Artėjančių Vėlinių proga prisiminkime vieną seniausių klausimų, persekiojančių žmones nuo pat mūsų egzistencijos aušros: „Kas mums nutinka po mirties?“ Ar žmogaus siela yra tikrai nemirtinga?
Nuo pat seniausių laikų filosofija, mokslas ir religija vienaip ar kitaip bandė pateikti atsakymą, niekada nepasiekdamos absoliučios tiesos, palikdamos tai atvirą daugeliui interpretacijų, priklausomai nuo įsitikinimų.
Tačiau pirmiausia pabandykime suprasti, ką reiškia siela. Žodis „siela“ kilęs iš lotyniško žodžio „anima“, kuris yra susijęs su graikišku žodžiu „ànemos“, reiškiančiu „kvėpavimas“ arba „vėjas“. Daugelyje dvasinių ir religinių tradicijų siela yra asmenybės „esmė“, „dvasia“ arba „aš“. Pastaruoju metu siela suprantama kaip mąstančiojo „aš“ dalis, kaip ir protas ar sąmonė – viena didžiausių mokslo paslapčių.
10-ajame dešimtmetyje buvo sukurta nauja teorija, bandanti nušviesti šį klausimą. Sąmonės arba sielos tyrimo teorija vadinama „Orch-OR“ (ORCHestrated Objective Reduction) ir ją sukūrė fizikai Rogeris Penrose’as ir Stuartas Hameroffas. Jie savo teoriją grindė idėja, kad sąmonė atsiranda neuronuose, o ne per jų sąveiką.
Prieš gilinantis į šią intriguojančią teoriją, kuri galėtų atskleisti daugiau apie mūsų sielą, verta prisiminti, kad Rogeris Penrose’as yra iškilus matematikas ir fizikas, 2020 m. gavęs Nobelio fizikos premiją. Jis ilgą laiką dirbo Kembridže su kitu didžiu fiziku Stephenu Hawkingu, su kuriuo sukūrė keletą teorijų apie juodąsias bedugnes ir gravitacinį singuliarumą. Kitas teorijos, pasakančios, kas yra siela ir ar ji nemirtinga, autorius yra Arizonos universiteto (JAV) profesorius Stuartas Hameroffas.
Penrose’o ir Hameroffo sukurtos „Orch-OR“ teorijos pagrindas yra idėja, kad smegenų negalima valdyti algoritmais. Tai reiškia, kad smegenų fizines savybes lemia ne tradiciniai matematiniai formalizmai, o intriguojantys kvantinės fizikos principai. Pasak Hameroffo, pagrindinė sąmonės struktūra yra smegenų mikrovamzdelių ląstelės.
Pagal „Orch-OR“ teoriją, sąmonė yra banga, virpanti subatominių dalelių visatoje, o mikrovamzdeliai veikia kaip tikri kvantiniai kompiuteriai, paverčiantys šiuos virpesius naudinga informacija.
Šis kvantinis mąstymas perkeliamas į smegenis, kur sąmonė anksčiau buvo laikoma neuronų jungčių seka, veikiančia kaip įprastas kompiuteris, tačiau, pasak Hameoffo, „tai įžeidimas pačiam neuronui, kai galvojate apie smegenų ląstelę kaip apie jungiklį, kuris išjungia arba įjungia“.
Tačiau teisėtas klausimas yra: kaip siela, t. y. sąmonė, šiame kontekste gali būti nemirtinga? Pagal „Orch-OR“ teoriją, priešmirtinėje būsenoje mikrovamzdeliai praranda savo kvantinę būseną, bet išlaiko juose esančią informaciją. Pasak Hameroffo, „širdis nustoja plakti, kraujas nustoja tekėti, mikrovamzdeliai praranda savo kvantinę būseną. Kvantinė informacija mikrovamzdeliuose nesunaikinama, jos neįmanoma sunaikinti, ji tiesiog išsisklaido Visatoje.“ Taigi siela turėtų būti nemirtinga.
Žinoma, tai tik viena iš daugelio įdomių teorijų, kurios bando paaiškinti, kas yra siela arba sąmonė ir ar ji tikrai gali saugoti viso gyvenimo informaciją, tačiau mokslas to dar neįrodė.
Mąstymas apie mirtingumą gali pakeisti tai, kaip gyvename. Jis gali priminti mums vertinti savo laiką, gilinti tarpusavio santykius ir telkti dėmesį į akimirkas, kurias dažnai priimame kaip savaime suprantamas.
Jonas Grigas yra akademikas, profesorius, fizinių mokslų daktaras, tikrasis LMA narys.
Mokslininkams geriau imtis paprastesnio dalyko, pvz skausmo pojūčio paaiškinimo. Ne su paprastu skausmu susijusių sudėtingų materialių reiškinių tyrimo, kas mokslui įprasta, bet paties to galutinio subjektyvaus pojūčio. Arba sąžiningai pripažinti, kad moksliniu požiūriu subjektyvaus skausmo (ir visų kitų pojūčių ir pagaliau sielos) NĖRA, tai ir tirti nėra ko.
Iš tiesų siela nėra ir negali būti mokslo objektas, kad ir kaip mokslininkas norėtų ją ištyrinėti. Labai panašiai yra su gyvybe – Dievo dvelktelėjimu. Mokslininkas niekada nesugebės sukurti gyvybės, nes jis nėra Dievas, kad ir kaip jis būtų priartėjęs prie numanomo jos sukūrimo.
Iš Jėzaus pasisakymo apie sielą:
„Siela yra save atspindinti, įžvelgianti tiesą ir dvasią suvokianti žmogaus dalis, kuri amžiams iškelia žmogišką būtybę virš gyvūnų pasaulio. Savimonė pati savaime nėra siela. Morali savimonė yra tikroji žmogaus saviraiška ir sudaro žmogaus sielos pagrindą, o siela yra ta žmogaus dalis, kuri parodo potencialią žmogaus patirties išliekamąją vertę. Sielos savybes sudaro moralus pasirinkimas, dvasingumo įgijimas, sugebėjimas pažinti Dievą ir noras būti panašiam į jį. Žmogaus siela negali egzistuoti, nesant moralaus mąstymo ir dvasinės veiklos. Neveikli siela yra mirštanti siela.”
Siela yra (ir neabejotinai yra) tik pas MANE. Kad siela yra ir pas kitą žmogų, neįmanoma įrodyti. Mes visi gyvename su tokia nemoksline prielaida. Siela nėra mokslo objektas. Ar yra kito žmogaus (ar kito gyvo padaro) skausmas? Pvz prisilietus karštą lygintuvą ? Yra objektyvūs , materialūs skausmo signalai, tiek išoriniai, tiek nervų ir neuronų lygyje, bet ar galų gale tam žmogui skauda, ar jis ,viso labo, „kaip priklauso” , atitraukia pirštą nuo lygintuvo ir sako ai ir t.t. kaip teisingai savisaugai užprogramuotas robotas? Klausimas lieka be atsakymo, nes svetimo skausmo NĖRA. Kad jį užfiksavę galėtume palyginti su nuosavo skausmu tose pat sąlygose. Objektyviu moksliniu požiūriu žmogus yra neatskiriamas nuo roboto. Neįmanoma (ir ateityje nebus įmanoma) tyrinėjant rasti požymį kuris sakytų kad KITAS žmogus irgi gyvas taip pat kaip kad AŠ.
Žinoma, kiekvienas naują informaciją priimame skirtingai. Daugelis net vengia apie tai kalbėti, tačiau ir iš tokios sudėtingos temos galime pasiimti tai, kas svarbiausia. Ačiū šiam labai drąsiam autoriui, kuris primena, kad „mastymas apie mirtingumą gali pakeisti tai, kaip gyvename. Jis gali priminti mums vertinti savo laiką”. Būtent to dažnai neįvertiname