Valdas Sutkus. Kaip somaliečių gauja pavogė iš amerikiečių šimtus milijonų

Blogeris Nickas Shirley sustojo prie nedidelio pastato, stovinčio tarp sandėlių ir automobilių aikštelės. Pagal dokumentus čia veikė vaikų maitinimo centras, kasdien tiekiantis šimtus porcijų maisto. Ant durų nebuvo jokios iškabos, jokio darbo laiko, jokio užrašo apie veiklą. Langai užtraukti užuolaidomis, viduje tyla. Nickas Shirley paspaudė skambutį, palaukė, paskui pabeldė. Galiausiai atsiliepė vyriškas balsas iš vidaus, bet durų niekas neatidarė. Paklaustas apie vaikus ir maistą, vyriškis suirzo ir pokalbį nutraukė. Tai buvo ne vienintelis toks adresas.

Per kelias dienas Shirley aplankė dešimtis vietų, kurios oficialiai buvo registruotos kaip vaikų maitinimo punktai. Jis pradėjo nuo didžiausio Minesotos valstijos miesto Mineapolio, o vėliau nuvyko ir į gretimus miestus. Situacija kartojosi labai panašiai. Vienur – privatus gyvenamasis namas, kurio šeimininkas tikino nieko nežinantis apie jokias programas. Kitur – sandėlis be įrangos, be virtuvės, be žmonių. Dar kitur – biuras, kuriame sėdėjo keli suirzę darbuotojai, kategoriškai atsisakę atsakyti į klausimus ir reikalavę nutraukti filmavimą. Niekur Shirley nematė jokių vaikų, nematė maisto ruošimo. Vienoje vietoje dėl tų klausinėjimų apie vaikus jį net apkaltino priekabiavimu ir iškvietė policiją.

Šie kadrai tapo pagrindu reportažui, kuris pasirodė viešojoje erdvėje praėjusių metų pabaigoje ir akimirksniu išplito. Peržiūrų skaičius augo valandomis. Dešimtys milijonų vienoje platformoje, milijonai kitose, iškarpos, perpublikavimai, citatos. Bendra auditorija per trumpą laiką peržengė 100 milijonų ribą. Tai buvo kartais daugiau, nei bet kuris iš didžiųjų televizijų kanalų tyrimų.

Blogerio reportažas atskleidė kažkokį alternatyvų pasaulį be realių vaikų, be realaus maisto jiems, bet su realiais pinigais už tų vaikų maitinimą pagal fiktyvias sąskaitas. Minesotoje federaliniai tyrėjai jau kurį laiką dirbo su socialinių programų sukčiavimo bylomis. Viena byla apie vaikų maitinimą, kita – apie sveikatos priežiūrą pagal Medicaid programą, trečia – apie finansinę paramą būsto nuomai. Tačiau trūko bendro vaizdo, ir Shirley padarė būtent tai – sujungė atskirus fragmentus į nuoseklią istoriją.

Pagrindinė ir labiausiai dokumentuota byla susijusi su vaikų maitinimo programa, veikusia per nevyriausybinių organizacijų tinklą. Schema buvo paprasta, bet veikė sklandžiai. Steigiamos organizacijos, registruojami maitinimo punktai, deklaruojami tūkstančiai maisto porcijų per dieną, pateikiami formalūs dokumentai, o valstybė sumoka. Kontrolė buvo formali. Patikrinimai buvo atliekami tik popieriuose, o ne vietose. Tai atvėrė duris masiniam piktnaudžiavimui.

Federalinių tyrėjų duomenimis, per šią programą buvo neteisėtai pasisavinta apie ketvirtį milijardo dolerių. Tai viena didžiausių tokio pobūdžio aferų JAV istorijoje. Tačiau esmė slypi ne sumose, o struktūroje. Kaltinamųjų sąrašai rodo aiškų pasikartojimą: tie patys vardai, tie patys šeimų klanai, tie patys adresai. Apie 90 procentų pagrindinių veikėjų buvo somaliečių kilmės juodaodžiai.

Šis aspektas yra esminis, norint suprasti, kodėl schema veikė taip ilgai ir sklandžiai. Minesotos valstijos institucijos matė tam tikrus aferos ženklus. Matė neįtikėtinai išpūstus skaičius, matė popierių neatitikimus realybei. Tačiau pinigų srautai nebuvo sustabdyti. Sprendimai buvo vilkinami, kontrolė – tik formali. O priežastis buvo labai paprasta: valdininkų baimė būti apkaltintiems rasizmu.

Šioje aferoje juodaodžių imigrantų statusas tapo sukčių skydu. Griežti veiksmai prieš somaliečių tinklą būtų sukėlę politinį skandalą, viešus kaltinimus diskriminacija ir galimą karjeros pabaigą pareigūnams. Tai buvo suvokiama kaip per didelė rizika. Todėl vietoje ryžtingo aferos stabdymo buvo pasirinktas delsimas. Sukčiai tai suprato. Todėl sukčiavimo apimtys buvo didinamos, kuriamos naujos organizacijos, deklaruojami vis didesni skaičiai. Tai klasikinis modelis, kai nusikaltėliai jaučia, kad sistema jų nelies. Todėl jie veikė atvirai, beveik demonstratyviai.

Vaikų maitinimo byla buvo tik viena grandis. Kai federaliniai prokurorai pradėjo plėsti tyrimus, atsivėrė ir kiti sektoriai. Medicaid programos, skirtos neįgaliesiems ir vaikams su raidos sutrikimais, buvo dar viena piktnaudžiavimo erdve. Ypač didelį rezonansą sukėlė paslaugų vaikams su autizmu schema. Čia mechanizmas buvo dar ciniškesnis. „Paslaugų teikėjai“ ne tik išrašinėjo valstijai sąskaitas už paslaugas, kurios realiai nebuvo suteiktos, bet ir aktyviai verbavo tėvus. Tėvams buvo siūlomi kyšiai už tai, kad jie savo vaikus deklaruotų kaip autistus ir tie vaikai būtų įtraukti į valstijos apmokamas programas. Autizmo tema čia veikė kaip patikimas skydas, nes bet koks bandymas griežčiau tikrinti tokias programas galėjo būti pateiktas kaip puolimas prieš „pažeidžiamus vaikus“.

Kai prokurorai išplėtė tyrimą, pasirodė ir didesni skaičiai. Vienas iš federalinių prokurorų viešai sakė, kad per kelerius metus Minesotoje per aukštos rizikos socialines programas galėjo būti neteisėtai išmokėta suma, siekianti kelis milijardus dolerių. Tai apibendrintas vertinimas, rodantis, kad jau atskleistos aferos gali būti tik dalis daug platesnio reiškinio.

Po Shirley reportažo reakcija buvo gynybinė. „Progresyvi“ žiniasklaida užsipuolė patį Shirley: kritikavo jo toną, kėlė abejones dėl jo motyvų, menkino jo auditoriją. Kaip daugeliu atvejų, CNN čia buvo nepralenkiama. CNN žurnalistė paskambino vienam iš sukčiavimu įtariamų asmenų, tas sukčiavimą paneigė ir tuo pagrindu žurnalistė pareiškė, kad čia yra tik „ginčas tarp kažkokio keisto blogerio ir Minesotos vietinių veikėjų“. Toks buvo CNN „faktų tikrinimas“. CNN žurnalistė kaltino Shirley, kad jis „naudojo provokuojančią kalbą“, kuri „gali skatinti įtampą“, kad tai „sukelia neigiamas reakcijas bendruomenėse“. Buvo sakoma, kad tai, jog jis rado tuščias patalpas, „nebūtinai reiškia“, jog sukčiavimas vyko, nes „veikla galėjo vykti kitu metu“, „vietos galėjo būti laikinai uždarytos“. Bet jokių duomenų apie tas „kitas vietas“ CNN nepateikė, nevažiavo į vietas, nefilmavo ten. Vietoj to CNN pabrėžė galimą Shirley padarytą žalą. Reportaže buvo kalbama apie tai, kad Shirley vaizdo įrašai „gali stigmatizuoti bendruomenes“, „gali skatinti nepasitikėjimą“, „gali turėti neigiamų pasekmių“ socialinėms programoms.

Vietos demokratų partijos politikai reagavo panašiai. Mineapolio meras Jacob Frey pareiškė, kad „stovi kartu su Mineapolio somaliečių bendruomene“ ir susikoncentravo į tai, kad negalima leisti, jog kritika virstų „somaliečių bendruomenės stigmatizavimu“, pabrėžė, jog ši bendruomenė „yra labai svarbi miesto dalis“, o „pavieniai nusikaltėliai neturi tapti priežastimi smerkti visus“. Valstijos gubernatorius Tim Walz sakė, kad „sukčiavimas yra netoleruotinas“, tačiau primygtinai ragino „atsargiai kalbėti“, kad nebūtų „kurstoma neapykanta“, kad vieši pasakojimai apie somaliečių kilmės nusikaltėlius „gali pakenkti bendruomenei“. Jie nekalbėjo apie tai, kodėl valstijos institucijos nekontroliavo procesų, nekomentavo, ar rasizmo kaltinimų baimė galėjo turėti įtakos sprendimams valdininkų neveiklumui.

Sausio pradžioje šį besiplečiantį viešą skandalą valstijoje užgožė kita istorija – progresyvios aktyvistės Rene Good mirtis nuo imigracijos tarnybos pareigūno šūvio. Mineapolio gatves užplūdo mitinguotojai, tai tapo pagrindine žiniasklaidos tema ir faktiškai išstūmė somaliečių sukčiavimo aferą iš darbotvarkės. Informacinis srautas persijungė nuo klausimų apie tuščius „maitinimo centrus“, Medicaid ir autizmo programų daugiamilijonines aferas prie kovos su imigracijos tarnybos policininkų „fašizmu“.