JAV vyksta masiniai protesto mitingai, apėmę didžiuosius miestus nuo Rytų iki Vakarų pakrantės. Jie kyla sinchroniškai, su tais pačiais šūkiais, tokiais pačiais plakatais ir ta pačia kaltinimų logika: „Panaikinti ICE“ (imigracijos tarnybą), „Be teisingumo – nebus ramybės“, „ICE lauk iš mūsų bendruomenių“, „Blokuokite viską“. Tačiau gatvėse tvyrantis emocinis aktyvistų įkarštis užgožia tai, kad konflikto scenarijus buvo paruoštas gerokai anksčiau, nei atsitiko lemtingas įvykis Mineapolyje.
37 metų moters Rene Good žūtis Mineapolyje praėjusią savaitę viešojoje erdvėje dažnai pateikiama kaip pavienis incidentas, kilęs iš atsitiktinio konflikto tarp jos ir imigracijos tarnybos policininkų. Moteris savo automobiliu užblokavo kelią pareigūnų automobiliui, nepakluso nurodymams išlipti iš automobilio ir bandė pervažiuoti pareigūną. Policininkas į ją šovė ir moteris mirė.
Seniai peržengtos įprastų protestų ribos
Kažkas panašaus anksčiau ar vėliau turėjo įvykti, nes Mineapolyje susiformavusi įtempta situacija buvo ilgalaikės, nuosekliai eskaluojamos ir struktūriškai palaikomos aktyvistų veiklos pasekmė. Todėl moters mirtis nėra atsitiktinė. Ji yra logiškas proceso, kuris jau seniai peržengė įprastų protestų ribas, rezultatas. Šis įvykis yra apie tai, kas nutinka, kai įstatymo vykdymas pradedamas laikyti „neteisybe“, o policijos veiksmų trukdymas – „moraline dorybe“.
Mineapolis keletą metų buvo vienas aktyviausių nelegalių migrantų prieglobsčio ir gynimo nuo deportacijos centrų. Čia veikė ypač stiprus anti-ICE judėjimo tinklas. Tai buvo ne pavienės iniciatyvos, o tankus tokių aktyvistų organizacijų, kaip „ICE Watch“ (ICE stebėjimas), „Rapid response“ (greitas atsakas) ir panašių tinklas, kurio veikla buvo ne tik viešos kalbos. Vienas svarbiausių šio konflikto bruožų buvo sistemingas perėjimas nuo protestų prie persekiojimo. Aktyvistų veiksmai neapsiribojo plakatais ar viešais pareiškimais. Pareigūnai buvo sekami darbo metu, jų judėjimas fiksuojamas realiu laiku, informacija platinama socialiniuose tinkluose, o tai leisdavo sutelkti minias konkrečiose vietose.
Psichologinis ir fizinis pareigūnų spaudimas
Be to, psichologinis spaudimas buvo perkeltas ir į pareigūnų poilsio laiką. Viešbučiai, kuriuose jie apsistodavo, tapdavo triukšmingų akcijų vietomis. Aktyvistai ten rinkdavosi naktimis, leido garsią muziką, skandavo šūkius „Get the f-k out of MN“ („eik velniop iš Minesotos“), „Quit your job“ (mesk savo darbą) ir panašius, siekdami sukurti nuolatinę įtampos būseną. Dėl to kai kurie viešbučiai net atsisakydavo apgyvendinti ICE pareigūnus. Tokios akcijos buvo kartojamos, koordinuojamos ir pačių aktyvistų aprašomos kaip veiksminga taktika. Buvo psichologiškai terorizuojamos ir pareigūnų šeimos – per viešą gėdinimą, per grasinimus. Tai nuosekli taktika, suformuota dar žymiojo kairiojo radikalo S. Alinskio: nuolatinė įtampa, nuolatinė krizė, nuolatinis priešo dehumanizavimas.
Tokioje aplinkoje dirbę ICE pareigūnai susidūrė su situacija, kai profesinė rizika nebebuvo ribojama tik sulaikymo operacijomis. Psichologinis spaudimas tapo kasdienybe, o provokacijos – kasdieniniu darbo fonu. Automobiliai nuolat buvo naudojami kaip spaudimo ir fizinės grėsmės kėlimo įrankiai. Tai svarbu žinoti, vertinant pareigūno, nušovusio Rene Good, veiksmus. 2025 metų vasarą jis jau buvo patekęs į pavojingą situaciją, kai per sulaikymo operaciją protestuotojo automobilis partrenkė jį ir vilko gatve apie 50 metrų. Pareigūnas patyrė rimtus sužalojimus, jam buvo atlikta operacija.
Žuvusioji nebuvo atsitiktinė figūra
Žuvusioji Rene Good šioje istorijoje nebuvo atsitiktinė figūra. Viešai prieinami duomenys, aktyvistų tinklų komunikacija ir žiniasklaidos tyrimai rodo, kad ji nuolat dalyvavo anti-ICE veikloje. Ji lankė aktyvistų mokymus, buvo susijusi su vietiniais aktyvistų tinklais ir tą dieną, kai įvyko mirtinas incidentas, taip pat dalyvavo iš anksto suplanuotuose veiksmuose, nukreiptuose prieš ICE operacijas.
Good pastaruoju metu niekur nedirbo, ją išlaikė jos mama, todėl ji turėjo daug laisvo laiko. Socialiniuose tinkluose ji save apibūdino, kaip „rašytoją ir poetę“. 2020 m. ji už eilėraštį „Apie mokymąsi skrosti kiaulių embrionus“ (On Learning to Dissect Fetal Pigs) buvo apdovanota poetų akademijos prizu. Du vyresnieji jos vaikai po skyrybų liko gyventi su jų tėvu, o jauniausias vaikas gyveno su ja. Šį vaiką nuvežusi į darželį ji ir atvyko į veiksmo vietą kartu su savo „žmona“ (du sutuoktinius vyrus turėjusi trijų vaikų motina nusprendė, jog yra lesbietė ir pastaruoju metu gyveno su kita moterimi), kuri taip pat yra anti-ICE aktyvistė ir visą incidentą filmavo.
Aktyvistų finansavimas juda per daugiasluoksnę sistemą
Anti-ICE judėjimas nėra spontaniška minia. Jis turi patalpas, nuolatinius koordinatorius, organizuoja mokymus, naudoja profesionalias teisines konsultacijas, palaiko ryšio kanalus, aprūpina protestuotojus plakatais ir kitais rekvizitais. Visa tai reikalauja nuolatinio finansavimo. Šis finansavimas juda per daugiasluoksnę sistemą, būdingą progresyviai politinei infrastruktūrai Jungtinėse Valstijose.
Viršutiniame šios sistemos sluoksnyje veikia dideli „progresyvūs“ fondai, tokie kaip Soroso Open Society Foundation, skiriantys lėšas projektams, formaliai vadinamiems „pilietiniu dalyvavimu“, „žmogaus teisių gynimu“ ar „migrantų apsauga“. Oficialūs fondų ataskaitų duomenys rodo, kad organizacijos, tokios kaip „Indivisible Project“ (politinis aktyvistų tinklas, kurio šaka veikė Mineapolyje), tarp 2018 ir 2023 m. gavo beveik 8 mln. dolerių finansavimą vien tik iš Soroso fondų tinklo. Niekur nerasite eilutės „trukdyti ICE pareigūnams“, bet rezultatas labai konkretus: nuolatinė konfrontacija ir valstybės institucijų darbo paralyžius. Lėšos nėra nukreipiamos tiesiai į gatvės akcijas, bet keliauja jau per mažesnes nevyriausybines organizacijas, kurios veikia kaip politinio aktyvizmo operatoriai. Viena tokių struktūrų buvo „Indivisible Project“, turinti vietinius padalinius ir partnerius Minesotoje. Per šias organizacijas buvo finansuojama infrastruktūra, vėliau naudojama vietiniams aktyvistų judėjimams palaikyti.
Apatiniuose sluoksniuose veikia vietiniai projektai be atskiro juridinio statuso. Finansinėse ataskaitose tokia veikla įvardijama neutraliais terminais, tačiau realiai ji palaiko nuolatinį spaudimą ICE pareigūnams ir jų operacijoms. Mineapolyje vyko reguliarūs mokymai, kuriuose aktyvistai buvo mokomi, kaip atpažinti pareigūnus, kaip dokumentuoti jų veiksmus ir kaip greitai sutelkti žmones konkrečioje vietoje.
Konfliktas sąmoningai eskaluojamas
Taigi, nenuostabu, kad, iškart po incidento, Mineapolyje ir kituose miestuose suaktyvėjo koordinuotos protestų bangos, mobilizuotos per tuos pačius ryšių kanalus, kurie veikė ir iki tol. Reakcija buvo greita, centralizuota ir paremta jau parengtu planu. Incidentas buvo iš karto paverstas platesnės kampanijos prieš federalinę imigracijos politiką vėliava. Po šio įvykio aktyvistų veikla įgavo naują pagreitį, ji buvo legitimizuota kaip „atsakas į smurtą“, nors pati struktūra ir metodai išliko tie patys: pareigūnų sekimas, jų duomenų viešinimas, psichologinis ir fizinis spaudimas bei aktyvistų mobilizacija.
Rene Good mirtis nėra nei pradžia, nei pabaiga. Ji – epizodas ilgalaikiame konflikte, kuris jau seniai turi savo finansinę bazę, organizacinę struktūrą, veikimo schemą ir pasirengimo krizėms planą. Ši mirtis atsitiko būtent todėl, kad ilgą laiką buvo toleruojama brutali aktyvizmo strategija. Buvo leidžiama eskaluoti konfliktą. Buvo leidžiama demonizuoti pareigūnus, buvo leidžiama į juos mėtyti akmenis, važiuoti ant jų automobiliais. Buvo leidžiama peržengti ribas, nes viskas buvo pateikiama kaip „aktyvizmas“, „pilietiškumas“, „kova už žmogaus teises“. Bet kai aktyvizmas tampa psichologiniu teroru, kai jis perauga į fizinę grėsmę, valstybė praranda tvarkos palaikymo monopolį, ir tada atsiranda lavonai.
Progresyvioji pusė dabar šaukia apie „policijos smurtą“, apie „sisteminį ICE fašizmą“, bet tyli apie sistemingą ilgalaikį jų pačių vykdytą terorą prieš pareigūnus. Tyli apie tai, kad ICE darbuotojai ir jų šeimos buvo paversti aktyvistų taikiniais moraliniame kare. Tyli apie tai, kad pats konfliktas buvo sąmoningai eskaluojamas, nes krizė politiškai naudinga aktyvistų globėjams demokratų partijoje.
