Edvardas Čiuldė. Apie vartotojišką visuomenę, laimę ir S. Skvernelį

Kas atsitiko, kad nelaimingiausiu žmogumi Lietuvoje tapo tas pats Saulius Skvernelis, kuris andai žadėjo laimę visiems vartotojiškos demokratinių idealų visuomenės dalyviams?

Iš karto noriu perspėti, kad taip įvardydamas problemą, tikrai nesiruošiu puoselėti piktdžiugos, Dievas mato, neieškau progos pasišaipyti iš kažkada itin įtakingo, o dabar jau nueinančio nuo politinės arenos žmogaus, be to, čia tikrai neapsimesiu teisuoliu, kuris jaučiasi esantis pašauktas gražaus elgesio pamokyti kitus. Veikiau – atvirkščiai, S. Skvernelį dabar prisiminiau su baisia širdgėla, tarsi iš tiesų būčiau paveldėjęs itin talpią širdį iš savo močiutės Agnieškos, kuri sugebėdavo užjausti visus pasaulio nelaimėlius, lygiai kaip ir nevykėlius.

Iš tiesų, S. Skvernelis, būdamas savo karjeros viršūnėje, ne kartą yra prisistatęs žmonėms kaip laimės ekonomikos šalininkas, yra žadėjęs vartotojišką laimės pyragą padalyti visiems, kaip ir priklauso už valstybės vairo stojančiam žmogui, kuris rado gerą progą prisiminti taurius laisvės, lygybės, brolybės, o ypač gerovės idealus.

Apie pyrago pažadą ir jo padalijimo visai visuomenei prieštaras jau esu kalbėjęs kažkada taip seniai ir kitoje vietoje, kad atrodo, jog dabar kreipčiausi pats į save iš kito gyvenimo. Savo ruožtu čia norėčiau pasidalinti abejonėmis, atsirandančiomis bandant susivokti – kaip atrodo tas laimės pyragas arba net tortas ultramodernioje, taigi į vartotojiškumo idealus orientuotoje visuomenėje? Ar kartais besaikis laimės pyrago vartojimas neveda į kraupų persisotinimą, kaip, tarkime, būna, apsirijus tortu su visais jo saldžiais atributais, galinčiais išprovokuoti apsinuodijimą?

Zygmuntas Baumanas, vienu metu tapęs madingu socialinių problemų interpretatoriumi, jau yra atkreipęs dėmesį į tą vartotojiškos visuomenės paradoksą, kad vartotojų visuomenė yra vienintelis visuomenės tipas, pažadantis laimę absoliučiai daugumai žmonių čia ir dabar per vartojimo intensyvinimą ir įvairovę, kai, kita vertus, ta pati vartotojų visuomenė klesti tik tiek, kiek jai pavyksta išlaikyti savo narių troškimų nepatenkinamumą. Iš tiesų, didžiausias košmaras vartojimo industrijai ir vartotojų visuomenės rinkai būtų pilnutinis vartotojų pageidavimų patenkinimas, kai pasotinęs visus savo troškimus žmogus tarsi apspangusi musė iškristų iš vis sparčiau besisukančio vartojimo rato, šitaip tapdamas kliuviniu vartotojiškai suprastai pažangai. Tokio tipažo atsiradimas ir jo padauginimas, sociologinis išplitimas reikštų aptarto tipo visuomenės katastrofą, prasidėjusį gaisrą vartotojiškame rojuje, kurio neįmanoma užgesinti, tačiau, laimei ar nelaimei, vartotojų visuomenė yra toks sisteminis užtaisas, kai forsuojamas laimės siekimas, karštligiškas poreikių ir troškimų tenkinimas sukuria dar didesnius troškimus ar net priklausomybes, kurių neįmanoma iki galo užganėdinti, nes visi įmanomi ir neįmanomi troškimai yra tenkinami tik pramaišiui su kartėliu dėl pilnutinio nepatenkinimo. Taigi, kaip atrodo, neatsitiktinai, to reikalauja sisteminė logika, tikros ar tariamos gerovės augimas vartotojų visuomenėje drauge užaugina ir skurdą (ne tik sąlygine, bet ir absoliučia reikšme) kaip vieną vartotojiškos industrijos ciklo dinamiškumo sąlygą.

Tačiau čia norėčiau atkreipti dėmesį į, kaip atrodo, dar didesnį paradoksą, kad, paklusdami vartotojiškumo logikai, mes arba, tiksliau tariant, dauguma iš mūsų dažniausiai laikomės klasikinės laimės sampratos, kuri iš esmės disonuoja su vartotojiškos visuomenės puoselėjamais idealais, visiškai nedera su minėtąja vartotojiškumo nuostata, jeigu norite, prasikiša kaip kontrabandos būdu į ultramodernią visuomenę patekęs požiūris, kuris vis dėlto yra svarbus dalykas žmogaus savivokos, ne visados sutampančios su laiko madomis ir pažangos kryptimis, atstatymui.

Žinia, kiekvienas turi teisę laimę suprasti savaip, tarkime, jokios išankstinės laimės formulė net nėra. Dar daugiau, I. Kantas skelbia, kad laimės vaizdinys yra ne proto, bet vaizduotės kuriamas idealas, tokiu būdu bandydamas eliminuoti laimės idėją iš moralės fenomeno apmąstymo sferos. Trumpinant pokalbį, būtų galima pasakyti taip, kad I. Kantas moralės problematikos aptarime laimės vaizdinį išmaino į laisvės vaizdinį kaip proto forsuojamą idealą, morališkai prasmingu laikydamas tik tokį žmogaus orumą kuriantį poelgį, kurį žmogus pasirenka laisvai, t. y. dėl paties poelgio prasmingumo, o ne dėl laisvę užginčijančių išorinių sankcijų baimės ar laimės gudriai suformuluoto pažado. Tačiau čia yra kaip tik tas atvejis, kai reikėtų nebijoti savo paties minčių, nebūnant Kantu, nes iš tiesų jokios abejonės dėl laimės realumo negalioja, jeigu konkretus individas prisipažįsta užtikęs laimę šiame pasaulyje ir žino kelius į laimę.

Taigi apklauskime vienas kitą, kas yra ta laimė kaip realiai duotas dalykas. Kaip atrodo, absoliuti dauguma iš mūsų žino iš savo liūdnos patirties, kad būtinu dalyku laikant elementarių poreikių tenkinimą, vartotojiškas persisotinimas, peržengiant šią ribą, neatneša laimės, o tik baisius nusivylimus, depresiją, neadekvatumo išgyvenimus, taip pat dauguma iš mūsų daugiau ar mažiau aiškiai nutuokiame, kad, tarkime, pinigai ar net sveikata yra svarbūs dalykai kaip priemonės aukštesniam tikslui pasiekti, o laimė kaip tikslas, kurio siekiame dėl jo paties, o ne kaip priemonės kitam tikslui pasiekti, kaip savipakankamas tikslas, ko gero, yra ne kas kita kaip savo prigimtinio potencialo, profesinių polinkių ir kūrybinių sugebėjimų įgyvendinimas, savo prigimtinės vietos pasaulyje atradimas, kai sakoma apie tokį laimingą atvejį – „sėdi savo rogėse“. Kitaip tariant, žinome mes tai ar nežinome, bet savo gyvenime dažniausiai vadovaujamės klasikine laimės samprata, išplėtota tolimųjų antikos laikų filosofo Aristotelio „Nikomacho etikos“ pasažuose.

Tačiau tokia aristotelinė laimės samprata, diktuojama sveiko proto, taigi žinoma net ir žmonėms, negirdėjusiems Aristotelio vardo, esmiškai nedera su vartotojiškos visuomenės prigimtimi, kuri, kaip yra pastebėta, savo narius visų pirma atpažįsta pagal vartojimą, o tik po to pagal profesiją ar žmogaus sugebėjimus, kaip dar būdavo klasikinės modernybės laikais, vadinamoje gamintojų visuomenėje. Dabar net banditas yra laikomas respektabiliu žmogumi, jeigu vilki madingus drabužius, važinėja brangiausių markių automobiliais, dėvi kitus prestižą ir socialinį statusą pakeliančius aksesuarus nelyg tas indėnas, besipuošiantis paukščių plunksnomis. Kaip žinome, tikraisiais herojais, sektinu pavyzdžiu vartotojų visuomenėje laikomi apsirengimo vakarėlių demonstracijos liūtai ir naktinių barų lankytojai, kurie laimi mados lenktynes.

Kas be ko, naktinis baras yra geras išradimas, būtų labai kvaila užsipulti jaunus žmones, siekiančius linksmuose sambūriuose parodyti save, užmegzti daug žadančias pažintis. Čia tik norėjau atkreipti dėmesį, kad vartotojų visuomenė yra tokia savo narių atpažinimo ir žmogaus saviidentifikacijos sąranga, kuri yra labai nepalanki tikrosios laimės atpažinimo galimybei, todėl net toli pažengęs pagal visus vartotojiškumo kriterijus šios visuomenės narys dažnai lieka užstrigęs toli nuo laimės, yra laimės nevykėlis. Kaip atrodo bent man, tokios sufalsifikuotos laimės sociologiškai išplitęs pavyzdys yra Lietuvos jaunimo pripažinimas (pagal vartotojišką tyrimo metodologiją) laimingiausiu jaunimu pasaulyje, paradoksaliai primenantis sovietinių laikų šūkį, kad tarybiniai ligoniai yra sveikiausi ligoniai pasaulyje.

Kita vertus, čia dar derėtų atkreipti dėmesį į kitą principinės reikšmės klausimą: ar laisvosios rinkos vartotojų visuomenė drauge yra demokratijos vartotojų visuomenė, demokratinę visuomenės tvarką suprantanti kaip vartojimo produktą, ar mes drįstume save pavadinti demokratijos vartotojais?

Vartotojų visuomenė yra emancipuota visuomenė, pasižyminti nepalyginamai didesniu žmogaus išsilaisvinimo iš socialinės kontrolės laipsniu nei kada nors anksčiau, kai žmogus turi didesnę galimybę, I. Kanto dvasioje tariant, tapti pats savęs priežastimi. Drauge suprantama, kad socialinio autoriteto funkciją vartotojų visuomenėje iš dalies perima rinka, socializaciją užtikrina įsitraukimas į vartotojiškumo stichiją. Niekas negalėtų užginčyti laisvosios rinkos ir demokratinės visuomenės tvarkos ryšio, tarpusavio priklausomybės, tačiau, regis, padaugintume dviprasmybes, jeigu įsibėgėję pradėtume skelbti, kad demokratija yra laisvosios rinkos iškišamas produktas, kurį mes, laisvi žmonės, galinantys laisvai keliauti, skelbti savo mintis, išrinkti ir kritikuoti valdžią, vartojame kaip ir kitus produktus visu pajėgumu, iki galutinio pasitenkinimo, tapdami tobulais demokratijos vartotojais. Tokiu atveju, pasakę A, turėtume pasakyti ir B, kad demokratija, kaip ir bet koks kitas laisvosios rinkos produktas, yra parduodama ir perkama. Tačiau parduodama ir perkama demokratija yra bjauri alternatyva tikrajai demokratijai, ar ne?

Kita vertus, čia man rūpi truputėlį kitas demokratijos vartojimo aspektas vartotojų visuomenėje. Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikioje pakuotėje pagal nusistovėjusią inerciją, atpažindami vartojamą objektą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui, dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, kai drauge išlieka tas pats ženklinimo tipas. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija ar Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartojimui objektą, kai tariama tikrovė yra panašesnė į tikrovę labiau už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties demokratiškai tvarkomoje visuomenėje yra galima tik tada, kai mes patys, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, bet labiau – pagiežingi, kartais pikti ir įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai, linkę net sužvėrėti demokratijos gynėjai, kai mums demokratijos idėjos falsifikatoriai bando primesti užkrėstą maru demokratijos versiją, įrodinėdami, kad už demokratiją reikia kovoti nedemokratinėmis priemonėmis arba sakydami, jog laisvės pažanga yra neatskiriamai susijusi su cenzūros stiprėjimu visuomenėje.

Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, S. Skvernelio pavyzdys iškalbingai parodo, kad vartotojiški instinktai anaiptol ne visada tiesmukiškai dera su laimės samprata arba galiausiai net su demokratijos idėjų palaikymo gyvybingumu, kaip matome, likimas gali žiauriai atkeršyti ir tada, kai vyras ima suprasti moterį išimtinai vartotojišku rakursu.

Kaip nesunku įsivaizduoti, šiandien S. Skverneliui nesugebėtų padėti joks žmogus, net ir mokantis užjausti, tikriausiai neįstengtų pagelbėti net Dievas (atleiskite už retorinį familiarumą), tačiau jį galėtų išgelbėti jo paties žmona, jeigu ji sugebėtų atleisti ir tokiu būdu galimai padėtų jam, praėjusiam pragarus, prisikelti net iš politinės mirties…

***

loginis išsigimėlis
pliušinis
meškiukas
žingsniuoja
minkštai
atmesdamas
(iš
alkūnės
sąnario)
žaislines
savo
rankas
iškart
vienu
mostu
vaizduodamas
praeitį
dabartį
ateitį
mechaniškai