Valdas Sutkus. S. Alinsky metodas: institucijos paveikiamos ne protingais argumentais, o emociniu spaudimu

JAV matome situaciją, kai politinė kova vis dažniau persikelia iš įstatymų leidybos į kasdienio psichologinio teroro lauką. Nelegalius migrantus ginantys aktyvistai savo mitinguose nekalba apie tai, kad reikia keisti įstatymus ir įteisinti neribotą nelegalių migrantų įleidimą į šalį. Vietoj to jie daro nuožmų spaudimą pareigūnams, kad tie nevykdytų galiojančių įstatymų.

Po aktyvistės mirties Mineapolyje protestai prieš Imigracijos tarnybą (ICE) įgavo naują pagreitį. Atidžiau stebint, kaip viskas vyksta, matyti, jog protestai ne chaotiški ir ne spontaniški. Jie turi aiškią struktūrą, pasikartojančius veiksmų modelius ir konkretų tikslą – sukelti nuolatinį spaudimą institucijai, paralyžiuoti jos kasdienį darbą ir priversti politinę valdžią gyventi nuolatinėje krizėje.

Veiksmai prieš ICE visose vietovėse paprastai prasideda nuo operatyvios aktyvistų mobilizacijos. Socialiniuose tinkluose ir aktyvistų grupėse labai greitai paskleidžiama informacija apie planuojamus reidus ir pareigūnų judėjimą. Į nurodytas vietas renkasi aktyvistai, jau instruktuoti ir pasirengę konkrečioms priemonėms. Pasirodžius pareigūnams, pirmasis veiksmas beveik visada yra triukšmas. Naudojamos automobilių sirenos, švilpukai, garsūs riksmai, būgnai, ir kiti triukšmo šaltiniai. Triukšmas palaikomas nuolat, be pertraukų, ir nėra skirtas simbolinei saviraiškai. Jo paskirtis – nervinti, blaškyti dėmesį, trukdyti susikalbėjimui ir sukurti nuolatinę įtampą aplink pareigūnus.

Lygiagrečiai vyksta filmavimas. Aktyvistai demonstratyviai iš arti filmuoja pareigūnus, jų tarnybinius automobilius, sulaikymų momentus, bandymus išvykti iš teritorijos. Sąmoningai provokuojama atsakomoji reakcija. Net ir visiškai įprasti procedūriniai veiksmai vėliau ištraukiami iš konteksto, nufilmuota medžiaga sumontuojama į trumpus vaizdo įrašus, kurie platinami socialiniuose tinkluose su iš anksto suformuluotais vertinimais. Tokiu būdu kuriama nuolatinė viešoji interpretacija, kurioje ICE veiksmai iš anksto apibrėžiami kaip neteisingi, amoralūs, o bet koks pareigūnų atsakas tampa papildomu kaltinimu.

Taip pat įprastas veiksmas – fizinis pareigūnų judėjimo blokavimas. Protestuotojai stoja prieš tarnybinius automobilius, blokuoja išvažiavimus, užima sankryžas, sudaro gyvas užtvaras. Tikslas – sutrikdyti darbą, priversti pareigūnus nervintis, laukti, keisti maršrutus, kviesti papildomas pajėgas ir taip padidinti viešą matomumą. Kuo daugiau trikdymo, tuo daugiau vaizdinės medžiagos ir tuo didesnis spaudimas.

Ypatingą vietą šiuose protestuose užima pareigūnų suasmeninimas. Reikalaujama parodyti vardinius ženkliukus, garsiai skanduojamos pavardės, bandoma išsiaiškinti pareigūnų gyvenamąją vietą, šeimos narius, socialinius ryšius. Tai pristatoma kaip „atskaitomybės reikalavimas“, tačiau praktikoje tai sukuria papildomą spaudimo lygmenį, kai pareigūnas suvokia, kad konfliktas neapsiribos tarnybine aplinka, bus terorizuojami ir jo šeimos nariai. Net ir tada, kai veiksmų prieš šeimos narius realiai nesiimama, pati galimybė tampa psichologinio spaudimo priemone.

Visi šie veiksmai vykdomi ne atskirai, o kartu. Jie sudaro vientisą spaudimo mechanizmą, kuris veikia tiek pareigūnus vietoje, tiek politinių sprendimų priėmėjus. Institucija demonizuojama ir priverčiama reaguoti spontaniškai. Vietos politikai ir federalinės struktūros spaudžiami viešosios nuomonės, kuri formuojama realiu laiku per socialinius tinklus ir žiniasklaidą. Šis procesas kartojamas vėl ir vėl.

Radikalų taktikos ir metodikos ištakos

Norint suprasti, kodėl ši taktika tokia efektyvi, verta pažvelgti į šios metodikos ištakas. Čia neišvengiamai tenka kalbėti apie Saul Alinsky – XX amžiaus amerikiečių kairįjį radikalą, kurio idėjos tapo pagrindu daugeliui šiuolaikinio kairiojo aktyvizmo praktikų.

Alinsky buvo ciniškas praktikas, kuris politinę kovą traktavo kaip organizacinį procesą. Jo ankstyvoji knyga „Reveille for Radicals“ (Radikalų pabudimas), pasirodė 1946 metais ir buvo skirta žmonėms, kurie jautėsi neturintys galios politinėje sistemoje. Šioje knygoje Alinsky aiškino, kad vien pasipiktinimo neužtenka. Reikia struktūros, nuolatinio spaudimo ir aiškiai apibrėžto taikinio. Jis pabrėžė, kad politinė kova vyksta ne idėjų konkurencijos, o galios santykių lygmenyje.

Dar didesnę įtaką turėjo vėlesnė jo knyga „Rules for Radicals: A Pragmatic Primer for Realistic Radicals“, (Taisyklės radikalams). Tai buvo tiesiog metodinis vadovas, kuriame Alinsky aprašė, kaip veikti prieš valstybės institucijas demokratinėje visuomenėje. Pagrindinė mintis paprasta: stipresnį oponentą reikia priversti reaguoti. Reaguodamas jis praranda iniciatyvą. Praradęs iniciatyvą jis pradeda daryti klaidas arba ieškoti kompromisų, kurie naudingi spaudimą darančiai pusei. Alinsky rūpėjo ne tai, kaip pasaulis turėtų atrodyti, o tai, kaip realiame pasaulyje veikia valdžia, baimė, reputacija ir spaudimas.

Saul Alinsky siūlė pradėti nuo galios analizės: pirmiausia atsakyti į klausimą, kas konkrečioje situacijoje turi sprendimų svertus ir kas labiausiai bijo juos prarasti. Valdžiai svarbu yra gebėjimas išvengti aštraus konflikto, išsaugoti reputaciją ir palaikyti normalų kasdienį funkcionavimą. Iš čia kilo jo pagrindinė prielaida: demokratinėse visuomenėse institucijos yra paveikiamos ne tada, kai joms pateikiami geri argumentai, o tada, kai sutrikdomas jų normalus darbas ir jos priverčiamos veikti nuolatinėje viešoje įtampoje.

Alinsky pabrėžė, kad judėjimas visada turi turėti konkretų taikinį. Jis laikė klaida kovoti su „sistema apskritai“, nes sistema yra per plati ir per miglota. Taikinys turi būti įvardijamas aiškiai ir nuolat kartojamas, kad konfliktas turėtų veidą ir vardą. Tik taip galima sutelkti dalyvius ir išlaikyti jų motyvaciją. Taikinys turi būti pasirinktas ne pagal tai, ar jis yra „blogiausias“, o pagal tai, ar jis pažeidžiamas. Pažeidžiamumas, Alinsky požiūriu, reiškė jautrumą viešajai nuomonei ir reputacijai.

Kitas esminis Alinsky metodikos elementas buvo spaudimo perkėlimas iš idėjų lygmens į kasdienybės lygmenį. Jis atvirai teigė, kad ilgalaikės diskusijos apie principus ir vertybes išvargina judėjimą ir leidžia oponentui laimėti laiką. Todėl jis siūlė veikti taip, kad konfliktas būtų jaučiamas kasdien: per trikdymą, per nuolatinį spaudimą, per situacijas, kuriose oponentas negali „ramiai dirbti“. Jam buvo svarbu ne sukelti vieną didelį konfliktą, o palaikyti nuolatinę įtampą, kuri ilgainiui tampa nepakeliama.

Alinsky taip pat labai aiškiai skyrė įtikinėjimą nuo spaudimo. Jis manė, kad įtikinėjimas veikia tik tada, kai abi pusės turi panašią galią. Kai galios santykiai nelygūs, silpnesniojo užduotis yra ne įtikinti, o priversti stipresnįjį atsitraukti. Spaudimas, jo supratimu, yra būdas pakeisti galios balansą. Tik po to, kai oponentas pajunta realų skausmą, galima kalbėti apie kompromisus ar sprendimus. Iki tol bet kokia diskusija yra beprasmiška.

Svarbi Alinsky metodikos dalis buvo darbas su emocijomis. Racionalius argumentus jis laikė antraeiliu dalyku. Emocijos, ypač pyktis ir stiprus pasipiktinimas, jo požiūriu, buvo pagrindinis mobilizacijos variklis. Todėl jis skatino formuluoti problemas taip, kad jos būtų asmeniškos ir sukeltų stiprų emocinį atsaką. Kuo labiau žmogus jaučiasi asmeniškai paliestas, tuo stipresnė jo reakcija.

Alinsky daug dėmesio skyrė ir pačių aktyvistų psichologijai. Jis teigė, kad taktika turi suteikti dalyviams jausmą, jog jie laimi, net jei realūs pokyčiai dar neįvyko. Mažos pergalės, simboliniai laimėjimai, viešas oponento sutrikimas ar pasimetimas buvo laikomi svarbiais, nes jie palaikė judėjimo energiją. Tuo pat metu oponentas turėjo jaustis nuolat spaudžiamas ir neturintis aiškios išeities.

Dar vienas Alinskio akcentuotas aspektas buvo taisyklių naudojimas prieš pačius jų gynėjus. Jis siūlė labai gerai išstudijuoti oponento deklaruojamas vertybes, procedūras ir viešus įsipareigojimus, o tada naudoti juos kaip spaudimo priemonę. Jei institucija skelbiasi esanti skaidri, iš jos reikia reikalauti maksimalaus atvirumo. Jei ji kalba apie įstatymų laikymąsi, kiekvienas veiksmas turi būti pateikiamas kaip įstatymų pažeidimas. Tokiu būdu kova perkeliama į oponento teritoriją.

Galiausiai Alinsky laikė itin svarbiu lankstumą. Jis ragino nuolat stebėti, kas veikia, o kas ne, ir be sentimentų atsisakyti neveiksmingų priemonių. Metodas jam buvo svarbesnis už idėją. Jei tam tikra taktika sukelia reakciją, ji laikoma tinkama. Jei nesukelia, ją reikia keisti, nepriklausomai nuo to, kaip ji atrodo morališkai.

Toks veikimo būdas leidžia mažoms, bet gerai organizuotoms grupėms daryti didelę įtaką politinei darbotvarkei. Demokratinėje sistemoje institucijos ir politikai yra jautrūs nuolatiniam viešam spaudimui, ypač kai jis pateikiamas kaip moralinė problema. Šios senos marksistinių radikalų idėjos šiandien puikiai veikia JAV demokratijos sąlygomis.