Dizainerė Daiva Urbonavičiūtė: Kur menininkų proteste menininkai?

Olava Strikulienė

Praeitos savaitės proteste prie Prezidentūros, kur susirinkusieji piktinosi, jog Gitanas Nausėda patvirtino naujuoju kultūros ministru „Nemuno aušros“ kandidatą Ignotą Adomavičių, dizainerė Daiva Urbanavičiūtė pasigedo pačių menininkų.

Anot D. Urbonavičiūtės, daugiausia susirinko ne menininkų, bet kultūrininkų. Tad kuo skiriasi menininkas nuo kultūrininko?

„Aš pati sprendžiu šią dilemą, – atsakė D. Urbonavičiūtė, – nes aš pasižiūrėjau, kas pasirašė kreipimąsi į šalies prezidentą. Daugiausiai pasirašė valstybės remiamų ir savivaldybių remiamų kultūros organizacijų vadovai. Ir nedaug ten buvo nepriklausomų menininkų. Keliu klausimą, ar valstybės išlaikomi teatrai turi atitikti valstybės vykdomą politiką, europinius standartus ir t. t.? Ar jie turi aklai paklusti ar neturi aklai paklusti?“

„Manau, kad visi Lietuvos teatrai, nepriklausomai nuo jų finansavimo būdo, yra pakankamai laisvi pasirinkti savo repertuarą. Tiesa, repertuarus gali paveikti iškreiptai suvokiama rasinė nelygybė, įvykiai Ukrainoje, „me too“ ir t. t.

Tačiau aktoriaus vardu kalba teatro direktorius, kuris atstovauja visiems aktoriams, bet galbūt kai kurie aktoriai ir nesutinka su kai kuriomis nuomonėmis, nes menininkas yra apie laisvę, apie kūrybą. Juk menas yra saviraiška, todėl menininkas turi galvoti ne sistemiškai.

Kita vertus, nors aš esu menininkė, man visiškai nerūpi, koks bus kultūros ministras. Nes Lietuvoje yra demokratiniai rinkimai, yra Seimo daugumos suformuota Vyriausybė, o tokį Seimą mes patys išsirinkome. Gali patikti, gali nepatikti, galbūt ir man nepatinka, bet aš dėl to neprieštarauju, nes nieko neperrinkti. Jeigu žmonėms kas nors nepatinka, jie visada gali stoti į partijas ir daryti realius pokyčius, atitinkančius jų vertybes. Nes gaunasi, kad yra kažkokios vertybės, kurios kažkam nepatinka, nes kažkas sakė-pasakė – ir prasideda protestai. Ir šiaip jie, mitingo prie prezidentūros organizatoriai, kalba visų menininkų vardu, o kadangi aš irgi esu menininkė, tai nenorėčiau, kad jie kalbėtų ir mano vardu.

Ar pastebite, kaip dalis kultūrininkų labai noriai išpažįsta „Cancel kultūrą“? Faktiškai dalyvauja kitaminčių pjudyme! Pavyzdžiui, kultūros ministras Simonas Kairys visai atvirai puolė režisierių Rimą Tuminą.

Taip, tai šlykštu. Tai yra institucinis smurtas. Tai yra politinis susidorojimas. Bet jeigu mes galime kitus kritikuoti, nes tokios yra demokratijos taisyklės, dalyvauti protestuose, tai visur vis tiek turi būti pagarba.

Tačiau kai aš pamačiau, kaip elgiasi su prezidento patarėju buvusi aktorė, kaip jinai plėšia iš jo rankų mikrofoną, aš nemanau, kad tai iš tiesų yra kultūringas elgesys. Tai yra opozicijos veikimas ir skatinimas visokiomis priemonėmis trukdyti Vyriausybei dirbti. Eskaluojami protestai, kad žmonės negalėtų dirbti.

Aišku, žmonės turi pasisakyti, bet tada susitikime ir konstruktyviai kalbėkimės. Demokratijos esmė yra dialogas. Jei kas nepatinka, diskutuokime, bet dabar yra įsigalėjęs skundimosi ir etikečių klijavimo laikas. Tai yra propagandinio karo metodas. Žmonės tarpusavyje supriešinami, kad tarpusavyje rietųsi, o tuo metu gali vykti negeri dalykai, kurių mes negalime suvokti arba tiesiog atkreipti į juos dėmesį. Dabar mes riejamės dėl kažkokių „pritemptų“ dalykų.

Ar daug menininkų tame mitinge buvo? Kultūrininkai kažkodėl nėjo aiškintis Seime su politikais dėl mokesčių, ginti menininkų interesų. O kodėl? Nes jiems mokesčiai nerūpi. Jie gauna pastovius atlyginimus, todėl Jiems neaktualu, ar padidės mokesčiai. Vis vien gaus savo. O menininkui tai aktualu, nes jis pats nutapo paveikslą ir pats jį turi parduoti. Jam taip pat pačiam reikia nuomotis ir studiją, ir galeriją.

Dabar atvirai pjudomas naujasis kultūros ministras Ignotas Adomavičius. Matyt, tikimasi, jog žmogus neatlaikęs psichologinio spaudimo atsistatydins, o opozicija galės triumfuoti, jog Vyriausybė ir vėl nesuformuota.

Galbūt jis neturi jokių ryšių, jokių gebėjimų, santykių su meno pasauliu, galbūt nesupranta šiuolaikinio meno, bet ministrai juk dirba kartu su patarėjų komanda. Vietoj to, kad ministrą pultų, yra proga ateiti pas ministrą ir būtent su juo bendradarbiauti. Mes gyvename ne UAB-o situacijoje, kai jo vadovas turi turėti pakankamai kompetencijos. Jeigu politikai nusprendė „samdyti“ į ministrus žmogų būtent su tokia, kokia yra kompetencija, tai yra jų sprendimas.

Valdančiųjų kultūros politika nepatenkinta ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, neseniai parašiusi romaną apie Rusijos imperatorę. Bet juk taip romane aukštinama ne Lietuva, bet Rusijos imperijos didybė. Skaitytojams lietuviams įkalama, kokia didinga ir galinga yra Rusija.

Tai yra savotiškas neurolingvistinis programavimas. Ir šiaip labai faina būti Lietuvos patriote, kai tu beveik visą laiką gyveni užsienyje ir čia atvažiuoji į Knygų mugę pristatyti savo naujo kūrinio, kurį tu rašei užsienyje, lankydama prabangias galerijas, turtingas bibliotekas ir rašei tokia populiaria Rusijos tema.

Galbūt knyga ir yra įdomi, bet kodėl toks žmogus pasikviečiamas ekspertu apie Lietuvos kultūros situaciją? Esą ji bloga. O gal, jeigu čia pagyventų, pasirodytų, kad čia labai gera situacija? Man keista, kad mūsų valstybės gyvenimą kažkas ima vertinti iš tolo.

respublika.lt