Arūnas Dovydaitis. Apie Džimo Džarmušo filmą „Tėvas motina sesuo brolis“

Tai prestižinio Venecijos kino festivalio pagrindinį geriausio filmo prizą „Auksinį liūtą“ pelniusio filmo pavadinimas. Iškilus kino grandas amerikietis Džimas Džarmušas (Jim Jarmusch) seniai nusipelnė tokio lygmens apdovanojimo už ilgametę, labai išskirtinę kino kūrybą, bet nė karto nebuvo net nominuotas Oskarui. Ir galėjo iki šių metų tik didžiuotis ne pagrindiniu Kanuose prieš dvidešimt metų įteiktu Didžiuoju žiuri prizu už ne geriausią savo filmą „Sulaužytos gėlės“.

Likimo ironija, jog šis, naujausias režisieriaus, scenaristo ir įsimintinos muzikos filme autoriaus filmas, tikrai nėra pats geriausias jo darbas. Kaip būna festivaliuose, Venecijoje po žiuri verdikto netgi kilo šurmuliukas, nes Džimas Džarmušas čia pristatė neatitinkantį ne tik komercinių dėsnių kūrinį, bet ir kažkiek nefestivalinių standartų autorinį kiną.

Tačiau galybė maestro kino gerbėjų ras „Tėvas motina sesuo brolis“ filme ir Džarmušo stilių, ir jo kino poeziją ir šarmingus ryškių kino žvaigždžių vaidmenis. Ir labai labai daug kvietimo analizuoti, spėti, jausti ką kino kūrėjas norėjo tame ar kitame epizode atskleisti. Taip, tai kinas labai įgalinantis žiūrovą mąstyti. Ir tam laiko režisierius tikrai suteikia.

Pagal struktūrą filmas primintų topinį Džimo Džarmušo kūrinį – „Kava ir cigaretės“ (2003). Abiejuose kinuose pasakojimas susideda iš atskirų, susijusių vienas su kitu labai menkomis sąsajomis, segmentų. Tik kavoje su cigaretėmis tų segmentų triskart daugiau, jie trumpesni, ekspresyvesni ir pulsuoja atviru ar užslėptu humoru sklindančiu iš personažų bendravimo. Čia gi, tik trys ilgesnės dalys, humoras labai jau užslėptas ir kaip minėjau suteikiama daug laiko žiūrovui mąstyti.

Pirmame segmente Adam Driver kaip ir pridera pagal pavardę vairuoja apynaujį „Range rover“ ir kartu su seserimi vyksta į atokią sodybą Naujojo Džersio užkampyje, kad aplankytų senyvą tėvą. Iškart iškyla atmintyje įsimintinas Adamo vaidmuo Džarmušo puikiame filme „Patersonas“ (2016) – ta pati bendravimo maniera, pradžioje apgalvojamos, tik po to pasakomos mintys. Greitai nustembame, kiek mažai žino apie savo tėvą brolis ir sesuo! Suvokiame, kad sūnus Džefas dar palaiko nors apytikrį ryšį su tėvu, dukra Emily jau visai nesiorientuoja kaip tas tėvas gyvena – juk jos vyras pyksta, kai ji bando padėti tėvui finansiškai. Ir abu nežino, ar gauna jis pensiją?!

Atvykus pas tėvą (unikalus dainininkas ir aktorius Tom Waits) buvusių šeimos narių susvetimėjimas atskleidžiamas jau hiperbolizuotai. Tarsi susitiko tik iš matymo pažįstami, nežinantys ką ir kaip reikėtų šnekėtis, asmenys. Tėvas visaip išsisukinėja nuo konkretesnių atsakymų į logiškus vaikų klausimus, bando tęsti bendravimą keistais tostais keliant vandens stiklus ar kavos puodelius. Kai segmento finale paaiškėja, kad jo bendravimas tikrai yra vaidyba vaikams, žiūrovas neišvengs minčių – mums patiems, palikusiems šeimos lizdą neatsitinka nors kruopelytė panašaus bendravimo su tėvais? Ar visuomet tėvai linkę atsiverti apie savo problemas, manydami, jog nevalia skųstis, apkrauti savaisiais rūpesčiais atsitolinusius vaikus?

Kituose dvejuose filmo pasakojimuose paaiškės, kad lyg tarp kitko matyti riedlentininkai ar ryškus šio segmento ženklas – Rolex laikrodis nėra atsitiktinumai. Būtent jie yra tos plonytės sąsajos, jungiančios tris šeimynines „Tėvas motina sesuo brolis“ istorijas.

Trečioji, jautriausia filmo dalis Paryžiuje, kai brolis ir sesuo simboliškai atsisveikina su netikėtai išėjusiais iš gyvenimo tėvais, Jim Jarmusch minimalistinis kino stilius pasireiškia ryškiausiai. Segmente tarsi nieko nevyksta. Tarsi atsitiktinai susitikę dvyniai lyg važinėjasi senu automobiliu be tikslo. Pasirodo, – tikslas yra. Ir jis, kaip minėjau, kupinas žmogiško jautrumo, kai per paliktus daiktus, jų mokyklinius piešinius, užgrūsto sandėliuko vaizdą, vaikai tarsi paskutinį kartą bendrauja su mylimais tėvais. Dar daugiau peno žiūrovo vaizduotei nei buvo pirmoje dalyje.

Antrą segmentą palikau pabaigai, nes, nežiūrint čia jau trijų ryškių kino žvaigždžių (Charlotte Rampling, Cate Blanchett, Vicky Krieps), įspūdingų vaišių stalo vaizdų iš viršaus (toks filmavimas „nuo lubų“ labai pasiteisina visuose trijuose segmentuose), jis, mano manymu, mažiausiai pavykęs. Lyg be akivaizdaus dukrų atsitolinimo, jautraus ryšio su motina praradimo, nieko nesistengiama daugiau parodyti ir nors kiek suintriguoti siužetiškai. Sužinome, kad viena dukra linkusi meluoti apie save mamai. Ši, garsi romanų rašytoja, visai nelinkusi kalbėti apie savo darbus. Todėl šeimyninis bendravimas sunkiai rišasi ir gaunasi toks visai be prasmės. Tik mandagumo apraiškos, atitinkančios britų ar tik airių tradicijoms (veiksmas vyksta Dubline).

Filmas „Tėvas motina sesuo brolis“ tikrai nenudžiugins einančius žiūrėti kino kaip pramogos. Čia patenkama į prasmėse paslėptas teatrinio stiliaus kiną, puikiai nufilmuotą ir gerų aktorių suvaidintą. Jis pradedamas įspūdinga Jim Jarmusch ir dainininkės Anikos sukurta daina, kurioje tik balsas ir kontrabosas. Filmas ir baigiasi šio kompozitorių dueto puikia daina.

Tačiau lėtapėdiškas ir neplėtojamas siužetiškai filmas bus atgaiva ir penas žiūrovams, linkusiems pamąstyti apie jame matomas gyvenimo prasmes, žmogiškuosius ryšius ekrane lyginant juos su tikru gyvenimu.

Filmą pristato „Lokys, liūtas ir šakelė“.