Edvardas Čiuldė. Kaip žmogus pažįsta save?

Praeitą kartą užsiminiau, kad žmogus iš esmės pažįsta tik tai, ką gali dekonstruoti.

Nesunku įsivaizduoti, kad žmogaus kūno sandarą pirmiausiai pradėta pažinti skrodžiant lavonus, ar ne?

Tačiau ar žmogus gali pažinti save (kaip kažką daugiau nei vien tik kūną), Dievą, būtį, nenužudydamas Dievo, neišsižadėdamas būties, nepamesdamas savęs, jeigu pažinimas įprasta to žodžio reikšme yra pažįstamų dalykų išardymas, nebijokime dar pasakyti, iškastravimas, jų pavertimas loginiam preparavimui patogiais objektais. Taigi čia mums toli gražu netinka mokslinio pažinimo, susiformavusio iš esmės pagal gamtos pažinimo rekonstrukcinę tvarką, pažįstamą dalyką pažįstant kaip išorinį žmogui objektą, pavyzdys. Atsiplėšti save nuo savęs, save paverčiant išoriniu sau objektu, galime tik savęs nuslėpimo būdu arba pametant save kaip buto raktą tarp smėlio kopų užstrigusioje būties kelionėje per dykumą.

Pažink pats save, – sako Sokratas, – yra svarbiausias filosofijos raginimas žmogui. Sokratas yra įsitikinęs, kad visi pažinimo rezultatai pradeda įgyti prasmę tik tada, kai veda žmogų savęs pažinimo linkme.

Jau nuo seno savęs pažinimo užduoties radikalizavimas yra vadinamas sokratiškąja nuostata, tačiau tik Vosylius Sezemanas iš Kauno per 2,5 tūkstantmečio metų pirmasis atkreipė dėmesį į tai, kad Sokrato ištarose paradoksaliu dalyku laikytas žinojimo ir dorovės tapatinimas turi būti suprantamas kaip savęs žinojimo ir dorovės prigimtinis tapatumas, – ką nurodo ir žodis „sąžinė“ (nesunku pastebėti, kad žodis „sąžinė“ yra žodžių „savęs žinojimas“ suvestinė santrumpa).

Tarkime, sąžinė yra savęs pažinimas savęs išgyvenimo būdu. Taip ir reiškiasi besikandžiojanti sąžinė, ar ne? Sąžinės, kaip sakoma neužtvenksi. Vis dėlto Sokrato ištaros apie savęs pažinimą nedaug ką bendro turi su introspekcija šiandienine to žodžio reikme, yra ne tiek išopėjusio jautrumo vedamas nepabaigiamas gilinimasis į save, kiek operavimo konkrečiomis sąvokomis rezultatas, taigi šiandieniniam žmogui yra netikėtos ir, kaip atrodo, turėtų būti labai sugestyvios savo atšiauriu antipsichologizmu.

Šalia sąžinės Sokrato filosofija atranda ir tokį antipsichologinį dalyką kaip savimonė.

Jeigu leisite, savimonę grubiai apibrėšiu taip: savimonė yra sąmonės savojo turiningumo įsisąmoninimas, mąstymas apie mąstymą.

Kaip tai dera su Sokrato įskiepyta Vakarų mąstysenai dialogo norma ir forma?

Iš tiesų, sokratiško tipo dialoguose yra įveikiama maišatis nuomonių, kai jas patikrinus diskusijų žaizdre dažnai išaiškėja, kad tai buvo bendri ir dėl to, galima sakyti, niekieno prietarai. Taigi tokiame sokratiško tipo dialoge, žmogus, ieškodamas tiesos, drauge turi galimybę atrasti savo tikrąjį „aš“. Todėl Sokrato filosofija gali būti vadinama savimonės arba gyvosios sąmonės filosofija, žyminti perėjimą nuo pasaulio regimybės prie savimonės realybės.

Platonas pratęsė dar Sokrato užmintos mįslės apie pažinimą kaip atsiminimą plėtotę, dėl didesnio įtikimumo, kaip atrodo, savo iniciatyva pateikęs mitologinį pasakojimą apie sielos praegzistenciją idealių esmių pasaulyje. Tačiau, siela čia jokiu būdu nėra suprantama kaip lobių skrynia, kurią atidarius būtų galima pažinti savo turiningumą iki pat dugno, kaip atrodo, labiau tikėtina, jog pagal Platoną sielos turiningumą užtikrina jos kaip depozito statusas.

Kaip atrodo, tik Šv. Augustinas, prabėgus vos ne tūkstantmečiui, su prilygstančiu Sokratui aistringumu vėl iškėlė savęs pažinimo užduotį.

Žinia, krikščionybėje Dievas yra suprantamas kaip transcendencija, t. y. kaip neišmatuojama anapusinė būtis. Savo ruožtu krikščioniškoji antropologija remiasi biblijiniu postulatu, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Taip yra atrandama nauja, lyginant su antika, žmogaus dimensija, atrandamas žmogaus vidujiškumas, kuris naujame kontekste pradedamas suprasti kaip psichologinis bedugniškumas, o vaizduotė čia savo ruožtu piešia paveikslą, jog tokiu savo vidujiškumu žmogus tarsi pradygsta kosmoso daiktiškumo paviršių (antika apskritai žmogaus vidujiškumą suprato kaip vidaus organų dislokaciją, geriausiu atveju Sokratas tai suprato kaip demoną, įsikūrusį žmogaus viduriuose).

Žmogus yra neišmatuojamos gelmės, – sako Šv. Augustinas. Dar daugiau, – Augustinas yra įsitikinęs, jog savo vidinės gelmės pažinimo kelyje žmogus gali aptikti Dievą.

Šiandieninio žmogaus sąmonė yra išdresuota psichoanalizės korifėjų ta linkme, kad savęs pažinimas mums visų pirma asocijuojasi su žengimu į rūsį, kai siekiama apsižvalgyti po ne visiškai švankius savosios pasąmonės užkaborius. Jeigu renkatės Šv. Augustino pavyzdį, nesunku bus įsivaizduoti, kad savęs pažinimas yra keberiojimasis kopėčiomis į viršų, kelias Dievop.