Aurelijus Veryga
Paklausiau ir iš karto galiu atsakyti, kad neužteks. Neužteks dėl labai paprastos priežasties. Kad ir ką sutartų politikai, jie tiek vaikų, kiek reikia natūralios gyventojų kaitos užtikrinimui, tikrai neprigimdys. O tai reiškia, kad reikia sutarimo su Lietuvos visuomene.
Lietuvai visada pavykdavo. Ar gali pavykti ir šį kartą? Gali, jei manysime, kad tai mūsų visų, o ne tik politikų reikalas. Lietuvos istorijoje yra buvęs ne vienas etapas, kuris grasinosi sunaikinti mūsų kalbą, tapatybę, kultūrą, nepriklausomybę. Visada tautoje atsirasdavo valios ir galios išlikti. Šį kartą vėl esame kryžkelėje. Kurioje pasirinkimai yra tik du. Kad ir kurį pasirinktume, turime suprasti jo pasekmes ir kainą, kurią turėsime sumokėti už tą pasirinkimą.
Pirmasis, tai leisti viskam vykti natūraliai. T. y. nedaryti nieko. Tiesiog priimti tai, kad visuomenė pasikeitė tiek, jog vaikai nebėra jokia būtinybė ar gyvenimo prioritetas. Jie nėra reikalingi gyvenimui įprasminti, tautos išlikimui užtikrinti. Ir susitaikome, kad mums šiandien svarbiau save realizuoti, būti sėkmingais ar sėkmingomis karjerose.
Pamažu matysime nykstančius regionus, toliau uždaromas mokyklas, augantį žmonių vienišumą, beveik visi sektoriai toliau skųsis, kad nebėra darbuotojų, labai greitai trūkumas tragiškai palies ir aukštojo mokslo institucijas. Trūks žmonių esminėms valstybės funkcijoms vykdyti. Trūks mokytojų, medikų, policininkų, gaisrininkų. Negalėsime priekaištauti, kad jų trūksta.
Tai bus mūsų pačių sąmoningai priimtas sprendimas. Mes jau būsime pasakę, kad nereikia. Ilgainiui neliks ir mums jau tokios įprastos pensijų sistemos. Pasirinkę principą „kiekvienas už save ir po vieną“, turėsim susitaikyti ir su tuo, kad toks reiškinys kaip pensija, nustos egzistavęs, nes neliks kas ją moka. Teks ją susikaupti ar susitaupyti patiems, nes likusių jaunų darbingų mokesčių mokėtojų sumokamų mokesčių vargiai beužteks kitoms reikmėms.
Sakysite viską padarys dirbtinis intelektas ir robotai, mums liks tik mėgautis. Labai gali būti. Ir labai gali būti, kad filme „Matrica“ pavaizduota realybė labai priartės prie mūsiškės, kuomet mums užteks smegenų implantų generuojamos virtualios realybės vaizdų ir biologines funkcijas palaikančio kokteilio, kad laimingi baigtume savo egzistenciją. Galbūt net toje šveicaro sukurtoje mirties kapsulėje. Pamažu lietuvių neliks. Tiek kartų krauju laistyta ir ginta žemė tikrai nestovės tuščia.
Mūsų nuostabus kraštas buvo, yra ir bus patrauklus žmonėms, kur jau šiandien nebeįmanoma gyventi dėl karščio, vandens trūkumo, santvarkos, karų ir pan. Mes tapsime retais čiabuviais savo krašte, kaip kad šiuo metu tokiais yra Australijos ar Amerikos čiabuviai.
Na gerai, gal tai ir per daug fantastiška, bet sutikite, kad pamažu prie to artėjame.
Antrajam pasirinkimui išties reikia savotiško stebuklo. Pasiryžimo išlikti. Jo tiesa nelabai kam pavyko sukurti ir suminis gimstamumo rodiklis mažėja visoje Europoje. Bet tai nereiškia, kad neverta pabandyti. Daug kas yra sakęs, kad mūsų nepriklausomos valstybės istorijos raida yra savotiškas stebuklas. Vadinasi galime, kai norime ir suvokiame būtinybę.
Ar būtinybę suvokiame šiandien? Politinėse kalbose pagaliau galima konstatuoti atsiradusį būtinybės suvokimą. Tą būtinybę išlikti pradėjo suvokti net ir dešimtmečius antinatalistinę ir šeimai priešišką politiką vykdžiusios politinės jėgos. Tačiau nukeliauta yra labai toli. Geras gyvenimas mus taip išlepino, kad bet koks sunkumas, bet koks, tegul ir laikinas įprastinių malonių komfortiškų dalykų atsisakymas mums tapo nepriimtinas. Šeimos sampratą bandoma išplauti prisidengiant modernybe ir žmogaus teisėmis, bandant pasakyti, kad šeima yra iš esmės bet kas.
Mokyklų vadovėliuose vaikams iki šiol į galvą kalami teiginiai, kad žmonių Žemėje yra per daug, jų nebus įmanoma išmaitinti, todėl vaikų neturėdami elgiamės labai atsakingai. Toliau siūbuojami kultūriniai lyčių karai, bandant pavaizduoti vyrų ir moterų sugyvenimą kaip neįmanomą, nes pirmieji yra vaizduojami kaip nepataisomi smurtautojai, o sukurti bendri namai tampa „pavojingiausia vieta moterims“. Kur čia tokiame kontekste gali norėtis kurti kažkokius santykius ir galvoti apie naujos gyvybės auginimą. Vis dažniau galima išgirsti, kad esą nebėra vyrų, su kuriais galima būtų kurti santykius, todėl vaikus tiek moterys, tiek vyrai, turėtų auginti būdami po vieną. Ir tai tik nedidelė dalis sudėtingų kultūrinių, socialinių ir psichologinių veiksnių, kurie suformuoja neigiamą požiūrį į vaikų turėjimą. O kur dar nesaugumo jausmas, besikeičiančio pasaulio aktualijos.
Tiesa, kad norint ką nors su kuo nors sutarti turime sukurti prielaidas susitarimui.
Pirmiausia sutarti kurį iš mano įvardintų kelių renkamės. Jei visgi rinktumėmės ne lėtai išnykti, o valingai išlikti, tam matyt tektų sukurti nacionalinę demografinio atsinaujinimo strategiją bent jau iki 2050 metų. Ar dėl to gali sutarti skirtingų požiūrių politikai? Taip, jei tai suvoks kaip išlikimo klausimą. Šią problemą siūlome spręsti jau ne vienerius metus. Džiaugiuosi matydamas, kad šios temos aktualumą pradeda suprasti ir kiti.
Ir šį kartą jau turime kalbėti ne tik apie gausių šeimų klausimus, nes jos tampa nykstančiu reiškiniu, bet apie bevaikystės problemos sprendimą. Ypatingą dėmesį skirti pirmajam vaikui ir jaunų šeimų kūrimui. Santykinai nebrangiai valstybės mastu galima padėti jaunoms šeimoms ir sukurti motyvaciją įgyvendinant šeimos būsto programą, sudarančią sąlygas jaunoms šeimoms įsigyti pirmąjį būstą, užtikrinant garantuotą vaikų priežiūros paslaugų prieinamumą, stiprinant šeimų finansinį saugumą mokesčių sistemoje, pripažįstant vaikų auginimo kaštus, ką jau esame pasiūlę Seime, skatinant lankstesnį darbo ir šeimos derinimą. Šeima vėl turi būti romantizuojama, vertinama ir privilegijuojama. Tokia šeima, kur gimsta ir auga vaikai.
Jei planuojame išlikti, turime sutarti, kad spaudžiame pauzės mygtuką ir sukuriame savotišką demografinės infrastruktūros rezervą regionuose, išspręsdami tą vištos ir kiaušinio klausimą, kuomet aiškinama, kad nieko nebereikia, nes nebėra žmonių. Infrastruktūros ir paslaugų sunaikinimas panaikina paskutinę viltį, kad jų ten atsiras. Todėl ta viltis turi būti išsaugota. Regionuose nebegali būti toliau naikinama švietimo, sveikatos priežiūros, kultūros, susisiekimo ir kitos sistemos prisidengiant vien kaštų-naudos analizėmis.
Gyvenime yra daug dalykų, kuriuos darome valingai, suprasdami, kad to reikia normaliam žmogaus ir visuomenės funkcionavimui. Darome, nors tenka stengtis. Mokomės, studijuojame, einama į darbą, tarnaujame kariuomenėje ir t. t. Viskam reikia pastangų, tačiau suvokiame to poreikį ir prasmę. Ar mūsų išlikimas mums patiems atrodo svarbus ir prasmingas? Jei taip, tai mūsų mąstymas turi pasikeisti į tokį, kuris būtų pajungtas šiam tikslui, o ne nuolatiniams atsikalbinėjimams kodėl jo negalime pasiekti.
Yra didelės tautos ir yra mažesnės ir mažos. Dydis netrukdo turėti valstybę, jeigu yra didelių kaimynių pakantumas. Ir dabartinei Lietuvai už bendrą gyventojų skaičių reikšmingesnis staigus gimstamumo kritimas, dėl ko mažėja dirbančių ir didėja išlaikytinių dalis. Jei gimstamumas staigiai išaugtų, irgi kiltų techninės problemos. O mažėja dabar gimstamumas dėl to kad didėja miestiečių dalis
Pasaulyje 200 valstybių, o tautų gal 10 kartų daugiau . ir dauguma mažos ir nori, skatindamos gimstamumą, pastiprinti savo pozicijas kaimynių atžvilgiu. O suma tokių negudrių pastangų – grėsmingai skaičiumi auganti žmonija. Kuri, taigi, su niekuo nelenktyniauja, tik gyvena savo pačios ateities sąskaita.
Būsto problema rimta tik Vilniuje ir kituose didesniuose miestuose. T.y. kaip tik ten kur blogiausiai gimsta vaikai.
Be desovietizacijos Lietuvių tauta neturi ateities – tik išnykimą. Ji bus pakeista kitais. Toks pagrindinis dabartinio elito tikslas. Jie gi karo nugalėtojų samdiniai, kad mūsų nebeliktų. Buvę aktyvūs bolševikai, ubagų ganytojai, dabar įsigeidė tapt oligarchais, raitistais, taip sakant, anot Mūsų Ške. Labai įdomu stebėt, kaip buvę aršūs leftistai šiandien pliekia tuos pačius leftistus, vadinasi, save ir kliedi apie kažkokius ypatingus būsiančius dešiniuosius. Tik jie viską supranta ir išmano. Buvę ubagai ir kolaborantai įsigeidė būt turtuoliais kitų sąskaita ir gyventi skolon. O šiaip jau kovidistų vieta kalėjime, o ne pliupalynėje iš tuščio į kiaurą.
Dar vienas beprasmiškas ir bevertis padūsavimas, kurio esmė: na reikia kažkaip NEMOKAMAI (arba labai pigiai), priverst/įtikint žmones daugintis. Tuo pačiu tuose straipsniuose nėra NIEKO, kas būtu bent iš tolo panašu į demorafijos klausimo sprendimus. Na reikia suagituot, kad norėtu vaikučių turėti, maždaug tokia mintis, straipsnis po straipsnio. Man koktu nuo tokių straipsnių, tai eunuchų, nesugebančių ir nesuprantančių nieko aptariamame klausime choras. Rašymas vardan rašymo, net nebandant išnagrinėt klausimo, surast priežasčių ir sprendimų. Viskas suverčiama pačiai visuomenei, neva va tokie pasileide, priprate prie dyko gyvenimo, nenori prisiimi atsakomybės, tinginiai, kvailiai… Tokius dalykus girdėjau iš darbdavių dar iki masinio Lietuvių pabėgimo į visokias Anglijas ir Norvegijas, kuriose tie tinginiai ir kvailiai, staiga tapdavo atsakingas, gerais ir darbsčiais darbininkais. na stebuklai ir tiek. Na, bet tiek to, gryžkime prie demografijos klausimo. Viska suverst modernybei yra primityvus, siauraprotiškas ir veidmainiškas postringavimas. Yra objektyvios ir ttikros priežstys, kurių suma ir veda į demografijos nuosmukį, čia modernybė tik viena iš tų priežasčių, juo labiau tai nėra pagrindinė ar esminė priežastis.
Na geria, o kokios tos tada TIKROS priežastys? Paklaus tūlas Lietuvis. Geras klausimas, kad viska išvardint reikės išpjaut visa jaučių banda, kad jų odoje surašyt, todėl pasistengsiu LABAI GLAUSTAI ir supaprastintai.
Pirmas klausimas visada turi būti, o kodėl tam tikra gyvūnų rūšis nustojo daugintis? Reikalas tas, kad dauginimosi mechanizmas yra kiekvienoje gyvo organizmo lastelėje, tiesa sakant jis NEGALI nesidaugint, jeigu tam yra TINKAMOS sąlygos. Trumpai tariant, jeigu, kažkas nesidaugina, reiškiasi tam yra labai konkrečios su FIZINIU PASAULIU, o ne ideologijom ar mastymu, susijusios bėdos. Todėl prieš rašant, bet kokį straipsnį apie demografija, reikia nustatyti ir išvardinti tai, kas trukdo natūraliam, pačios gamtos, genuose irašytam imperatyvui (būtent imperatyvui), kurio jokios ideologijos ir panašios nesąmonės iš esmės NEGALI NUGALĖT. Tai absoliuti gamtos programa, kuri griežčiauisia ĮSAKO daugintis, išlikti, perduot genus. Jokie pagraudenimai, mados ar panašus šūdas negali to nugalėt ar perprogramuot, negali JOKIU BŪDU. Daugelis nesuvokia koks galingas šis gamtos įsakymas. Jis toks pats galingas kaip išgyvenimo, alkio ir panašūs instinktai. Jeigu tai neveikia, yra labai aiškūs ir objektyvūs veiksniai kodėl taip yra. Dauginimosi instinkto neįmanoma nugalėt, bet jį galima išjungti, sudarius nepalankias sąlygas, kuriose valgyti ur išgyventi taps svarbesni. Juo labiau, gamta nemėgsta grūsties, kiekvienas gyvas padaras turi tam tikra plota, kuris jį gali išmaitinti. Būtent todėl pas gyvūnųs, o ir ne tik pas juos, įprastas dalykas, kovos dėl teritorijos, gyvebinių išteklių, patelių, buveinių. Taip, taip, karas NĖRA žmogaus išradimas, iš esmės, kariaudamas, žmogus seka ta pačia žiauria ir negailestinga gamtos programa. neapsigaukit su visokiomis amžinomis taikomis ir visuotine brolybe, to nebus, nes negali būti iš esmės. Bet vėlgi, gryžkime prie demografijos. ir pirmas klausimas mum jau iškilo. Kodėl? Kodėl NE, kada gamtos, kiekvienoje tavo lastelėje yrašyta daugintis, daugintis ir daugintis. Kodėl tada NE? Kiek skaičiau straipsnių, visuose jau rašoma, kad atpirkimos ožys surastas, tai modernumas, feminizmas, dar koks ‘izmas, žmonės tinginiai, neatsakingi ir aplamai, kvaili daiktai. Žinoma, tokias bevertes rašliavas galima kepti kasdien. Tai nebrangu, nereikalauja nei protinių, nei dar kokių pastangų.
Na bet imkime jautį už ragų ir pradėkime „labai supaprastintai) nagrinėti ta KODĖL. Pirma, žmonės, NIEKADA nebuvo sutverti gyvent milžiniškom kaimenėm. Nedidėlės, daugiausia šeimyninės grupės, taip, tai įprasta pas primatus. Milžiniškos kaimenės? Ne. Nežinau NĖ VIENOS primatų rūšies kurie taip gyventu. Todėl akivaizdu, kodėl miestai, ypač didmiesčiai, neduoda prieauglio, prieauglis ten VISADA neigiamas. Tokios struktūros paprasčiausiai prieštarauja gamtos programom ir ne, jūs NEGALIT to pakeisti, o bandydami prisidirbsit tokių bėdų, kad gal ir išmirsit velniop. Todėl natūralų, kad pireuglis visada ten, kur žmonės gyvena nedidelėmis bendruomenėmis, o grūdasi vienas kitam ant galvos. Todėl tas bandymas sukišti visa Lietuva į Vilnių ar Kauna, yra itin žalinga beprotybė. Nuo to tikrai kenčia demografija. Antra priežastis, buveinės. Trumpai tariant, bet kuris gyvas padaras turi savo buveines, tai yra turi aplinka, kurioje jis ilsisi, augina palikuonis, kaupia atsargas, na žmogus ne žiurkėnas, bet vistik, dar pamenų kaip močiutė skrupulingai atidėdavo juodai dienai, degtukus, druska, atliekama pinigėlį, kaip voverė suruošdavo žiemai begalines eiles stiklainių su uogienėm ,agurkais ir visu kitu. trumpai tariant, žmogui reikalinga užtikrinta vieta, kur jis bus saugus, ramus ir galės užsiimti buitimi, tai ra jam reikalingas būtas. Čia iškart pažymėsiu ,kad nuomuojamas būstas veikia tik kaip laikinas sprendimas, kuo ilgiau žmogus priverstas nuomuotis, tuo mažesnė tikimybė, kad jis susilauks palikuonių, jis jų tikrai eskubės susilaukti, nes nuomuojama skylė yra itin nestabilus ir nepatikimas pagridas, tokiai ilgalaikei ir atsakingai invetiticiai kaip vaikų auginimas. todėl esmė ta, kad jeigu jaunam žmogui nenusimato artimoje perspektyvoje nuosavas būstas, labai tikėtina, kad jis vaikų neturės. Čia esminis dalykas yra jaunas žmogus. Jeigu jis tarkim pradėje dirbti, galės išsimokėti už būsta per artimiauisius 10 metų ,jis vaikų turės, nes turės tam tinkamas sąlygas, tai yra nuosava būsta, tuo pačiu jis bus kaip tik gero reprodukcinio amžiaus. Kuo toliau nukeliam nuosavo būsto galimybė, tuo mažesnė tikimybė, kad žmogus turės vaikų. Žmogaus reprodukcinis amžius nėra begalinis, ypač moterų. Todėl jeigu iki 30’s neturi savo namų, tikimybė jų turėt tolesnėje perspektyvoje, staigiai krinta. ir tai nėra svelnus nuolydis, ta tikimybės kreivė labiau panaši į skardį. Žinoma yra daugybė kitų faktorių, kuriem išverdinti reikėtu ne mažesnio straipsnių ciklo kaip Sutkaus komunizmo demaskavimas, todėl kuklaus komentaro formate to padaryt paprasčiausiai neįmanoma.
Bet vistik, ka daryti? Vien remiantis, tais pirminiais faktoriais, miestai, savo būsto neturėjimas, galima jau kažkaip, ribotiai, bet vistik bandyt siūlyti sprendimus. Kokie tie sprendimai? pirmas gana akivaizdus ir tiesmukas, NEGYVENKITE MIESTUOSE. Miestai gerai darbui, bet tikras siaubas gyvenimui (nors daugelis žmonių to ir nesuvokia). Miestus reikėtu skaidyti į nedideles bendruomenes kurios nesimala bendram katile, o dar geriau, didele dalį gyventojų, aplamai geriau iškelt iš miestų. Žinoma ne priverstinai, net neabejoju, kad esant tinkamai infrastruktūrai ir susisiekimui, daugelis su malonumu išsikeltų gyven į nuosava namuka, su savo kiemu, namuka kur niekas nekala virš galvos iš pat ryto, kur nereikia su niekuo ginčytis dėl stogo remonto ir panašiai. Čia aš tiesa sakant gana netikėtai sau pačiam, priėjau išvados, kad tie 15 minučių miestai nėra bloga mintis, išskyrus tai, jog tai turi būti daroma ne priverstinai, be jokių qr kodų, jokių pišpasių ir panašaus šūdo, kur ribojama žmogaus judėjimo ir kitos laisvės.
Antras klausimas, šiek ties susijes su pirmu, net vistik, turi būti valstybinė būsto plėtros ir poreikio vertinimo programa, tuo pačiu stengiantis aprūpinti nuosavu būstu jaunus, gero reprodukcinio amžiaus žmones. Dabar Lietuvoje paleistos vadžios ir vežima neša verdančiu vandeniu nuplikyti arkliai. tai baigsis BLOGAI, neišvengiamai. Dabar už sušiktus pamatus kažkur laukuose, kur NIEKO nėra, net kelio, drysta reikalaut 10 – 30 tūkstančių eurų. Už vieno kambario benrabučio tipo skyle, su bendru tūliku, dušu ir virtuve, plėšia po 300. O parduoda tokį šikinyka už 50 – 70 tūkstančių Tai nenormalios, neatitinkančios net vidutinių Lietuvos pajamų vidurkio kainos. Tai nereiškia, kad reikia reguliuot kainas, tai būtu pats kvailiausias sprendimas, bet būtina valstybinė programa, kuri pasiūlytu alternatyva už realias Lietuvos darbuotoju pajamas atitinkančia kaina. Tuo pačiu, valstybė turi imtis priemonių, kad būsto ir teritorijų tinkamų būsto statybos nesusižėbotu pinigų maišiai, ypač tarptautiniai visokie fondai. Pas juos visada bus daugiau pinigų nei pas vidutiniška Lietuvos darbuotoja, todėl jie visada sugebės permušti kaina, palikdami Lietuvos pilietį ant ledo. Jie viska nušluos damokėje jų mastu skatikus, tuo pačiu sukurdami deficita ir tuo pačiu keldami kainas iki debesų. Panašūs dalykai jau vyksta Lietuvos NT rinkoje ir daryt reikia DABAR.
Tačiau, net savas būstas ir gyvenimas už miesto, savaime veiks ne itin gerai, jeigu nebus infrastruktūros. Tai yra transportas, vaikų darželiai, mokyklos, sveikatos apsauga, policija, gaisrinė ir panašios „smukmenos”, kurias mūsuose su komjaunuolišku uolumu rėžia iš peties, palikdami plyna lauka su tikslu viska sutraukti į vieną miesta (pigiau administruoti)
Net šitų trijų (iš daugybės) klausimų sprendimai, reikšmingai prisidėtu prie demografijos gerinimo. bet matu, jog niekas net nesiruošia nieko panašaus daryti. paprasčiau beverčius, tusčius straipsnius kepti, imituojant veikla.
Būtų užtekę ir vienos jaučio ausies surašyti tamstos pilstymui iš tuščio į kiaurą.
Pripažinkime,kad dauginimosi poreikis vadinamas seksu niekur nedingo.Sekso net padaugėjo,bet vaikų nėra,tiek kiek tavo močiutės jaunystės laikais.
Tiesa viso to paprasta,masiškai atsirado kontracepcija,prezervatyvai ir abortai,seksas už santuokos ribų nebelaikomas blogu dalyku.,.Žmonės atlieka nenumaldomą dauginimosi instinktą,BET tik malonumui pasiekti,o ne vaikui pradėti.
Kad nesuvoki kaip per ekonominius,karinius,psichologinius,kultūrinius(pop,sexdrugs),migracinius srautus,o ir ideologinius(gelbėkime Žemę -neturėkime vaikų- vaikai parazitai) svertus galima manipuliuoti jaunaja karta,…tai ir tavo močiutės rauginti agurkai,ir marinuoti burokėliai nepadės,matyt pats esi dar naivokas studenčiokas:)
Pasidomėk pradžiai kodėl vakarų mega korporacijos supirkinėja žemės plotus,o bežemius amžinus paskolinius nuomininkus ir biednokus varo į didmiesčių bankų aptvaro darbo stovyklas,lagerius,rasių maišymo katilus(čia pataikei teisingai),kodėl kitos rasės vakarų didmiesčiuose dauginasi,jiems pinigų ir noro turėti vaikų užtenka,o baltiesiems vis kažkas netinka,trūksta,nėra noro vaikams,”didelė našta” nes reikės prie vaiko būti,tai kur čia liberali individo laisvė nesuaugti ir daryti ką nori iki senatvės,auginti šunis ir kates vietoje vaikų,augintinių teisės..,visokie gender eksperimentai,jokių santuokų,tik sanguliavimai ir tt,visiškas vakarų jaunimo ištaškymas ir ištampymas į visas puses,jokios disciplinos nuves vakarų baltąją rasę į duobę.
Ir kas prakalbo? Ir visuotinai dezuoti lietuviai dar tiki? Tiki kovidistų geranoriškumu? Betrūksta kito kovidistų aktyvisto iš „Ž” raidės čia, tikrai.
Be abejo, ne.