Prieš keletą metų tokia Beata Tiškevič suorganizavo labai jautrią apsinuoginusių moterų fotosesiją, o po įvykio kalbėjo: mes, moterys, savo esme nesame kūnas, nes kūnas yra tik turinio forma.
Tai truputėlį skiriasi nuo Aristotelio įsivaizdavimo, kad siela yra kūno forma, ar ne? Ta pačia proga prisiminiau, kad vienas jaunystės laikų pažįstamas, nepaisydamas mano karštligiško protesto ir mosikavimų rankomis, tvirtino, kad pagal Aristotelį siela yra oda. Žinoma, tai buvo baisi erezija Aristotelio atžvilgiu, tačiau vėliau šis jaunuolis tapo filosofijos daktaru.
Reikėtų tik padėkoti už tokias fotosesijas. Yra į ką pažiūrėti, paganyti akis, nors man, peržiūrinėjančiam nuotraukas, tąkart klausimas – kaip būtų galima išlukštenti turinį iš grožio spąstų, rūpėjo labiau nei įpakavimo detalės.
Iš tiesų, tokios sesijos parodo, kad kiekviena moteris gali būti graži savaip, dar svarbiau yra tai, jog tuo patikėtų pačios moterys. Neįtikina tik pseudoteorinis apibendrinimas, kad neva kūnas yra tik turinio forma, tarkime, aksomu išmušta dėžutė, talpinanti brangakmenį, pavadinimu „siela“. Kita vertus, kyla klausimas – kodėl moterys privalo išsirengti iki apatinių, kad pasimatytų sielos spindesys? Ar tuo atveju, jeigu susirinkusios moterys būtų išdrįsusios nusimesti paskutinius dangalus, siela būtų suspindusi dar ryškiau? Tiesą sakant, aš pats dėl prigimtinio korektiškumo ir gražių moterų baimės net būčiau linkęs apsimesti, kad tikiu tokia versija, tačiau į galvą dingteli kitas klausimas: ar nuotraukos iš senelių namų arba slaugos ligoninės jau būtų reportažas apie besieles būtybes vien dėl to, kad vizualinės estetikos čia nedaug, nekalbant dar apie kitus potyrius, jeigu teko ten lankytis?
Vienas iš Bažnyčios Tėvų, remdamasis Biblijos postulatu, kad žmogus yra sukurtas pagal trivienio Dievo atvaizdą ir panašumą, nurodo tris sielos atributus, t. y. atmintį, intelektą ir valią. Ką čia dar galėtume pridurti, prabėgus daugeliui amžių, atsižvelgdami, kaip yra sakoma, į mūsų laikų specifiką?
Jau yra pastebėta, kad atmintis mūsų laikais vis labiau iškūnijama, perkeliama į skaitmenines laikmenas ir informacines bazes, nesunku įsivaizduoti ir tai, jog intelekto požymiai, prasimušantys moteriškoje fizionomijoje (pavyzdžiui, didinga nosis ar vešli barzda) yra naikinami pasiekusios mūsų laikais didelių aukštumų plastinės chirurgijos būdu, o valia dabar pernelyg dažnai susiveda į bandymą atsispirti pyragaičio gundymams.
Taigi kyla pagunda pagalvoti, kad siela klajoja kažkur pasiklydusi virtualioje erdvėje, nes čia, apžiūrinėdamas nuotraukas, mačiau tik kūno monolitą be jokių įtrūkių, plyšių ir nuorodų į kitą tikrovę.
O gal siela į kūną sugrįžta visada truputėlį pavėlavusi laike ir persistūmusi iškreiptoje erdvėje, tarkime, tik tada, kai žmogus yra patalpinamas senelių namuose?
Kodėl neuromokslas neaptinka sielos kaip atskiro objekto net ir su rentgeno fotografijų pagalba?
Negatyvios nuorodos į nematerialumą čia neužtenka.
Tikriausiai produktyviausią atsakymą į šį klausimą pateikia I. Kanto filosofija, tačiau perteikti I. Kanto atsakymą trumpai, neperrašant „Grynojo proto kritikos“ iš naujo, taip pat beveik neįmanoma.
Trumpai tariant, taigi, didelė dalimi klastojant I. Kanto filosofijos sąvokas, būtų galima pasakyti maždaug taip, jog pagal I. Kantą, mes pažįstame tik tai, ką galime išlukštenti erdvės ir laiko koordinačių sistemoje, o siela kaip daiktas savaime yra nepavaldi tokiai išlukštenimo sąlygai, „neturi“ laiko ir erdvės (apie erdvę ir laiką kaip ikipatyrimines juslinės patirties formas šįkart net neužsiminsiu). Dar kitaip tariant, pažinti galima tik tai, ką galima išardyti, o daiktas savaime neturi dalių, yra būtent toks neišardomas „daiktas“.
P. S.
Vienas mano senas pažįstamas anąsyk pasiguodė, kad jo močiutė išprotėjo. Kaip tai suprasti, klausiu, ar tai reiškia, kad ji tapo atžagaria, pikta močiute, kuri jau nebemyli anūkų. Ne, sako mano pažįstamas, priešingai, ji tapo labai romantiška, pradėjo lankytis kaimo jaunimo organizuojamose diskotekose…
Štai ir aš pradėjau skaityti I. Kantą iš naujo.
Kur tai gali nuvesti, dar nežinau…
Siela yra nemateriali, todelė jos ir negalima nufotografuoti, gerų. Edvardso.
O ar būtų galima nufotografuoti Visatos begalybę, net jeigu ji būtų materialios prigimties?
Jeigu turėtumėte tam tinkamą fotoaparatą.
Visatos nuotrauka, pikselis po pikslelio , klostosi iš mokslo žinių. Lakūnų dar yra, bet ir mokslas nestovi vietoje. Didžiausia bėda – skubiai artėjanti pasaulio pabaiga, visų pirma dėl besaikio žmonių pasidauginimo ir agresyvaus gyvenimo dabar , aplinkos ir dar negimusių žmonių sąskaita
Bet ji yra susijusi su tam tikru sielos judesius atkartojančiu materialiu audiniu. Gal siela yra pamušalas tam materialiam švarkui, o gal atvirkščiai, bet siela grynu pavidalu, nepriklausomu nuo materijos, atrodo, nepasireiškia , nebent mistikams. Na ,ir didžioji išimtis, aišku, Dievas. Kurio buvimo geriau neliesti, nes intriga apie sielos realumą ir kartu nematerialumą tampa menkai įdomi.
Siela ir dvasia čia sinonimai? Nors siela tai dvasia esanti žmoguje. Jei egzistuoja kažkur šalia žmogaus, tai gal geriau tuomet dvasia?
Žinau tik nuostabaus grožio Lenkijos aktorę Beatą Tyškievič ( žiūr. 1965 m. filmą „Rankraštis rastas Saragosoje”).
AŠ sielą turiu, jokių abejonių, bet kito žmogaus sielos buvimas MAN neįrodomas. Kita žmogus MAN yra robotas, jeigu tik AŠ maloningai nepasakysiu: tiek jau to, tegul būną siela ir pas kitą