Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Nacionalinis susivienijimas / Pro Patria – už lietuvišką Lietuvą be lietuvių

NS organizuoto spalio 3-osios d. mitingo išvakarėse jaunimo sambūrio Pro Patria tinklalapyje paskelbtas Eriko Meškonio straipsnis apie imigraciją iš tikrųjų yra programinis idėjinis ir praktinis tekstas lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės ateities klausimu. Jame brėžiama savita lietuviškos Lietuvos be lietuvių perspektyva.

Šį tekstą aptaręs politologas M. Kundrotas yra vienas iš nedaugelio ekspertų, profesionaliai tyrinėjančių nacionalizmo problematiką ir gebančių dalykiškai analizuoti bei tiksliai atskirti į panašius žodžius įvilktas absoliučiai skirtingas tautos sampratas bei atpažinti idėjines ir praktines nacionalizmo deformacijas. Todėl šio autoriaus negali suklaidinti tokios dūmų uždangos kaip skambūs žodžiai apie būtinybę išsaugoti lietuvišką Lietuvą.

Kertinis politinio nacionalizmo ideologijos stulpas yra prielaida, kad etninė tauta yra modernios nacionalinės valstybės steigėjas ir suverenas, o kiek įmanoma didesnis valstybės etninis vientisumas yra absoliučiai būtina jos stabilumo ir tvarumo sąlyga.

M. Kundrotas įžvalgiai pastebi, kad mitingo iniciatorių nuostata, jog ,,valdoma imigracija turi daugiau pliusų nei minusų“, ne tik atspindi jų pasiryžimą pritarti šiuo metu vykdomai kontroliuojamos ir planingos ,,imigracijos“, o iš tikrųjų – organizuoto ir tvarkingo lietuvių pakeitimo svetimšaliais politikai.

Straipsnio autorius atkreipia dėmesį į už šio politikos pokyčio slypinčią kur kas gilesnę ir pavojingesnę slinktį visiškai naujos pačios tautos sampratos link.

Nacionaliniam susivienijimui primetama iki šiol buvusi svetima lietuvių tautos samprata. Sambūrio Pro Patria kontroliuojama Nacionalinio susivienijimo partija iš tiesų keičia savo ideologinę tapatybę ir politinę kryptį atsisakydama vadovautis XIX-XX a. tautinio atgimimo laikotarpiu susiformavusia lietuvybės samprata ir lietuviškojo nacionalizmo ideologija, leidusia 1918 m. sukurti ir 1990 m. atkurti nepriklausomą demokratinę etninės lietuvių tautos valstybę.

Pereinama prie propatrijinės ,,eurokontinentinės”, o toliau ir visiškai neišvengiamai – prie globalios multikultūrinės ,,Lietuvos krikščionių / katalikų tautos“ ir ,,katalikiškos valstybės“ sampratos.

Valstybę sukūrusi ir ją siekianti išlaikyti etnopolitinė lietuvių tauta yra nesuderinama su ES centralizuotos ,,integracijos” projektu.

M. Kundrotas įžvelgia ir pagrįstai teigia, kad Pro Patria sambūris renkasi ,,eurokontinentinės“ arba, pasakant paprasčiau, ,,eurolietuvių tautos“ tapatybę. Toks pasirinkimas reiškia, kad etnokultūrinis lietuviškumo dėmuo privalo užleisti vietą europinei civilizacinei, o tai reiškia – paneuropinei krikščioniškai, pirmiausia katalikiškai tapatybei.

Lietuviškasis tautinis dėmuo yra nustelbiamas ir tampa šalutiniu, veikiau dekoratyviniu ,,paneuropinės tapatybės” dėmeniu ar fonu, o svarbiausia – praranda politinį matmenį ir valstybinę reikšmę.

Tačiau, kaip teisingai pažymi M. Kundrotas, net naujoji ,,eurokontinentinė“ ir civilizacinė krikščioniškoji / katalikiška lietuvio tautinė tapatybė yra per siaura. Juk esama daugelio krikščioniškų / katalikiškų tautų kituose žemynuose. Todėl belieka vienintelė išeitis – iki galo ,,globalizuoti“ lietuvio sampratą ir atverti Lietuvą krikščionims, geriausia – katalikams imigrantams iš visų pasaulio kraštų.

Čia jie turi ,,integruotis“ – socializuotis ir nekelti sumaišties. O nors kiek pramokusieji lietuviškai taps tikrais lietuviais. Tokių ,,lietuvių“ vis daugės, kol galiausiai ,,senlietuviai“ taps mažuma.

Taigi Pro Patria sambūrio ir NS požiūriu, lietuviai senbuviai nėra būtini, kad Lietuva išliktų ,,lietuviška“ – jeigu atvykėliai pramoks lietuviškai ar net sugebės švebeldžiuoti mūsų kalba teikdami paslaugas, Lietuva bus išlikusi lietuviška. Dėl politologo keliamo klausimo, kas bus kai susidarys kritinė tokių ,,naujalietuvių“ multikultūrinė masė, mitingo organizatoriai nekvaršino sau galvos ir tokių nepatogių klausimų nekėlė.

Apskritai tikroji mitingo paskirtis buvo ,,normalizuoti“, tai yra legitimuoti, vykstančią imigraciją ir ,,optimizuoti“ atvykėlių srautus. Ši tvarkingos ir legalios imigracijos bei planingo vietos gyventojų pakeitimo svetimšaliais politika įteisinta ES Migracijos ir prieglobsčio paktu. Ją vykdo ir dabartinė Lietuvos vyriausybė.

Tačiau po buvusios vyriausybės organizuoto masinio imigranto antplūdžio sunku įtikinti visuomenę, kad legali ir reguliuojama imigracija yra esminis Lietuvos imigracijos politikos pokytis, galintis sustabdyti krašto kolonizavimo procesą. Todėl prireikė, kad pati tauta pareikalautų, jog būtų pakeista atvykėliais ne stichiškai, bet planingai ir tvarkingai.

Įtikinti visuomenę, kad ,,valdoma imigracija“ ir kolonistų ,,integracija“ yra lietuvių tautos išsigelbėjimas, galėjo būti pavesta tik nuosekliai antiimigracinei politinei jėgai.

Tokia vienintelė jėga kelerius metus buvo Nacionalinio susivienijimo partija. Pasinaudota šiuo tikrovės nebeatitinkančiu kovojančios su imigracija partijos įvaizdžiu.

Viltasi, kad nedaug kas pastebės, jog NS mitinge buvo reikalaujama to, ką jau daro dabartinė valdžia.

Visomis išgalėmis kurtas įspūdis, jog reikalaujama ko nors daugiau.

Neatsitiktinai renginys buvo masiškai reklamuojamas proimigracinėje žiniasklaidoje. Kiek yra apgautųjų – netrukus sužinosime.