Edvardas Čiuldė. Ar lietuvis yra drovus žmogus?

– Mūsų prezidentas Gitanas yra labai drovus žmogutis. Štai susitikime su Kapčiamiesčio gyventojais nesugebėjo trinktelėti kumščiu į stalą, o trypinėjo salės priekyje kažko susigėdęs, tarsi tas katinas į miltus pridaręs. Kitas pavyzdys: Valatkų Rimvydėlis tyčiojasi iš prezidento, peržengdamas visas padorumo ribas, tačiau Gitanas kaip kokia mergelė drovisi uždrožti anam per plikę be aureolės. Kai praeitą kartą Patackas skėlė antausį Valatkai, daug kas stojo į savo vietas, susikalbėjimo sąlygos pagerėjo, ar ne?

– Ne toks jis ir drovus, jeigu prisiminsi, kad Gentvilą yra pavadinęs sena politine šiukšle…

– ?

(Iš nugirsto pokalbio troleibuse Kaune, šaltos dienos pavakary)

Juozas Keliuotis kažkada tvirtino, kad svarbiausias lietuvių tautos bruožas yra karingumas.

Iš tiesų, garsusis kultūrininkas nieko naujo čia neprigalvojo, galima nurodyti nemažai argumentų, pateikti iškalbingų istorinių pavyzdžių, grindžiančių šį požiūrį. Niekas nesugebės paneigti to, kad lietuvių tautos istorija yra neįtikėtinai karinga! Tačiau, žiūrėsime tiesiogiai iš nugirsto pokalbio atveriamos perspektyvos, be istorijos tarpininkavimo (kai kurie, pernelyg uolūs lietuvių kalbos redaktoriai draudžia panašiais atvejai vartoti savaime besiprašantį žodį – betarpiškai), lietuvį margoje minioje šiandien, kaip atrodo, greičiausiai atpažįstame pagal drovesnę nei kitų tautų individų laikyseną ir prasikišantį atsargumą. Žinoma, būna ir kitaip, tačiau įsirėžusios į atmintį išimtys tik patvirtina taisyklę.

Nekalbant apie liguisto drovumo patologinius atvejus, drovumas mūsuose laikomas visiškai teisėtu vaiko, paauglio ar labai jauno žmogaus būdu būti, kai anas susiduria su neaprėpiamu pasauliu. Vyresnieji dažnai yra linkę, reikia to ar nereikia, net paskatinti tokį jauno žmogaus sarmatlyvumą kartodami – „Kaip tau negėda!“. Kita vertus, gyvenimo patirties ragavusiam duonos valgytojui jau būna gėda būti pernelyg dideliu jautruoliu, iš tiesų, laiko bėgyje žmogus užsiaugina storesnę žievę, taigi ir prigimtinis drovumas transformuojasi, įgydamas santūrumo, noro pastovėti šešėlyje pavidalus.

Tikrai nesiruošiu piršti nuomonės, kad lietuviai yra geresni žmonės, tarkime, už lenkus, nors neviešai, savo vidujybės kriauklėje dažnai apie tai pagalvoju. Tik kažkoks V. Putinas gali ryžtis garsiai, be drovumo skrupulų skelbti, kad neva rusai yra ypatingo geno mutacijos padarinys, pagerintos veislės populiacija, gi lietuviai paprastai savo ypatingumą supranta tykiai ir taikiai, nekeldami didelių bangų. Kita vertus, retoriškai kausiu jūsų – ar esate sutikę drovų rusą. Drovus rusas – tai oksimoronas.

Kultinio rusų romano „Dvylika kėdžių“ personažas kodiniu pavadinimu „drovus vagis“ – tai tik neturinti nieko bendro su tikrovišku rusų pasauliu humoristinė mistifikacija, literatūrinė fikcija, siekianti išprovokuoti fantastinį juoką. Kaip atrodo, šis personažas todėl ir yra toks neįtikėtinai juokingas daugeliui rusų, kad nemaža dalis iš jų panašiomis aplinkybėmis nejaučia jokio diskomforto, nesusigėsta net tada, kai Rusija vagia svetimas teritorijas, vėl ir vėl žudydama kaimyninių šalių gyventojus, ir tada jie patys pradeda meluoti vienas kitam ir pasauliui. Galbūt tokiu būdu čia iš tiesų prasimuša ypatingasis melo genas, kai tauta gali patirti palaimą tik sulipusi į melo karuselę?

Begėdiškai meluoti neužsikirsdamas sugeba ne kiekvienas.

Apskritai rusai retai kada pasimeta kalboje, potencialiai galimas pauzes užpildydami jei ne gimtosios kalbos keiksmažodžiais, tai bent jau verbalinių konstrukcijų štampais. Kaip atrodo, tik vienas A. Sacharovas iš jų buvo ne oratorius geriausia to žodžio prasme, kartais su dideliu sunkumu mykdamas užstrigusius žodžius, ieškodamas to vienintelio, nepakartojamo, užsikirsdamas ir užsikirsdamas kalboje.

Labai kategoriškai tvirtinu, kad drovumas ir karingumas neprieštarauja vienas kitam. Anaiptol! Dažnai, oi dažnai yra kaip tik priešingai.

Ne norėdamas kvailai pasigirdi, o ieškodamas betarpiško pavyzdžio, pasidalinsiu savo paties ankstyvąja gyvenimo patirtimi.

Vaikystėje ir paauglystėje rimtai sportavau, buvau kooptuotas į atitinkamo amžiaus Lietuvos lengvosios atletikos (neperskaityk – eklektikos) rinktines, su tokiais pat jaunaisiais sportininkais iš visų okupuotos respublikos pašalių daug keliaudavau, savaites ar mėnesius praleisdavome stovyklose, – todėl skaityti ir rašyti taip ir neišmokau.

Kaip nesunku nuspėti, buvau drovus, ramaus būdo, nesiveržiantis į pirmąsias gretas užkulisiniame bendravime paauglys, tačiau jeigu kažkas bandydavo pasišaipyti ar kitaip užkabinti šį kamputyje tūnantį mažiulį, gaudavo į liūlę iškart, be išankstinio perspėjimo, be jokio derybinio tarpininkavimo, kai kartais yra bandoma apsiginti žodžiais, gąsdinančia gestikuliacija ar sandoriais.

Nebandykite to pakartoti patys namuose! Nesididžiuoju tuo, dabar gėda dėl šito, be to, sakykite, ką norite, bet vis dėlto apmaudu, kad anų laikų „kolegos“ prisimena tave ne už beribį širdies taurumą, bet dėl kadaise paskleistų aplinkui „fanarų“ (neperkaityk – fanfarų). Jeigu gyvenčiau dar kartą, šitaip tikrai nesielgčiau.

Sutinku, kad drovus žmogus dažnai nesupranta juokelių, neturi humoro jausmo, nemoka fechtuotis, tačiau neužmirškite ir to, jog drovus žmogus su savimi nešiojasi pačią didžiausią kuoką.

Kas yra drovumas išgrynintu pavidalu, liudija štai tokia man jaunystės laikų bičiulio kadaise papasakota istorija iš vienos Druskininkų mokyklos gyvenimo.

Esą buvo taip, kad atėjusi į mokyklą nauja mokytoja po poros mėnesių nusprendė susipažinti su klasės, kurios auklėtoja buvo paskirta, mokinių tėvais, aplankydama juos namuose. Paskambinusi į vienas duris, sulaukė iškišusio galvą auklėtinio, didžiausio klasės nenuoramos. Toliau sekė maždaug toks dialogas:

– Ar čia gyvena Jonas Jonaitis, – pateikė perteklinį klausimą mokytoja, nors ji matė gerai pažįstamą savo mokinio Jono Jonaičio veidą

– Taip, čia gyvena Jonas Jonaitis, bet ne tas Jonas Jonaitis, – pats nesuprasdamas kodėl taip, galbūt suklaidintas klausimo perteklinio pobūdžio, atsakė moksleivis. Mokinys iškart uždarė duris, mokytoja dar sparčiau nuskubėjo link vartelių.

Kai kitą dieną susidūrė mokinio ir mokytojos akys, skaisčiai nuraudo abudu. Taip pat ir mums, kaip atrodo, turėtų būti akivaizdu, kad toks neklasikinio stiliaus nesusipratimas įvyko ne dėl kažkieno blogos valios, o dėl nesuvaldyto drovumo.

Psichoanalizės mokykloje yra fiksuotas bandymas atsekti paslaptingus ryšius tarp drovumo ir cinizmo, konstatuojant faktą, kad cinikais paprastai tampa drovūs žmonės. Nuo savęs pridurčiau, kad didžiausiais cinikais tampa tie žmonės, kurie labiausiai bijo prarasti paskutiniąją viltį, visa povyza bylodami, kad niekas jų negalės nustebinti, nes niekas nieko čia neva ir nesitikėjo. Cinikas apsimeta apie pasaulį galvojantis taip blogai, kad blogiau negali būti iš principo, taigi toks cinikas siekia pralenkti patį blogiausią pasaulį, bėgdamas diametraliai priešinga kryptimi. Jeigu galop išaiškėja, kad velnias nėra toks baisus, kaip buvo piešiamas, cinikas jaučiasi sutaupęs daug grynojo džiaugsmo, apie kurį niekas nežino, savo išpaikintai sielai. Tačiau jeigu išaiškėja, kad viskas yra dar blogiau nei buvo galima tikėtis paskutiniame pragaro rate, cinikas tampa melancholiku.

Apie drovumą kviečia kalbėtis pati Lietuvos gamta žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį, taip pat ir šiandien, kai apsnigtuose soduose užstojo sprogdinanti ausų būgnelius tyla. Dabar čia jautiesi taip, tarsi pro rakto skylutę susigėdęs stebėtum pačią būtį, – tai dar didesnis išbandymas nei matyti šalia nusirenginėjančią gražią moterį.

Taigi, šio straipsnelio pabaigos palinkėjimas yra toks: drovūs Lietuvos gyventojai, nesidrovėkite tapti tikraisiais savo šalies šeimininkais, tačiau, apsaugok, Viešpatie, niekada netapkite panašūs į šiandieninės sumaišties Lietuvoje kėlėjus, kurie, prisidengę kultūrininkų vardu, su kultūra turi tiek mažai bendro, kiek ir su lietuviškumo eono dizainu bei lietuviškosios sąmonės koloritu, o geriausiu atveju primena ką tik iš nelaisvės paleisto ruso, nežinančio ką toliau bus galima veikti šiame pasaulyje, siautėjimą, yra rusiško mentaliteto išvaržos pavyzdys…