Jonas Balčiūnas. Tai jau ne žiniasklaida. Nemanau kad Lietuvoje dar yra žmonių, kurie mano, jog LRT veikia kaip „neutralus stebėtojas“

Žiūrėti į praėjusių metų įvykius galima dvejopai. Nekalbėsiu apie geopolitiką. Tai svarbu, bet kalbant apie Lietuvą, geopolitika tapo Lietuvos vidaus politikos ašimi, tad kalbos apie tai anksčiau ar vėliau virs kalbomis apie vidaus politiką.

Žvelgiant į praėjusių metų įvykių seką – Vyriausybės griūtis, protestai, konfliktai dėl žiniasklaidos atrodo kaip natūrali demokratinės valstybės krizė. Iš dalies taip ir yra. Neminėsiu įvykių kurie buvo plačiai aptariami. Visgi manau, kad esminis ir svarbiausias praeitų metų įvykis buvo žiniasklaidos virtimas politinės galios centru ir tai kad žurnalisto profesija virto politiniu aktyvizmu.

Nemanau kad Lietuvoje dar yra žmonių, kurie galvoja, kad LRT veikia kaip „neutralus stebėtojas“, fiksuojantis visuomenės ir valdžios susidūrimus. LRT per praėjusius metus sukūrė pasakojimą, kad valdžia pavojinga, o institucinė nepriklausoma žiniasklaida – vienintelis demokratijos garantas. Valstybė ir jos vyriausybė vaizduojama kaip nuolat linkusi į piktnaudžiavimą, o ne kaip sistema su skirtingais galios centrais.

LRT kovodama dėl savo institucinių interesų iš stebėtojo virto politinių procesų iniciatoriumi ir organizatoriumi. Jei kritikuoji LRT – stoji prieš protestuojančią visuomenę ir žodžio laisvę. Tai jau nebe neutralus faktų pateikimas, o politinis aktyvizmas. Žodžio laisvė pateikiama kaip absoliuti vertybė, atskirta nuo atsakomybės. Tai virto diskusija ne kaip užtikrinti, kad viešasis transliuotojas būtų laisvas ir skaidrus, bet kaip apsaugoti instituciją nuo bet kokio valstybės kišimosi. Valstybė pateikiama ne kaip bendrojo intereso garantas, o kaip potencialus cenzorius.

Praeitų metų LRT apžvalgose daug dėmesio skiriama, politinei valdžiai, protestams, grėsmėms demokratijai, bet beveik nėra jokios savikritikos ir refleksijos apie paties transliuotojo atsakomybę, viešojo sektoriaus skaidrumo standartus, galimą interesų konfliktą. Tai siunčia žinią kad demokratija svarbi tol, kol ji nepaliečia jos „sargų“. Laisvės idėja atskiriama nuo pareigos, kritika tapatinama su grėsme. Viešasis transliuotojas iš stebėtojo tampa aktyviu politinio lauko dalyviu, o valstybė – patogia abstrakcija, kurią galima kritikuoti. LRT ima save traktuoti ne kaip valstybės deleguotą instituciją. Tai jau nebe redakcinė nepriklausomybė, o institucinė neliečiamybė.

Panagrinėkime kaip tai nutiko? Kur lūžio taškas, kai priežiūra tampa „grėsme“?

LRT administracija kaip grėsmę įvardijo ne tik išorinius politinius veikėjus, bet ir pačią LRT tarybą, kuri neva veikia politinių veikėjų pavedimu. Tai kardinaliai keičia situacijos esmę.

Priežiūros institucija nelaikoma demokratinės sistemos dalimi, o įvardijama kaip potencialus pavojus laisvei. Vienoje barikadų pusėje LRT administracija išrikiuoja palaikančius ją žurnalistus ir dalį visuomenės, o kitoje barikadų pusėje lieka LRT tarybą, valstybė ir nepritarianti LRT administracijai visuomenės dalis.

LRT administracija siekia įtikinti visuomenę, kad ji pati gali nuspręsti, kas yra „teisėta priežiūra“, o kas – „kišimasis“. Tai reiškia, kad nebe priežiūra saugo žodžio laisvę, o žodžio laisvės retorika turi apsaugoti nuo priežiūros. Tai ne žiniasklaidos laisvė, o politinė galia be atskaitomybės.

LRT administracija visuomenei siunčiama žinutę, kad net vidinė kontrolė gali būti pavojinga. LRT užsidaro savame „vertybiniame burbule“. Tik administracija sprendžia, kas yra laisvė, o kas – cenzūra. Bet kuris tarybos narys ar kritikas rizikuoja būti įvardytas kaip einantis prieš demokratiją.

Ši situacija atskleidžia ne tik LRT problemą, bet ir kelia Lietuvos valstybės brandos klausimą. Valstybė tampa nebe bendru reguliavimo lauku, o grėsmių šaltiniu, kai bando atlikti priežiūrą. Institucijos ima konkuruoti dėl „demokratijos vardo“, o ne veikti pagal nustatytas procedūras. Reali galia persikelia į komunikacinį diskursą. LRT administracija auditą, parlamentinę kontrolę, net savo tarybą įvardija kaip grėsmę. Tai reiškia, kad LRT veikia jau nebe tik kaip žiniasklaida, bet kaip savireguliuojantis savarankiškas politinis veikėjas, turintis moralinį imunitetą. Tai ne žodžio laisvės pergalė. Tai galios persikėlimas iš procedūrų į pasakojimų kūrimo naudojantis viešąją platforma galia.

Šioje istorijoje svarbus dar vienas aspektas. Kultūros laukas, kaip „moralinis rezervas“ Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija ilgą laiką sistemingai kūrė save kaip kultūros globėją, menininkų ir intelektualų tribūną, „pažeidžiamų balsų“ platformą.

Tai reiškia, kad kultūros darbuotojai – rašytojai, aktoriai, režisieriai, muzikai viešajame diskurse jau iš anksto turi moralinį kreditą. Šis kreditas tampa politiniu resursu, kai institucija patiria spaudimą. Neminėsiu objektyvių priežasčių, kurios sukėlė įtampą kultūros lauke formuojant vyriausybę. Visgi verta panagrinėti, kaip veikia mechanizmas nuo administracijos institucinės kovos iki „kultūros gynybos“.

Į viešąją erdvę iškeliami kultūros darbuotojų pasisakymai ir vieši kreipimaisi, kurie adresuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos Prezidento institucijai. Taip administracinė kritika peradresuojama į politinį ir moralinį konfliktą. Kultūros darbuotojas tampa nebe pilietis, o skydas. Svarbu ne tai, ką sako kultūros atstovai, o kaip jie naudojami. Jie pateikiami ne kaip viena iš visuomenės grupių, o kaip demokratijos sąžinė. Bet kokia kritika jų atžvilgiu automatiškai laikoma nemoralia. Tai reiškia, kad kritikuodamas LRT administraciją, eini „prieš kultūrą“.

Vykdomas ir Prezidento institucijos delegitimizavimas per kultūrinę opoziciją. Prezidentas konstituciškai turi atstovauti visai visuomenei ir užtikrinti institucijų balansą. Tačiau kultūros lauko mobilizacija leidžia LRT vaizduoti prezidento poziciją kaip „politinę“, o save – kaip „vertybinę“. Vyriausybė ir Prezidentas nebedrįsta kalbėti apie skaidrumą, nes rizikuoja būti įvardyti kaip „kultūros priešai“.

LRT mobilizuoja moralinius autoritetus, kad apsigintų nuo demokratinės priežiūros. Tai ne žiniasklaidos laisvės gynimas, o kultūros lauko pavertimas instrumentu ir politinės atsakomybės perkėlimas į emocinę plotmę. Taip ardomas institucinis balansas.

Svarbus ir dar vienas aspektas, kaip LRT pati gamina autoritetus, kuriuos vėliau panaudoja kaip „nepriklausomą“ moralinį balsą savo konfliktuose su valdžios institucijomis.

Kaip tai veikia praktiškai? Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija kviečia tuos pačius kultūros veikėjus, akademikus, intelektualus ir visuomenininkus. Suteikia jiems nuolatinį eterį, pozityvų kontekstą ir autoriteto statusą. Taip institucinis matomumas paverčiamas simboliniu kapitalu. Sukuriama iliuzija kad tai „nepriklausomi balsai“.

Nutylima, kad jų viešas svoris sukurtas to paties transliuotojo, kuris dabar yra konflikto šalis. Tai vyksta pagal schemą – LRT suteikia tribūną, tribūna sukuria autoritetą, autoritetas gina LRT, gynyba pateikiama kaip „visuomenės balsas“. Tai jau ne žiniasklaida, o galios reprodukcijos mechanizmas.

Svarbiausias klausimas lieka neatsakytas, – kaip iki to priėjome, ir ką su tuo daryti? Lietuvos valstybė neturi ateities be laisvo žodžio, kitaip ji virs dar viena Rusija, kur yra viena teisinga nuomonė.

Masės džiūgauja ne todėl kad linksma, o todėl kad moraliniai autoritetai, menininkai ir visuomenininkai įtikina visuomenę, kad taip turi būti, kad tai vienintelė prisitaikymo ir išlikimo galimybė, o visa kita išdavystė.