I dalis čia.
Ar gamta pati savaime turi tikslą?
Moderniųjų laikų pradžią žymi tas mąstymo struktūrinis pokytis, kai gamta yra laipsniškai despiritualizuojama ir sykiu išsubjektinama, imama aiškinti mechanistiškai, iš esmės pagal kauzalinį (priežastinį) modelį, o tikslingumas pradedamas įsivaizduoti kaip išimtinė žmogaus veiklos ypatybė ir vis labiau įsigali įsitikinimas, kad tik žmogus sugeba kelti ir įgyvendinti tikslus, yra veiklos ir pažinimo subjektas.
Mokslo dabartine to žodžio reikšme atsiradimą ir lemia toks objektinis gamtos priešpriešinimas žmogui kaip veiklos ir pažinimo subjektui, ar ne?*
Taip tikrovė naujaisiais laikais jau tarsi suskyla į aiškiai iš žmogaus pozicijų suvokiamas subjekto ir objekto sferas, kai subjektu pradedama laikyti išimtinai žmogų, o objektu visų pirma gamtą.**
Žmogaus kaip subjekto laipsniško išsiskyrimo iš gamtos ir tos gamtos suobjektinimo tendenciją Naujųjų amžių filosofijoje adekvačiausiai išsakė Renė Dekartas (Rene Descartes), priešpriešinęs vienas kitam žmogaus dvasios ir materijos pradus, pavadindamas juos atitinkamai mąstančiąja ir tįsiąja substancijomis.
Pagal apibrėžimą, substancija yra toks savipakankamas pradas, kuris savo egzistavimui pagrįsti nereikalauja jokio kito prado tarpininkavimo.
R. Dekartas pripažįsta, kad tikrąja to žodžio reikšme substancija gali būti vadinamas tik Dievas, nes tik Dievas yra visiškai savipakankamas pradas. Tačiau esą yra taip, kad mąstymas ir tįsumas gali būti pavadinami substanciniais pradais ta santykine prasme, jog mąstymas ir tįsumas netarpininkauja vienas kitam, pagrindžiant savo egzistenciją, ir yra aiškintini atsietai vienas nuo kito. Šitaip R. Dekartas padėjo pagrindus, iš vienos pusės, mokslinės dabartine to žodžio reikšme, t. y. į objektyvumą orientuotos gamtotyros susiformavimui, o, iš kitos, paskatino filosofinių spekuliacijų suklestėjimą subjekto tema, ypač akivaizdžiai pasireiškusį vėlesnėje filosofijos raidoje, galiausiai didesniu ar mažesniu mastu įgalino pagrįsti autonominio antropologinių problemų svarstymo galimybę.
Taigi būtent substancinis dualizmas, dėl kurio R. Dekartą kritikavo jau amžininkai, prikišantys jam nenuoseklumą, daro jį tikruoju moderniųjų laikų tėvu, kitaip nepasakysi.
Dar keletas žodžių apie materijos sampratos konceptualizaciją tokio dualizmo horizontuose.
Tįsumas ilgiu, gyliu ir pločiu čia yra vadinamas kūniškąja gamtos substancija, nes, R. Dekarto požiūriu visa tai, ką objektyviai galima pavadinti kūnu, yra tik vienoks ar kitoks tįsumo pavidalas. Pagal R. Dekartą, objektyvios kūno raiškoje yra tik dalių išsidėstymo, figūros ir judėjimo savybės, kai tuo metu visos materialios tikrovės charakteristikos (spalva, garsas, skonis, kvapas, šaltis…) esą kyla iš subjekto, yra žmogaus pojūčių subjektyvios reakcijos į tikrovę išraiškos.
Taigi faktiškai materija čia tapatinama su erdve, iš esmės kokybiniu požiūriu yra suprantama, jeigu būtų leidžiama taip pasakyti, nelyg išversta kišenė***, t. y. be jokių kokybinių ar juolab maginių, kaip Renesanso epochoje, ypatybių, tačiau būtent tokia materijos samprata įgalina geometrinės kūno sampratos atsiradimą ir išveda gamtą į matematizacijos perspektyvas.
Kaip jau gerai supratome, R. Dekarto filosofija šalina iš gamtos pažinimo kokybinį aiškinimą, išvesdama gamtą į kiekybinės interpretacijos perspektyvą, o tai reiškia, kad kosmoso kaip kokybiškai diferencijuotos, turinčios hierarchinę struktūrą uždaros visumos įvaizdį keičia atviros, beribės, neturinčios jokių privilegijuotų taškų, visur vienodai išmatuojamos Visatos samprata.
Jau ne kartą esu atkreipęs dėmesį, kad demokratinės tvarkos galimybę atveriantis visų žmonių lygybės prieš įstatymą ir luomų panaikinimo reikalavimas iškyla kaip matematinės gamtotyros, neigiančios kokybiškai laipsniuojamo kosmoso idėją (kuri Platoną kaip tik ir įgalino pateikti luominio visuomenės padalijimo projektą), skelbiančios, metaforiškai tariant, visų daiktų lygybę, taigi visur numatančios tos pačios, vienodos, be privilegijuotų taškų Visatos sampratą. Tačiau man dar svarbiau yra pažymėti būtent tą faktą, kad matematinės gamtotyros, kuri tikra laiko tik tai, ką galima suskaičiuoti, įsivyravimo pagrindu nuo gamtos tyrimo atlieka grožio kaip didžiosios iliuzijos samprata, kitaip tariant, grožis tokiu būdu yra atskiriamas nuo būtiškųjų tiesos ir esmės versmių kaip kažkoks, tarsi jau išties nelegalus likutis. Komiška yra ir tai, kad tokios „iliuzijos“, nuo tikrovės abstrahuoto grožio patirties tyrimą perima moderniųjų laikų estetika, dėl savo atsiradimo aplinkybių nuo pat pradžių įgyjanti dviprasmišką statusą.
Štai čia mums jau tiesiog privalu grįžti prie J. Grigo mintijimo pavyzdžio, kuris tapo postūmiu pradėti šį pasiaiškinimą.
Temos plėtotės pradžioje tvirtinau, kad garbusis fizikas drauge yra ir poetas (ar net Poetas), nes naujausių fizikinių tyrimų rezultatus jis aptaria atsižvelgdamas į tai, kaip jie liudija nuo tikrovės neatplėšiamo grožio patirtį, ogi tokių tyrimų kontekste grožis čia išties galiausiai yra atpažįstamas kaip tikrovės tikroviškumo tikroviškas liudijimas. Leiskite atkreipti dėmesį, kad čia kalbama ne apie tą grožį, kuris atsispindi mūsų pojūčiuose, tarkime, lapkričio mėnesį stebint nostalgiškų rudenio spalvų žaismą, o apie struktūrinių Visatos pagrindų grožį, kurį atveria fizikiniai tikrovės tyrimai.
Ir niekas manęs neprivers patikėti, kad J. Grigas kaip nors savavališkai įterpia tą grožį į gamtos įsčias!
Tai išties yra stulbinantis dalykas, juolab kad fizikas J. Grigas, kaip atrodo, skrupulingai laikosi metodinės drausmės, nenukrypdamas nei į metafizikos, nei į parafizikos pusę.
Kaip jam taip pavyksta?
Galbūt J. Grigas remiasi tokia materijos, kuri yra sušildyta arba net apvaisinta dvasios artumo, samprata?
Tokia materijos samprata, kaip galiausiai išaiškėja, netrukdo tinkamai klasifikuoti mokslinių tyrimų rezultatus, kitas dalykas, kad tokia materijos samprata tampa savipakankama ir nereikalauja Dievo hipotezės net kaip loginės idėjos mūsų teiginių vientisumui pagrįsti, tuo labai nuliūdindama šio teksto autorių, nes toks savipakankamumas, kaip atrodo bent man, čia pasireiškia kaip naujo tipo uždarumas.
Net neužsiminsiu apie R. Dekarto pateiktą ontologinio įrodymo versiją, palikime tai kitam kartui. Trumpinant jau ir taip pernelyg ilgai užsitęsusį pokalbį, leiskite prabėgomis dar kartą pastebėti tai, jog Dievo idėjos loginį pagrįstumą liudija visų mokslų, taip pat ir fizikos neįgalumas spręsti Pradžios klausimą. Per visą savo nuobodų gyvenimą nesu girdėjęs juokingesnio dalyko nei fizikos pagimdyta Didžiojo sprogimo teorija apie Visatos atsiradimą, nes šios teorijos kūrėjai taip ir nerado būdo, nepaisant desperatiškų pastangų, apeiti Parmenido perspėjimą, kad iš nieko niekas neatsiranda…
____________________________
*Savo ruožtu subjekto ir objekto perskyros gnoseologinis įsisąmoninimas iškelia pažinimo objektyvumo idealą. Žinia, tiktai įsisąmonintoje pažinimo subjekto ir pažinimo objekto priešpriešoje iškyla žinojimo objektyvumo idealas, suprantamas kaip pažintinė orientacija į tokią dalykų padėtį, kokia ji yra savaime, nepriklausomai nuo pažįstančiojo subjektyvumo.
Kas be ko, pažįstamo dalyko nepriklausomybė nuo pažįstančiojo yra antikos ir viduramžių žmogui neįsivaizduojama situacija.
Mokslas visada buvo suprantamas kaip realybės teorija, tačiau moderniųjų laikų mokslo aprėptyje realybė yra įspraudžiama į objektiškumą, suprantama objektinėje perspektyvoje. Kita vertus, realybės įspraudimas į objektiškumą nėra koks nors tos realybės adekvatumo užtikrinimas, nėra jos absoliutumo išraiška. Dar daugiau – galima sakyti net taip, kad pažintinis objektas yra žmogaus sąmonės konstruktas griežčiausia to žodžio reikšme. Šiuolaikinis mokslinis pažinimas yra pažintinis pasaulio konstravimas, virstantis efektyviomis technologijomis, o technikos pažangos poreikiai lemia, jog toks konstrukcinis pradas įsivyrauja žmogaus sąmonėje ir pasaulyje. Todėl galima sakyti, jog moderniųjų laikų objektyvistinės nuostatos mokslinis pažinimas atplyšta nuo realios būties, tapdamas prigimtinę tikrovę nutikrovinančiu faktoriumi. Tačiau mainais už tokį nutikrovinimą žmonija įgyja technikos pažangą.
**Mokslo dabartine to žodžio reikšme forsuojamas objektyvumo idealas, be kito ko, reiškia, kad toks moderniaisiais laikais atsiradęs mokslas labai aiškiai dehumanitarizuojasi, t. y. atplyšta nuo žmogaus spontaniškumo tiesioginės raiškos.
Be jokios abejonės, aptartas mokslo dehumanitarizacijos atvejis yra svarbus pažangos rodiklis, nes tik tokia mokslo dehumanitarizacijos seka užtikrina pažangiųjų technologijų išplitimą. Kita vertus, kyla klausimas – ar aptarto tipo dehumanitarizuota mokslo patirtis, pasiteisinusi gamtos pažinime, drauge tinka ir visuomenės, istorijos bei žmogaus tikrovės pažinimui, ar žmogaus tikrovė taip pat turi būti tiriama kaip nežmogiškumo veiksnys? Išryškėjus moderniojo mokslo laimėjimams gamtos pažinimo sferoje, ne kartą buvo bandoma įrodyti, kad tą mokslo patirtį, kuri pasiteisino gamtos pažinime, reikia perkelti į žmogaus tikrovės pažinimą, keliama užduotis sukurti visuomenės mokslą pagal gamtos mokslų patirtį, nors, kaip atrodo, labiau teisūs yra tie tyrinėtojai, kurie skelbia, jog mokslas gali būti dviejų tipų ir siekia išryškinti savitus žmogaus tikrovės pažinimo metodus.
***Jeigu neklystu, net Izaokas Niutonas (Isaac Newton) Žemės traukos dėsnį grindžia paslaptinga (magine) medžiagos magnetizmo savybe, o tai gali būti vertinama kaip maginės Renesanso mąstysenos reliktas.
