Edvardas Čiuldė. Apie begalybę pusiau juokais, pusiau rimtai, bet su meile atsiliepiant į akademiko J.Grigo straipsnį

Iš nieko niekas neatsiranda, – sako vienas iš antikos filosofijos pradininkų Parmenidas. Saviakivaizdi tiesa, kurioje neįmanoma pasiklysti, ar ne?

Dėl šio paprasto teiginio, kurio nereikia specialiai įrodinėti, subliūkšta net fizikų išpuoselėta Didžiojo sprogimo teorija, skelbianti, kad Visata užsimezga iš didžiojo sprogimo, taip paaiškinant galaktikų tolimo viena nuo kitos faktorių. Tačiau nepatingėkite perklausti – o iš ko atsiranda tas didysis sprogimas, kokios jo prielaidos, – greitai pastebėsite, kad garsioji teorija toliau niekur neveda, yra neįgali spręsti pradžios klausimą.

Taigi savaime peršasi atsakymas, kad visa to, kas yra, atskaitos taškas yra ne niekas, o Absoliutas. Taip diskusija tarp fizikos ir teologijos užsibaigia, dorai net neprasidėjusi. Ta pačia proga verta pastebėti, kad saviakivaizdybės pripažinimas nereiškia, kad pasiduodame supaprastinimų pagundai.

Tačiau jeigu bent trumpai įsileidžiate kreacionizmo hipotezę į savo sąmonę, jums būtinai iškils klausimas – kodėl žmogus kaip baigtinė būtybė buvo patalpintas begalinėje aplinkoje, t. y. neišmatuojamų net šviesmečiais atstumų Visatoje, ar fizinė begalybė nėra pernelyg prabangus butas tokiai ribotai būtybei kaip žmogus?

Iš tiesų, tik žmogus iš mums žinomų gyvų būtybių gali suvokti savo baigtinumą, nes jam prigimtiniu būdu yra duota begalybės idėja.

Idealiu savo turiniu begalybės idėja veda dievop, o fiziniu pavidalu begalybė pristoja kaip butaforija ta savita prasme, kad tokios begalybės samprata atsiranda tik žmogaus savo baigtinumo suvokimo begaliniu būdu perspektyvoje.

Jau būtų laikas pradėti apie tai kalbėti, kai suvis nebeliko tų naivuolių, kurie puoselėtų žmogaus savimeilę glostančių iliuzijų, kad Dievas sukūrė begalinę Visatą dėl to, kad būtų kur pasidėti žmogaus minčiai, ieškančiai galutinių priežasčių.

Taigi begalinės Visatos duotybė nėra švaistūniškas kūrybos perteklius ar Dievo visagalybės įrodymas didesniu laipsniu nei kaspinuočio atsiradimas nuo neplautų rankų tavo žarnyne, nes Kūrybos teorijoje negalioja regresijos principas, kad, tarkime, šuns būdai sukalti nereikia įdėti tiek pastangų ir išeikvoti vinių, kaip statant didžiulį namą, galiausiai net Jonas Grigas tikriausiai vis dar nežino – ar vienas prakiuręs atomas yra mažiau už totaliai užpildytą Visatą?

Dar kitaip tariant, savo baigtinumą suvokiant būtybė tiesiog yra pasmerkta gyventi begalinėje aplinkoje tiek didėjimo, tiek mažėjimo linkme.

O ką jūs, mokytojau, galvojate apie evoliucijos teoriją? – girdžiu jūsų, žingeidieji, klausimą. Nieko nėra paprasčiau, mielieji, kaip užganėdinti tokį jūsų žingeidumą.

Svarbiausia čia suprasti tai, kad žmogaus kaip vidinio bedugniškumo ( „pagal atvaizdą ir panašumą“) skiepas galėjo būti sudaigintas nesvarbu-kokiame-pavidale, tarkime, net medžio kankorėžyje, taigi dabartinis žmogaus fizinis apvalkas, galimas daiktas, yra tik atsitiktinumas.

Tačiau ir jūs, mielieji, tikriausiai esate girdėję pasakojimus, kad senaisiais laikais žmonės labai audringai kryžminosi su neandertaliečiais, taigi niekas negali būti tikras, kuris pradas dabar dominuoja mūsų populiacijoje – žmogaus ar ne visai žmogaus.

Dar daugiau, – čia pranešiu tikrai įstabią naujieną, kad dinozaurai neišnyko, o tik mutavo pagal mimikrijos principą, įgydami žmogiškos būtybės pavidalą, taigi klausimas „kas yra kas“ tampa dar labiau keblus ir supainiotas.

Pradėti reikėtų nuo šeimos, bandant įsiaiškinti tai, kuris iš jūsų – vyras ar žmona – yra tarsi žmogus, o kuris – tarsi dinozauras, po to tęsiant tyrinėjimus platesniame segmente, kreipiant žvilgsnį į didžiosios politikos užkaborius, vertinant institucijų veiklą ir t.t.

Žinoma, kada nors tai bus nustatoma neeikvojant analitinio išradingumo ar sielos išteklių, o paprasčiausio tepinėlio būdu.