Jau ne vieną kartą esu atkreipęs dėmesį, kad šio portalo garbusis autorius akademikas Jonas Grigas yra ne tik fizikas, bet ir poetas, pastaruoju metu galbūt net labiau poetas nei mokslininkas. Jeigu būtų mano valia, siūlyčiau kai kuriuos jo opusus, publikuotus Pozicija.org, įtraukti į XXI a. poezijos antologiją – ir tai sakau nė iš tolo neturėdamas kokios nors lengvo šaržo užkulisinės intencijos, tvirtinu tai labai rimtai, be mažiausio lašelio ironijos.
Tai, kad J. Grigą pavadinsime poetu, jokiu būdu neužginčija jo tekstų vertingumo, veikiau – atvirkščiai. Štai F. Nietzsche sako, kad filosofija (galbūt turėdamas galvoje metafiziką) yra sąvokų poezija, dar įdomiau turėtų būti, kai savo ruožtu fizika peržengia išmūrytas kultūroje ribas ir išnarintomis akimis pamato – kaip už tvoros poetinė intuicija visiškai naujai perstumdo horizontus ir atveria vaizduotę intriguojantį, matematikas ir poetas Edgaras Alenas Po ta proga pasakytų, pagilintą tikrovės vaizdą. Tokiai fizikai atstovaujantis fizikas jau sugeba dėl gelmės perskrodimo užduoties pasibalnoti Pegasą, net jeigu po to dažniausiai jį pririša nuvarytų darbinių kuinų metodinės drausmės arklidėse.
Prie pastarosiomis dienomis interneto dienraštyje Pozicija.org pasirodžiusio J. Grigo straipsnio „Visata ir žmogaus smegenys“ skaitytojų komentarų rubrikoje palikau štai tokį įrašą: „Tas pats abejones keliantis principas, kad Viskas, net siela ir Dievas, susideda iš tų pačių atomų, besiskiriančių tarpusavyje tik atsitiktinėmis savybėmis.
Kaip atrodo bent man, fizika neįstengia, neįstengs ir neprivalo įstengti paaiškinti nei sąmonės, nei juolab pasaulio atsiradimo paslapties. Be kita ko, Demokritas yra sakęs ir taip: viskas, kas yra pasaulyje, yra tik žmogus… Ko gero, akademiko Jono Grigo talentai vis dėlto neatperka metodologinio disciplinos ribotumo“.
Demokrito mąstysenos savotiškos elegancijos paslaptis, kaip atrodo bent man, yra materializmo nuoseklumas, kai iš tiesų ne tik visi įprasta to žodžio reikšme įvairovės reiškiniai, bet net ir Dievas tarp jų yra aiškinami kaip tų pačių, tiesą sakant, sielos ir Dievo atžvilgiu truputėlį subtilesnių, atomų sankibos rezultatas.
Tai nuodugniausias tikrovės vieningumo, neneigiantis įvairovės, paaiškinimas, nes tikrovė yra įsivaizduojama kaip turinti tą patį struktūrinį pagrindą, t. y. atomą.
Ar mūsų laikų fizikai, kurie jau kalba, grubiai tariant, apie energetinį visos tikrovės įvairovės vienybės pagrindą kaip savotišką energetinį atomą, kad ir kaip jį pavadintų, yra bent per Ingridos plauką pasistūmėję į priekį nuo archajiškosios Demokrito atomo teorijos? (Dėl teisybės reikia pastebėti, kad tas pats Demokritas netelpa į jam čia patogiai paruoštą schemą, teigdamas, kad pasaulių yra be galo daug, nepaisant to, kad atomo teorijos požiūriu pasaulis yra forsuotai vieningas, t. y. visur turėtų būti tas pats ir vienas, be to, jo mintis, kad viskas, kas yra pasaulis, yra tik žmogus, taip pat žadina labiau mįslingus įspūdžius nei pasaulio sužmoginimo pažadas. Tačiau tai jau yra kita tema, ar ne?).
Garsusis filosofijos istorijos tyrinėtojas Vladislavas Tatarkevičius (Władysław Tatarkiewicz) įsakmiai perspėja, kad metodologiškai subalansuotu požiūriu vienas kitam turėtų būti priešpriešinami ne materializmas ir idealizmas, kaip dažnai daroma, o realizmas ir idealizmas, viena vertus, bei materializmas ir spiritualizmas – kita vertus.
Taip V. Tatarkevičius siekia ištaisyti, jo žodžiais tariant, dažną filosofijos istorijos klaidą – skirtingų filosofinių problemų (ontologinės ir epistemologinės) suplakimą į vieną vietą.
V. Tatarkevičiaus požiūriu, materializmo priešprieša yra spiritualizmas (klausimas apie pasaulio medžiagą: materija vs. dvasia), o idealizmo priešprieša yra realizmas (klausimas apie santykį su sąmone: nepriklausoma būtis vs. priklausoma būtis).
Tačiau, regis, J. Grigas savo mintijimo pavyzdžiu kraupiai sujaukia šią įvardijimų hierarchiją, nes šiandien vis labiau įsismarkaudamas garbusis fizikas jau atstovauja spiritualistinio materializmo pozicijai, kitaip nepasakysi.
J. Grigas yra Renesanso žmogus labiau nuodugnia prasme nei nuoroda į asmenybės visapusiškumą, nors tai taip pat leidžia teigti, kad akademikas yra renesansiško tipo mintytojas.
Trumpai tariant, Renesansas yra kultūrinis perversmas pirmiausia ta prasme, kad Viduramžių teocentrinės epochos transcendentalizmą Renesanso kultūra pakeičia mistiniu panteizmu.
Viduramžiais gamta buvo suprantama kaip transcendentinės Dievo didybės kosmologinis įrodymas. Gamta, šios epochos požiūriu, prasminėje tikrovės struktūroje neužima savarankiškos vietos.
Savo ruožtu Renesanso laikais į gamtą imama žvelgti kaip į savaime reikšmingą dalyką. Tačiau atsimerkiama prieš gamtą ne todėl, kad užsimerkiama prieš Dievą, veikiausiai yra taip, kad Viduramžiais tik į Dievą nukreiptas žvilgsnis aptariamu kultūrinio perversmo metu jau krypsta į gamtą, nes gamta didesniu ar mažesniu mastu imama tapatinti su Dievu arba, kitaip tariant, jau pats Dievas imanentizuojamas gamtoje.
Tokiu atveju Dievo mąstymas tarsi ir išlieka tokiu ištuštėjusiu pavidalu, kai yra prarandama jo asmeniškumo samprata, o gamta pradedama įsivaizduoti kaip dieviškų, maginių spiritualistinių galimybių visuma. Kas be ko, tokia gamtos samprata skatina karštligišką žmogaus veržimąsi realiai ją pažinti ir panaudoti. Žmogus, sugebantis sutramdyti dieviškąsias gamtos jėgas, amžininkų akyse iškyla nelyg koks magas, titanas, Visatos centras.
Taigi tam tikra prasme maginis pasaulėvaizdis, kaip pakeitęs žmogaus žiūrėjimo į tikrovę kryptį, yra mokslo dabartine to žodžio reikšme atsiradimo lopšys.
Iš to, kas pasakyta, turėtų aiškėti, kad pasaulietiškai orientuotas Renesanso mąstymas nėra realistinis (filosofine to žodžio reikšme). Priešingai: būtent Renesanso epochoje itin suklesti idealistinė filosofija ir mistika.
Viduramžių mąstysena buvo daug realistiškesnė, ir priekaištauti viduramžių filosofijai galima, humanisto Erazmo iš Roterdamo pavyzdžiu, nebent dėl pernelyg didelio scholastų pasitikėjimo deduktyvinės logikos galimybėmis.
Viduramžių filosofinė kultūra savo esme yra logocentrinė kultūra, net ir mistika tokios logistinės kultūros terpėja buvo griežtai apibrėžta teorija ir praktika.
Savo ruožtu Renesansui išardžius religinės dogmos pagrindus, mistika čia išplinta keisčiausiais, neįcentrintais, karikatūriniais, suprofanuotais pavidalais, panašiai kaip numušus apsauginius vožtuvus nuo atominę energiją gaminančios sistemos, aplinkoje pasklinda radioaktyvumas, nors, žinoma, tai nepaneigia fakto, kad Renesansas buvo vulkaninio žmogaus kūrybingumo prasiveržimo laikotarpis…
Kaip J . Grigui pavyko išsaugoti tokį romantizuotą gamtos įvaizdį – savotišką Renesanso appendix‘ą, kuris, kaip atrodo, visiškai nesutrukdė, o galbūt net padėjo jam labai sėkmingai perimti moderniausių laikų žinojimą, tyrimo metodus ir technologijas?
(Apie tai, ar J. Grigas yra „neišoperuotas nuo Renesanso apendicito“, kitaip tariant, kirmėlinės ataugos mokslininkas, kitoje temos plėtotės dalyje.)
