyklinio ugdymo paveikslas

Prezidentas nenori būti vaikų darželio auklėtojas.

2025 metų spalio 8 dieną ikimokyklinio ugdymo pedagogus lyg šaltu dušu perliejo Lietuvos prezidentas, pareiškęs, kad jis nenori būti vaikų darželio auklėtojas. Jaunosios kartos ugdytojai sutriko. Kaip tik tą dieną jie rengėsi atviru laišku kreiptis į Prezidentūrą ir išsakyti abejones, kilusias dėl Ikimokyklinio ugdymo programų, pradėtų vykdyti rugsėjo pirmąją dieną. Pirmiausia, jiems norėjosi išgirsti Prezidento nuomonę dėl socialinio konstruktyvizmo – principo, kuriuo modeliuojamas šiuolaikinio ikimokyklinio ugdymo procesas.

Pastebima, kad socialinio konstruktyvizmo idėjos intensyviai plėtojamos ir pedagoginėje praktikoje, ir pedagogų rengimo bei kvalifikacijos tobulinimo sistemose. Tai kelia dalies vaikų darželių auklėtinių tėvų ir rėmėjų pasipiktinimą. Jie žino, kad viena svarbiausių socialinio konstuktyvizmo atramų yra Levo Vygotskio ir jo bendraminčių Aleksandro Lurijos, Aleksejaus Leontjevo, Nikolajaus Bernšteino, Solomono Geleršteino, Izraelio Daniuševskio, Sergejaus Eizenšteino, Kurto Goldšteino, Kurto Levino, Osipo Medelšteino, Sergejaus Rubinšteino, Džono Diujo, Davido Kolbo ir kitų Rusijos bei Amerikos psichologų, pedagogų, medikų sociokultūrinė psichologinių procesų teorija.

Jauni vaikų darželių auklėtinių tėveliai, kurstomi kai kurių įtakingų kultūros veikėjų, yra priešiškai nusiteikę Rusijos, Baltarusijos valstybių atžvilgiu, menkina rusų mokslą ir kultūrą. Naujojoje programoje jie įžvelgia globalistinį liberalizmą, nepripažįsta socialistino konstruktyvizmo idėjų, piktdžiugauja, kai iš kurios nors teoretiko pavardės pavyksta atspėti jo tautybę, piktinasi, kad, kuriant 10 milijonų kainavusią Ikimokyklinio ugdymo programą, nesiremiama Lietuvos mokslininkų darbais.

Antras klausimas, kurį pedagogai norėjo aptarti su Prezidentu – Ikimokyklinio ugdymo gairėse (2023) dominuojantis patirtinis vaiko mokymasis. Šis, iš esmės, geras ugdymo metodas taikomas visame pasaulyje. Bėda ta, kad jis labai brangus. Kaip bus sprendžiamas naujosios programos finansavimas? Ar sukurtos tinkamos sąlygos tai programai įgyvendinti?

Trečias klausimas, neduodantis ramybės pedagogams, – priežastys, dėl kurių 2023 metais buvo sukurta Ikimokyklinio ugdymo programa. Ar tai susiję su skandalu, kilusiu dėl prastų brandos egzaminų rezultatų? Gal taip norėta nuraminti visuomenę? Pradėti mokyti matematikos, fizikos, chemijos, informatikos vaikų darželiuose – švarioje lentoje, tabula rasa – palikus mirti ant lotoso pėdutės stovinčią pradinę mokyklą ir iš chaoso neišbrendančią progimnaziją? Gal dėl to darželinukams keliami reikalavimai, kurie nepadarytų gėdos I kurso studentams?

Į nepagrįstai didelius, neatitinkančius vaikų amžiaus tarpsnių reikalavimus atkreipė dėmesį Skaitmeninės etikos centras drauge su Vilniaus universiteto Psichologijos instituto Vaiko raidos ir psichoedukacinių tyrimų centro mokslininkais bei su VšĮ „Vaiko psichologijos centras“ ekspertais. 2023 metų liepos 7 dieną Nacionalinei švietimo agentūrai bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai buvo išsiųstas šios nevyriausybinės organizacijos dokumentas „Dėl būtinybės koreguoti ikimokyklinio ugdymo programos gairių projektą“.

Dokumente nurodoma, kad naujojoje Ikimokyklinio ugdymo programoje vaikams suteikiama pernelyg didelė laisvė. Pastebimi atvejai, kai vaikams perkeliama suaugusiųjų atsakomybė.

Teigiama, kad tik nuo 5 metų amžiaus vaikai gali turėti tam tikros naudos mokydamiesi veiklų su kompiuteriu – to amžiaus vaikai dar neturi ir negali savarankiškai „būti“ internete. Pabrėžiama, kad vaikams iki trejų metų gali būti žalingas pažindinimas su įvairia kalbine raiška skirtingomis kalbomis – to amžiaus vaikams užtenka savo kalbos vystymo ir pažinimo. Dokumentą rengę specialistai rekomendavo peržiūrėti ir pakoreguoti šiuos ir kitus kritinius Ikimokyklinės ugdymo programos aspektus.

…Vaikų darželio auklėtojams nepavyko rūpimais klausimais pasikalbėti su Prezidentu. Išgirdę jo nuostatą, pasijuto lyg aklieji iš Piterio Breigelio paveikslo. Iš kitos pusės, galima suprasti ir Prezidentą. Gal jis, būdamas išmintingas ir atsargus žmogus, nepuolė strimgalviais nežinion dėl to, kad neatsitiktų taip, kaip tiems akliems fariziejams, apie kuriuos kalbėjo Kristus prieš du tūkstančius metų?

Juk aklieji šiais laikais nebe tokie, kaip seniau. Jie neina vorele paskui vedlį, protestuoja, keikiasi, pravardžiuojasi, rašo bjaurius komentarus. Ne geresni ir jų vaikai: prispjaudo popieriaus lapą, suspaudžia jį į kamuoliuką ir meta į nugarą pamoką vedančiam kunigui, užremia gimnastikos suoliuku duris, kad neįeitų tikybos mokytoja. Kas norėtų būti jų vedliu?

Aklieji nenori eiti paskui aklus vedlius. Akli vedliai nenori vedžioti aklųjų

„Šmėkla klaidžioja po pasaulį – Experiential learning šmėkla“ – šitaip diletantiškai ir be jokio sąžinės graužimo garsiąją frazę iš „Komunistų partijos manifesto“ perfrazavo šio straipsnio autorė.

Prieš tai ji visą naktį skaitė Viljamo Kento Kriugerio romaną „Maloningoji žemė“, po to kelias dienas galvojo apie keturis našlaičius, pabėgusius iš internato Nebraskoje, apie ilgą jų kelionę Gileado, Minesotos ir Misisipės upėmis nuo Linkolno iki Sent Luiso.

Galvojo apie kraupiuosius huvervilius, Didžiosios depresijos metais įsikūrusius Mankeito, Sent Polio, Sent Luiso priemiesčiuose. Galvojo apie seserį Ievą, kuri, lyg aklųjų vedlė, baisios nevilties ir skurdo laikais gelbėjo aklavietėn patekusius mažuosius keliautojus, atskleidė jiems šviesiąją žmogaus pusę. Gal tokių vedlių esama ir Lietuvoje? Ar tik Amerikoje?

Galvojant apie Ikimokyklinio ugdymo programą, Lietuvoje įvestą 2025 metų rugsėjo 1 dieną, kyla daugiau klausimų. Pirmiausia, kodėl naujoji programa, skirta Lietuvos ikimokyklinio ugdymo institucijoms, remiasi ne savų mokslininkų, o liberalizmo šalininko Džono Diujo pragmatiškąja teorija?

Juk tuo metu, kai Džonas Diujis kūrė savo teoriją, ir mes, lietuviai, turėjome valstybinį universitetą. Turėjome Respublikos pedagoginį institutą, kuris remdamasis moderniu europietišku patyrimu, rengė būsimus mokytojus, skleidė naujas pedagogines idėjas, formavo naujus didaktinius principus. Ir apie interiorizaciją bei eksteriorizaciją, ir apie eksperimentinį mokymą išmanėme.

Žinojome, kad žinios, įgytos stebint ir eksperimentuojant, turi daug didesnę praktinę reikšmę, nei gautos vien tik loginiais samprotavimais. Empirinį pažinimą, kaip įvadą į aukštesnį, abstraktų pažinimą, buvome iškėlę.

Turėjome mokslininkus, įkūrusius Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos katedrą. Turėjome pedagogus – Lietuvos moderniosios mokyklos kūrėjus ir tobulintojus, pasireiškusius ne tik praktinėje, bet ir teorinėje šios srities veikloje.

Mūsų mokslininkai ir pedagogai praktikai, lygiai taip pat, kaip ir jų bendraamžis Kolumbijos universiteto profesorius Džonas Diujis, kalbėjo, jog pažinimas yra praktinė veikla, o mokiniai mokosi veikdami, o ne įsimindami, reikalavo daugiau dėmesio skirti į mokinį orientuotai veiklai, o ne paskaitoms ar skaitymo užduotims.

Bet šiandien mūsiškiai net savo tėvynėje nežinomi, o Džonas Diujis žinomas ir Amerikoje, ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Gal todėl, kad Kolumbijos universitetas, kuriame dirbo Džonas Diujis, anot Paulo A. Flechnerio, buvo glaudžiai susijęs su Žydų švietimo biuru, siekusiu modernizuoti žydų švietimą ir profesionalizuoti šią sritį?

Gal todėl, kad Karnegio fondo parama leido tam filosofui apkeliauti Rusiją, Kiniją, Japoniją, Honkongą, Taivanį, Pietų Rodeziją, Pietų Afriką, kitas šalis, kur jis plačiai skleidė savo idėjas ir ragino tų šalių vyriausybes neimportuoti jokių vakarietiškų švietimo modelių? Kodėl mes, užuot didžiavęsi savo tautos vedliais, nusigręžėme nuo jų?

Kodėl sekame kitų tautų vedliais? Gal todėl, kad esame silpni, neturtingi, vėjų pagairėje esančios šalies gyventojai? Gal dėl to, kad, anot profesorės Lidijos Duoblienės, patys nežinome, ką norime išugdyti: homo faber? substantia racionalis naturae? homo divinus?
Tėvai nenori ugdymo įstaigų, panašių į fabrikus ar kalėjimus. Vaikai nenori nieko.

Apie „Experiential learning“ šio straipsnio autorė pirmąkart išgirdo ankstyvą 2010-ųjų metų rudenį, apsilankiusi vienoje Jungtinės Karalystės pradinėje mokykloje. Ji nustebo, pamačiusi mokyklos kieme augusias didžiules piktžoles: varnalėšas, dagius, usnis, dilgėles.

Tarp piktžolių, dailiai pakylėtose lysvėse, kyšojo nupiepusios daržovės: kopūstai, burokėliai, morkos. Bendruomenės pirmininkė paaiškino, kad mokykla vykdo projektą „Experiential learning“. Atseit, šitaip mokiniai praktiškai susipažįsta su daržo augalais.

„Experiential learning“ į lietuvių kalbą verčiamas trejopai. Vienur – kaip eksperimentinis mokymas, kitur – kaip patyriminis ugdymas, trečiur – kaip patirtinis ugdymas. Nesigilinant į skirtumų tarp patirtinio ir patyriminio ugdymo subtilybes, reikėjo įsiklausyti, apie ką kalba bendruomenės pirmininkė.

Veikli, didelį bendruomenės pasitikėjimą turinti moteris tikėjo ir kitus tikino, kad jų mokykloje auginami žmonės, kurie mokės dirbti ir užsidirbti. Klausantis jos, kirbėjo mintis, kad Jono Biliūno aprašytasis šešiametis Jonukas patirties turėjo daugiau, negu angliškos mokyklos auklėtinis, miesto viduryje auginantis piktžoles.

Šiaip ar taip, eksperimentinis mokymas gali būti labai patrauklus. Pavyzdžiui:

* Kanados Mouhoko taikomosios dailės ir technologijos koledžo studentai atkūrė kaimaninių vėžlių buveinę. Jie prašviesino Krisčio ežero pakrantę, iškirto krūmus, išrovė šaknis, išpureno per daugelį metų susigulėjusį dirvožemį, privežė smėlio, nutiesė taką, kuriuo vėžliai galės grįžti į buveinę, iš kurios buvo pasitraukę. Būsimieji aplinkosaugos technikai dirbo kartu su gamtosaugos institucijos darbuotojais, laikėsi saugos protokolų, taikė projektų valdymo pagrindus, atliko labai svarbius gamtosaugos tyrimus, susijusius su konkrečia vieta.

* Privačiame Stanfordo universitete vyksta stažuotės, tyrimai, lauko darbai, viešosios tarnybos, modelavimas, veiksmais pagrįsti projektai. Pagal vieną naujesnių eksperimentinę prrogramą, grupė studentų lankėsi Niujorke. Mieste, nutolusiame 4728 kilometrus nuo Stanfordo, gyveno, dirbo ir mokėsi dvidešimt studentų – 11 trečiakursių ir 9 devyni ketvirtakursiai, atstovaujantys 16 skirtingų disciplinų. Stanfordo studentai susipažino su Niujorku, atliko praktiką įvairiose Niujorko organizacijose ir tyrinėjo miesto meno kultūrą, dalyvavo kursuose. Gyvenimas ir studijos didžiausiameAmerikos mieste buvo neįtikėtina galimybė patirtiniam mokymuisi.

P.S. Kanadiečiai studentai per metus moka 27 146 dolerių. Užsieniečiai – 45 708 dolerius. Privačių, ne pelno siekiančių Kanados universitetų studentams mokslas kainuoja – 58 628 dolerius per metus.

Nepigiai studijos kainuoja ir Jungtinių Amerikos valstijų universtetuose. Palyginimui:Šiaurės rytų universiteto studentai moka 69 289 dolerių per metus, Jeilio – 88 300 dolerių, Harvardo – 87 000/ 99 000 dolerių, Stanfordo – 65 127/ 92 000 dolerių. Panašios kainos ir kituose, eksperimentnį mokymą praktikuojančiuose Amerikos universitetuose.

* Naujosios Zelandijos sostinės Ouklendo mokyklų 1–13 klasių mokiniams siūlomos miško, ūkio, sodo patirtys. Jie mokosi, kaip ieškoti dingusių šunų, pratinasi užsisakyti vietas sporto aikštelėse, stovyklavietėse, bando rasti parkus, baseinus, laisvalaikio centrus, bibliotekas, pėsčiųjų ar dviračių takus, prieplaukas ar valčių rampas. Mokosi, kaip įvaldyti dirbtinį intelektą, naršyti „GeoMaps“, užsisakyti nekilnojamojo turto ataskaitą, sužinoti savo nekilnojamojo turto vertę. Kvalifikuoti pedagogai ir patyrę parko prižiūrėtojai organizuoja mokinių susitikimus su menininkais, išvykas į meno muziejus ir galerijas, gamtos rezervatus, kultūros objektus ir istorines vietas. Mokiniai dalyvauja žygiuose pėsčiomis, buriuoja, plaukioja baidarėmis, stovyklauja gamtoje.

P.S. Mokslas valstybinese Naujosios Zelandijos mokyklose kainuoja maždaug 11 000–14 000 dolerių per metus. Metiniai mokesčiai už privačias pradines ir vidurines mokyklas siekia 25 000 dolerių…

* Šiaurės licėjus, veikiantis Vilniaus miesto centre, vadinamas knygų darželiu. Šiame darželyje vaikai mokosi per patirtį, gamtos pažinimą, kūrybines veiklas ir bendravimą. Daug laiko jie praleidžia lauke – tyrinėja, žaidžia ir stiprina ryšį su aplinka. Šio darželio ugdymo pagrindas – Skandinavijoje pasiteisinusi metodika – interaktyvus skaitymas. Skaitymas – tai dienos ašis, kuri natūraliai jungiasi su vaikų patyrimu, kalba, kūryba ir santykiais. Interaktyviojo skaitymo metodas padeda jiems lavinti ne tik kalbinius gebėjimus, bet ir kūrybiškumą, vaizduotę, empatiją, žodyną bei gebėjimą aiškiai reikšti mintis.

* Privatus Vilniaus vaikų lopšelis-darželis „Auginu vaiką“ yra tarptautinio STEAM tinklo dalis. Ugdymas šiame darželyje integruoja gamtos mokslus, technologijas, inžineriją, menus ir matematiką. Vaikai stebi, eksperimentuoja, kuria konstrukcijas, sprendžia problemas per kūrybiškumą ir tyrinėjimą. Kiekviena veikla – tai kelias į atradimą. Didelis dėmesys skiriamas ankstyvąjam kalbų mokymui(si) – žaismingai ir natūraliai vaikai kasdien susipažįsta su anglų ir ispanų kalbomis, plėsdami savo kultūrinį ir kalbinį akiratį.

* Ateičiai pasiruošusios asmenybės ugdomos Vilniaus dvikalbiame darželyje „Saulės gojus“. „Saulės gojuje“ ugdymo(si) procesas organizuojamas taip, kad būtų plėtojami visi H. Gardnerio įvardinti intelektai. Veikia dvikalbės anglų-lietuvių grupės. Kiekvienoje vaikų grupėje dirba du pedagogai, kurių vienas visada bendrauja tik lietuvių, kitas – tik anglų. Per kasdienį mokytojų bendravimą, žaidimus, daineles, pasakojimus ir įvairias praktines veiklas vaikai įtraukiami į anglų kalbą. Vaikas, palikdamas darželį, jau būna sukaupęs pirminį anglų kalbos įrankių bagažą.

P.S. Vienkartinis stojimo mokestis į šias (atsitiktinai pasirinktas) modernias ugdymo institucijas kainuoja 200–370 eurų. Ugdymo mokestis siekia 410–645 eurų per mėnesį. Maitinimas kainuoja 8–9, 50 eurų vienai dienai. Mokesčiai už papildomus pasirenkamuosius užsiėmimus / būrelius mokami pagal susitarimą su atitinkamą užsiėmimą vedančiu pedagogu / būrelio vadovu. Logopedo individualūs užsiėmimai kainuoja 25 eurus už pusę valandos. Logopedo užsiėmimai grupėse (2–3 vaikai) – 18 eurų už pusę valandos. Pirminės vaikų logopedo konsultacijos (kalbos ištyrimas ir įvertinimas) kaina – 40 eurų už valandą. Psichologo konsultacijos – 45 eurai už valandą.

Atskirai reikėtų rašyti apie tarptautines ikimokyklines įstaigas, kur mokesčiai kelis kartus didesni.

Regis, vaikų ugdymas privačiuose vaikų lopšeliuose-darželiuose ir mokyklėlėse tėvams kainuoja nemažai. Neteko girdėti, kad kas nors dėl to skųstųsi. Žmonės, augę į kazarmes panašiose ugdymo institucijose, džiaugiasi moderniais pastatais, laisvalaikio erdvėmis. Jie negaili nieko, kad tik jų vaikai būtų laimingi. Ar vaikai supranta tėvų auką? Ar dėkingi jiems? Ne visi. Teko kalbėti su buvusiu vieno privataus darželio auklėtiniu. „Nieko ten gero, – sakė jis. – Auklėtojos senos, panašios į karves arba vištas. Prie Raudonosios jūros buvo nuvežę, bet man ten nepatiko. Mokykloje, kurią dabar lankau – sunku ir nuobodu.“

Auklėtojos nenori vaidinti Sekminių karves

Lietuvos vaikų lopšeliai-darželiai ir priešmokyklinio ugdymo mokyklėlės bei grupelės visą rudenį dirbo pagal naująją Ikimokyklinio ugdymo programą. Kaip jiems sekėsi? Nežinia, nes Lietuvoje, kaip ir kitose besivystančiose šalyse, nepadoru kalbėti apie švietimą, kol nepasibaigęs matematikos brandos egzaminas.

Apie dabarties vaikų darželių ir lopšelių auklėtinius bus kalbama po dvylikos ar penkiolikos metų. Šiandien pats visažinis DI gali pasakyti tik tiek, kad 2022–2023 mokslo metų pradžioje veikė 715 valstybinės ir 175 nevalstybinės ikimokyklinio ugdymo įstaigos.

Kaip visiems žinoma, privačias ugdymo institucijas įsteigia ir valdo privatūs asmenys, organizacijos ar bažnyčios. Privatūs vaikų darželiai ir mokyklos skiriasi nuo valstybinių. Pirma, ugdymas nevalstybinėse institucijose maždaug šešis kartus brangesnis negu valstybinėse.

Antra, nevalstybinės ugdymo įstaigos turi daugiau ir modernesnių mokymo priemonių, platesnį paslaugų spektrą. Trečia, jose daugiau autonomijos, priimant sprendimus dėl ugdymo programų ir veiklos organizavimo, mažiau popierizmo.

Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija privačių ugdymo įstaigų pedagogams nėra tokia svarbi kaip Tarptautinės Šteinerio/Valdorfo ankstyvojo ugdymo asociacijos valdyba (IASWECE), Tarptautinė Montessori Asociacija (AMI), „Redžo vaikų“ būstinė, įsikūrusi Lorio Malaguzio tarptautiniame centre, ir t. t.

Šios organizacijos gyvuoja šalių-narių, rėmėjų lėšomis ir renginių metu gautų pajamų dėka, rūpinasi, kad surinkti pinigai pasiektų tas šalis ir tuos projektus, kurie šiuo metų be paramos negalėtų vykti, koordinuoja mokytojų mokymo programas, metodinės medžiagos priemonių rinkinių rengėjų stažuotes, organizuoja kongresus ir studijas, padeda šalių-narių vyriausybėms spręsti socialines ir švietimo problemas. Kaip veikia tarptautinis privačių vaikų darželių ir mokyklų tinklas, šiokį tokį vaizdą galėtume susidaryti bent pusdienį pabuvoje kurioje nors iš tų institucijų.

Štai, 2025 m. rugsėjo mėnesį Vilniaus pradinėje mokykloje „Strazdas“ vyko renginys, į kurį buvo atvykusi Redžo vaikų tarptautinio tinklo regiono koordinatorė Emanuela Vercalli. Renginyje dalyvavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Ugdymo mokslų instituto atstovai, Vilniaus darželio „Strazdanėlės“, mokyklos „Strazdas“, kitų ikimokyklinio ugdymo institucijų pedagogai, taikantys unikalią ir į vaiko prigimtines galias orientuotą Reggio Emilia ugdymo filosofiją.

Viešnia iš Redžo sveikino Lietuvą, tapusią oficialia Reggio Children tarptautinio tinklo nare, įteikė Reggio Emilia ugdymo filosofijos pedagogų sertifikatus grupei mūsų šalies ikimokyklinio ugdymo specialistų. Renginio dalyviai kalbėjo apie Reggio vaikų tarptautinio tinklo, jungiančio daugiau nei trisdešimt šalių, plėtrą. Dalijosi didingais planais ir pasiekimais, auginant pasaulio piliečius.

Auginti pasaulio piliečius – brangiausių privačių ikimokyklinių ugdymo įstaigų prerogatyva. Jose sėkmingai būtų galima įgyvendinti naująją Ikimokyklinio ugdymo programą. Deja, toji programa jų nedomina. Jos turi savas programas, savas tradicijas, savo potyrius ir patirtis. Lieka tikėtis, kad Ikimokyklinio ugdymo programą įgyvendins 715 valstybinių ikimokyklinio ugdymo institucijų.

Tikimybė menka. Ne paslaptis, kad tam nėra nei lėšų, nei jėgų, nei sąlygų. Valstybiniams darželiams priekaištaujama, kad jie nesilaiko Lietuvos higienos normos HN 75:2016 reikalavimų. Pastebima, kad juose ugdomi mažesni vaikai nei nurodyta Higienos pase (LHP), kad ugdoma daugiau vaikų grupėje nei jų turėtų būti, kad bendras vaikų kiekis įstaigoje yra didesnis, nei nurodyta.

Specialistai atkreipia dėmesį į kai kurių darželių aplūžusias tvoras, metų metais neremontuojamą žaidimų aikštelių įrangą, nesandarius langus. Tėvai skundžiasi, kad vaikų darželiuose naikinamos priešmokyklinės grupės. Jos paliekamos tik mokyklose arba darželiuose-mokyklose. Bendrojo lavinimo mokyklos nespėja pasirūpinti naujai prijungtomis priešmokyklinėmis grupėmis. Vienos progimnazijos priešmokyklinukai spalio mėnesį pokaičio miegojo ant kampe sumestų čiužinių. Jiems nebuvo jokių sporto ir muzikos pamokų, nes trūko salių ir specialistų.

Eidami nežinia kur, ieškodami nežinia ko, naudojamės „BAM efektu“ – tai yra, pasibaigus geležinkeliui, lipame iš vagonų, stuksename plaktukais į bėgius ir vaizduojame, kad traukinys važiuoja. – sakė penkioliktus metus vaikų darželyje dirbanti pedagogė. – Dėl patirtinio ugdymo daromės butaforai. Kerpame iš kartono medžius, nes iš miesto centro miško nepasiekiame. Vaikai pievoje nebuvę, basi nepavaikščioję.

Paukštelių giesmes iš grotuvų girdi – gegutės kukavimo negirdėję… Nemėgstu darželyje švenčiamų tradicinių lietuvių liaudies švenčių: Kalėdų, Trijų Karalių, Užgavėnių, Sekminių. Nuvežti vaikus į tikrą šventę, atlaidus – lėšų nėra.

Rengdami tas šventes darželyje, sugaištame baisybę laiko, o vaikams iš mūsų renginių – naudos nedaug. Kadangi esu apkūnoka, kasmet vaidinu ir Kalėdų senelio žmoną, ir Lašininį, ir Šyvą arklį, ir Sekminių karvę. Lieknesnės mano darbo draugės vaidina ožkas, vištas, kiškius, žalčius.

Bijau, kad mano auklėtiniai atsimins mane tokią – storą, su karvės galva ir prie liemenės prisiūta uodega.