Vakar su rimtais vyrais rimtai diskutavome apie mūsų rinkėjų abejingumą, nusivylimą, nesidomėjimą politika ir apskritai viskuo, kas vyksta aplinkui. Jei įvykiai neliečia žmogaus tiesiogiai – jam tiesiog neįdomu. Kodėl didžioji dalis rinkėjų šiandien ignoruoja rinkimus?
Mūsų pokalbyje išryškėjo keli galimi atsakymai.
Pirmasis – visuomenės pilietinio brandumo trūkumas. Pusiau juokais, pusiau rimtai galima sakyti, kad žmonės tiesiog nesigilina į politinius procesus, neanalizuoja problemų ir nereikalauja jų sprendimo, nes jiems tai nerūpi.
Antrasis kelias – gilus nusivylimas pačiais politikais ir netikėjimas pokyčiais. Vyrauja nuostata, kad nesvarbu, už ką atiduosi balsą, rezultatas bus tas pats, o vienas balsas sistemos nepakeis. Tai kam tuomet gaišti laiką ir eiti prie balsadėžių?
Trečiasis variantas – politinėje arenoje tiesiog nėra už ką balsuoti. Pasigendama stiprių lyderių, kuriais būtų galima nuoširdžiai patikėti ir patikėti jiems valstybės ateitį.
Asmeniškai aš manau, kad būtent trečiasis variantas geriausiai atspindi realybę.
Nuo 2010 metų Lietuvoje buvo kryptingai lipdoma tokia politinė sistema, kurios pagrindinis tikslas – prie valstybės valdymo neprileisti ryžtingų, drąsių ir pasiaukoti pasirengusių asmenybių. Kartu buvo sukurti saugikliai, kad pilietinės visuomenės balsas neturėtų realios galios, o vos tik kilęs – būtų užglaistytas.
Šios strategijos pasekmes šiandien matome plika akimi. Atsivertę viešąją erdvę, užuot radę rimtas diskusijas apie opiausias valstybės problemas ir jų sprendimus, skaitome apie naujausias madas negimdyti vaikų, didžiulį Nyderlandų premjero ir jo partnerio džiaugsmą susilaukus atžalos, JAV išdavystę, laisvę Palestinai ar skambias antraštes apie neva augantį mūsų gyvenimo lygį. Net ir karas Ukrainoje šiame fone kartais nustumiamas į penkiaplanį planą. LRT tapo pramogų televizijos kanalu, o ne tautos gynėju.
Esu tikras: jeigu šiandien atsirastų stipri politinė jėga, vedama patikimo, savo darbus – o ne pažadus – įrodžiusio lyderio, mes patys nustebtume pamatę, kokia protinga, aktyvi ir pilietiškai stipri iš tiesų yra mūsų visuomenė. Prisiminkime Sąjūdžio laikus – tas potencialas niekur nedingo.
Todėl nedrįsčiau teigti, kad mūsų rinkėjas yra pasyvus ar kvailas. Jis tiesiog nežaidžia pagal jam per jėgą peršamas taisykles. Lietuvos rinkėjas moka išlaukti tinkamo momento, kad pasakytų savo tvirtą ir lemiamą žodį.
Žinoma, jei tik nebus bandoma jo užtildyti jėgos struktūromis, kaip tai daroma Rusijoje, Šiaurės Korėjoje ar kituose totalitariniuose režimuose.
Konstatuota, kad sukurti saugikliai, o apie pačius saugiklius nei žodelio.
Galime tik spėlioti, kokie tie saugikliai.
Straipsnis iš principo manau teisingas, bet jame man pvz. prtrūksta konkretumo, norėtųsi įvardijimo, kokie yra tie saugikliai, sudėti su tikslu, kad pilietinės visuomenės balsas neturėtų realios galios, kas konkrečiai juos sudėjo (pavardės, partijos), kas yra jų užsakovai.
Ir svarbiausia – ką mano autorius kaip turėtų būti ir kelius kaip pasiekti tai, kaip turėtų būti.
Labai paprasti saugikliai, tai informacijos valdymas, vienas pliurps per televizorių nuo ryto iki vakaro, kito išvis nerodys, o jeigu parodys, tai viena karta ir duos pašnekėt kokia minute, be abejo dar jį pertraukiant ir visaip trukdant pasisakyti. Kas matė „debatus” tas supranta apie ka aš čia. Griežta kandidatų atranka, kada „ne tie” turi labai mažai galimybių parodyt, kad jie aplamai esa ir be abejo keliamos visokios kartelėls kandidatam, iki tokio lygio, kad tik vienas (tas vienintelis) kandidatas tampa „tinkamas”. Iš vieno tikrai nesunku rinktis, a ne? O dar, tyčia iškiši kažkokius marginalus „kurie realiai yra išvien su tavimi), koneveiki juos per telika ir sakai, va rinkitiės, arba va šitie krievi, šleivi, arba mūsų vienintelis ir nepakarojamas. Spėk ka rinksis žmonės? Na, o jeigu netyčia prabalsuos už šleiva, kaip praeituose rinkimuose, tai greitai taps aišku, kad tas „nuskriaustukas”, visai savas valdžios chebrai vyrukas. Win win kaip sako visokie amerikonai. Jus ant koto suka kaip kokį šašlyka ant ugnies. Daugelis žmonių tą puikiai suvokia. Vieni aiškiau, kiti gal daugiau nuojauta, bet supranta, kad nėra ka rinkti. Todėl pas mus tokie juokingi balsavusių skaičiai. Tiesiog nėra prasmės vargintis kažkur važiuot ir balsuot už žinoma šmikį, kam to reikia? Todėl fromaliai visi laisvų rinkimų institutai veikia, bet realiai tai kaip šiaurės korėjojė, pasirinkimas iš vieno „teisingo” kandidato. Nemanau, kad smarkiai klastoja rinkimų duomenis. Klastojimų be abejo būna, jų būna visur ir visada, bet kol kas nemanau, kad tokie dalykai, kažka lemia. Tikrai tuo abejoju, bent kol kas. Bet kada iš penkių kandidatų visi „naši”, tai rinkimai tampa beprasmišku laiko švaistymu, todėl dauguma ir nesivargina dalyvauti farse. NS buvo vienintelis rimtas pasirinkimas prieš tai, dabar… Nežinau, nežinau. Gal dar vis NS, bet…
Gerai surašei. Aišku, pagrindiniai saugikliai yra informacijos valdymas ir labai didelis procentas „naših” rinkimuose. „Naših” daug nes „nenašim” sunku išsikelti, dar sunkiau laimėti. Todėl žmonės neina ne tik balsuoti, bet ir bolatiruotis. Sistema yra uždara, tą sąlygoja partijų finansavimo įstatymas, partinė, pusiau sąrašinė rinkimų sistema ir manau slapti paktai tarp partijų. Prisideda ir VRK uždarumas, kur sėdi tik „naši” atstovai ir kiek klastoja niekas negali patikrinti. Mano manymu, jei klastoja, tai daro kompų pagalba, pvz. įveda algoritmą, kad jokie „nenashi” neviršytų 4,9 %, jei viršija, atima ir atiduoda silpniausiems „našim” pvz. Liberalams ar Laisvės partijai. Užtenka nuvogti tik 1-3% balsų, o pokytis Seimo sudėties gaunasi gan ženklus. Virš 2000 apylinkių, kas ten patikrins.
Dar yra apklausų kontoros, kurios atlieka dvi funcijas: surenka tikrą informaciją, paskelbia, kokią reikia.
Ir rinkimai, bent jau daugiamandačių ir prezidento, mero, visada įvyksta jau po pirmo turo, antras nieko nebeliame, nes jame jau būna vien „naši”.
Manau tamstos komentare labai gerai surašyta, kokiais būdais manau davosošvabomasonų statytiniai yra nusavinę Lietuvos valstybės suvereno – lietuvių Tautos, teisę valdyti savo pačių valstybę.
Kuomet yra įvardinta, kas yra negerai, tuomet natūraliai iškyla sekantis klausimas – o kaip turėtų būti, kad būtų gerai?
Manau, tam, kad būtų gerai, turi būti gražinta lietuvių Tautai teisė valdyti Lietuvos valstybę, savo pačių Tėvynę.
Turi būti sukurti Tautos atstovavimo ir valstybės valdymo mechanizmai.
– Pirmiausia turi būti sukurtas mechanizmas, kuris įgalintų Tautai atstatydinti susikompromitavusius seimo narius ir kitus politikus, nelaukiant jų kadencijos pabaigos;
– valdininkai į svarbiausius postus (LRT vadovas, generalinis prokuroras…) turi būti renkami tiesiogiai žmonių, rengiant balsavimą.
– Seimo rinkimų metu turi būti atsisakyta balsavimo pagal sąrašus, kuomet į seimą patenka tie partiniai bonzos, už kuriuos Tauta nebalsuoja, balsavimai vyksta tik tiesiogiai už kandidatus;
– svarbiausi Tautos ir Valstybės reikalai sprendžiami referendumu;
– suteikiama daugiau teisių savivaldai
– priimamas užsienio agentų įstatymas, kuris numatytų prievolę viešinti iš užsienio gaunamas pajamas tokiu būdu apsaugant valstybės politikus ir politikoje dalyvaujančias partijas bei viešasias organizacijas nuo korupcijos ir nuo priklausomybės nuo užsienio (tiek rytų, tiek vakarų) struktūrų.
Yra labai svarbu manau, kad pereitumėme nuo kalbų apie tai kas yra blogai (kurios yra teisingos), prie kalbų apie tai, kaip turėtų būti, kad būtų gerai, kad nuolat kalbėtumėme ir diskutuotumėme apie tai, kaip įtvirtinti Tautos kaip savo Valstybės suvereno teises.
Mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą.
Švebtajame Rašte rašoma, kad prieš sukuriant pasaulį, Dievas visuomet ištaria Žodį:
„Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė….
6 Dievas tarė: „Tebūna skliautas tarp vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!“ … Taip ir įvyko.
9 Dievas tarė: „Tebūna sutelkti vandenys po dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ Taip ir įvyko…”
Kiekvieno veiksmo pradžia yra žodis.
Mes taip pat turime galią keisti pasaulį savo žodžiais.
Tad imkime kalbėti ir akcentuoti, aiškinti žmonėms būtinybę keisti mūsų Šalies sistemą sugražinant suvereno teisę su Dievo padėjimu valdyti savo pačios šalį.
Manau, kad tikrai šiuo metu veikia trečiasis kelias. Tačiau po 1990-jų metų galiojo antrasis kelias, kuris ir sukėlė nusivylimą bei apatijq, kad nieko balsuodami negalime pakeisti. Valstybė ardymas vyko slaptai ir metodiškai, tikėinai sąmoningai patariant užsienių „ekspertams”.