Strateginius sprendimus valstybės gyvavimo kontekste dažnai lemia ne racionalūs skaičiavimai, o įsisenėję įsitikinimai.
Vienas iš būdų tai analizuoti – žvelgti į vadinamąsias patologines strategijas, kurias galima suskirstyti į dvi kraštutinai priešingas grupes:
– Strategijos, kurių patologiškai vengiama.
– Strategijos, kuriomis patologiškai pasitikima.
1. Patologiškai vengiamos strategijos
Šiai grupei priklauso strategijos, grindžiamos nacionalinių išteklių mobilizacija ir siekiančios valstybės tvarumo be priklausomybės nuo išorės. Jų esmė:
– pirmenybė teikiama vietinių žmogiškųjų, gamtinių ir kultūrinių išteklių panaudojimui;
– nesiremiama imigracine darbo jėga ar užsienio parama;
– vidaus resursai išlaikomi valstybės egzistencinių poreikių orbitoje, o ne paliekami užvalstybinei rinkos logikai (t. y. šioje strategijoje ir privatus verslas yra suvokiamas kaip valstybės turtas, neatsiejamas nuo jos gyvybingumo).
Paradoksalu, bet tokios strategijos dažnai sukelia ne racionalią diskusiją, o refleksinę paniką – tarsi jos keltų grėsmę globaliam „natūraliam“ darbo jėgos judėjimui ar „atvirumo“ idealams. Tačiau šios reakcijos dažnai kyla ne iš analizės, o iš neartikuliuotos baimės.
2. Patologiškai sureikšminamos strategijos
Kita patologinė grupė – strategijos, kuriomis aklai pasitikima, nepaisant jų ilgalaikio destruktyvumo. Vienas ryškiausių pavyzdžių – migrantų darbo importas.
Imigrantai, išauginti ir išlavinti vienos valstybės ištekliais, pasiekę darbingą amžių perkelia savo sukuriamą vertę į kitų šalių ekonomikas. Verslui tai patogu: nereikia investuoti nei į vaikystę, nei į švietimą ar sveikatą – pakanka sulaukti „galutinio produkto“ – darbingos asmenybės.
Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo racionalu, iš tikrųjų tokia schema yra žalinga tiek donorinėms šalims, tiek ir imigrantų integracijai priimančiose visuomenėse. Tokia patologinė priklausomybė ilgainiui kuria socialines įtampas, vertybinę tuštumą ir politinius iššūkius.
Klausimas, kuris dar laukia atsakymo:
Kada (ir kaip) baigsis šis strategiškai patologiškas „neoplėšikavimas“? Kada bus pradėta atskirti, kas yra tvari tarptautinė partnerystė, o kas – sisteminis resursų nusavinimas?
Kol kas strateginis mąstymas svyruoja tarp nepasitikėjimo savimi ir aklo tikėjimo „laisvąja rinka“. Tačiau išeities reikia ieškoti ne kraštutinumuose, o struktūrinėje sistemų peržiūroje, įtraukiančioje tiek ekonominius, tiek moralinius principus.
Galbūt verslai, importuojantys darbo jėgą, turėtų mokėti eksportuojančioms šalims kompensacinius „emigrantų užauginimo“ mokesčius? Tokia ekonominė priemonė padėtų racionaliau subalansuoti tarpusavio santykius tarp valstybių ir sušvelnintų vidaus prieštaravimus (priimančioje valstybėje) – skatintų atlyginimų antidempingavimą, spartesnį progresyvių technologijų diegimą ir t. t.
…
” Strateginius sprendimus valstybės gyvavimo kontekste dažnai lemia ne racionalūs skaičiavimai, o įsisenėję įsitikinimai.”…
„Valstybės gyvavimo kontekstą, skaičiavimus-neskaičiavimus, įsitikinimus..” daugiau nei akivaizdžiai demonstruoja tokie „valstybiniai veikėjai” kaip Šakalienė, Nausėda, Kasčiūnas… Tokios „valstybės” kaip Lietuva „gynybą vairuojanti”, Šakalienė pati sako, kad ji savo „skaičiavimus, įsitikinimus, strategijas..” randa Google.. Visoje savo buvusioje „vaikučių gynimo” ar dabartinėje „valstybės gynimo veikloje” ji be Googlo jautėsi kaip be galvos…, su visokiais neaiškiais psicho simptomais..
„Klausimas, kuris dar laukia atsakymo: Kada (ir kaip) baigsis šis strategiškai patologiškas „neoplėšikavimas“? Kada bus pradėta atskirti, kas yra tvari tarptautinė partnerystė, o kas – sisteminis resursų nusavinimas?..”.. Ne šiandiena perrašinėjamą „istoriją” žinantis žmogus žino, kad „neoplėšikavimas” žmoniją lydėjo, lydi ir lydės visuomet, nes kaip sakė buvę atsakymo į šį klausimą ieškotojai ir radėjai kaip Pranūzijos „socialistai-utopistai”, Anglijos „ekonomistai”, Vokietijos „dialektikai”.., kurie svajojo apie žmogų „iš didžiosios raidės”, humanistą, nuolat tobulėjantį dvasiškai, dirbantį tik visuomenei „naudingą darbą”, „internacionalistą”- „tarptautiškai partneriaujantį”, besidalinantį tuo ką turi su kitais vargingesniais žmonėmis.., šiandiena yra daugiau nei „nemadingi”, net gi „marksistiškai, neomarksistiškai pavojingi” šiandieninei kapitalo valstybei, apie kurios „tvarią tarptautinę partnerystę” kokie marksistai anksčiau sakė -„žmogus žmogui yra vilkas”.. Jų laukiančią „tarptautinę tvarią partnerystę” daugiau nei akivaizdžiai visokio genetinio,”politinio” plauko čiabuviams demonstruoja „demokratijos miestas ant pasaulinio kalno” vardu JAV Trampas, kaip ir „tvarią tarptautinę partnerystę” demonstravo visi ankstesni be išimties JAV prezidentai…..
Besaikis jų dauginimas tenais padeda karo nugalėtojams drapalinti Europą. Lietuvius keist nelietuviais, o tai svarbiausias jų tikslas – Europa be europiečių.
Jei skęsta Titanikas, nepadės savos kajutės plyšių užkamšymas. Niekam nepadės, ne tik patriotams lietuviams. O skęsta titanikas dėl besaikio antiekologiško žmonių dauginimosi didžiausio pasaulinio skurdo kraštuose. Tam kad 7 iš 8 planetos milijardų išbristų iš skurdo, jie turi daugiau (kartais daugiau) vartoti, o didesnis vartojimas negalimas be didesnio (kartais didesnio ) gamybos augimo. O gamybos augimą riboja riboti planetos resursai, ką matome ne tik iš klimato permainų. Yra visa grėsmingų augančių ekologinių grėsmių puokštė . O migrantai, plūstantys į vėsesnę ir turtingesnę Europą, tik pergalingai besidauginančios žmonijos susikurtų problemų indikatorius. O optimistai nieko nenori žinoti , jie skaičiuoja kiek milijardų žmonių gali išmaitinti mūsų planeta ir atranda kad 40. Su kuo galime ir pasveikinti. O kol kas titaniką skandina 8.
Edward Bernays priverstinės saviapgaulės ideologija žygyje. Pirmose saviapsigaunančiųjų gretose paikas jaunimėlis, pasirengęs priimti bet kokį deziuką už tikrą, už gryną, jei tik raudonasis oligarchas duos babkių ir galimybę engti kvailesnį – brolį ir sesę vardan Pasaulio Kunigaikščio, Pasaulinės Vyriausybės. Greičiau junkitės dezi LRT ir išgirsite ko negirdėję. Tokį „briedą, atsiprašant, kad Dieve, Dieve, kas tų lietuvių galvose?
,,paikas jaunimėlis”
Tam paikam jaunimėliui, kiek pastebiu, jau net po 40 (45) metus. (Jie vis dar save laiko jaunais ir naujos (nesovietinės) kartos.)
,,dezi LRT”
Tą dezi LRT stebint PER FILTRĄ visai nepavojinga, bet kelintas įsijungia stiklo valytuvus. 🙂
,,kas tų lietuvių galvose?”
Balanos gadynė.
,,Vienas iš būdų tai analizuoti – žvelgti į vadinamąsias patologines strategijas, kurias galima suskirstyti į dvi kraštutinai priešingas grupes:
– Strategijos, kurių patologiškai vengiama.
– Strategijos, kuriomis patologiškai pasitikima.”
TREČIA strategija, kuri yra primesta…
Toliau neskaičiau.