Ne visa kenkėjiška propaganda yra tiesmuka, buka ir atvirai melaginga. Taip pat klaidinga būtų teigti, jog visa propaganda skirta mažiausiai išprususiam ar kritiniu mąstymu nesivadovaujančiam piliečiui. Priešingai – labiausiai ir norisi pasiekti tuos aktyviausius, ar tuos kurie jau kovoja su priešiška įtaka.
Tokia propaganda yra ypač brangi, ją sugeba kurti tik nedidelis kiekis žmonių, bet ji yra vertingesnė už šimtus tūkstančių komentarų socialiniuose tinkluose. Kokia ji?
- Beveik visada be išimčių – kuriama vidinių žmonių, trojos piliečių.
- Platinama paties aukščiausio pasitikėjimo – savuose kanaluose.
- Skirta ne patraukti į savo pusę, o tik sukelti abejones ir atimti kovinę motyvaciją priešintis idėjoms. Naudojantis žinomu principu, jog kvailys daro neabejodamas, o protingas žmogus nedaro, nes abejoja.
Vienas žymiausių, man žinomų, tokios propagandos pavyzdžių yra Johno Mearsheimerio, R. Wendello Harrisono vardo politikos mokslų profesoriaus ir vieno iš Čikagos universiteto Tarptautinės saugumo politikos programos direktorių paskaita, kuri vadinasi „Kodėl Ukraina yra Vakarų kaltė?“ Peržiūrų – 30 milijonų. 90 procentų iš jų – jau po 2022 metų invazijos.
Reziumuojant paskaitą, pradedant nuo pavadinimo, galima išvardinti tokius pagrindinius siekius (norintiems pasinuodyti – nuoroda čia):
- Atsakomybė perkeliama nuo agresoriaus ant aukos.
- Ignoruojama Ukrainos teisė pasirinkti – neigiamas Ukrainos subjektiškumas.
- Kadangi leitmotyvas yra NATO – Mearsheimeris iškreipia istorinį kontekstą nutylėdamas tai, jog Ukraina nesiekė NATO narystės iki 2014 metų.
- Rossijos veiksmai pateikiami kaip „racionalūs“, o ne nusikalstami t. y. tai normali reakcija į geopolitinius kitų jėgų žaidimus. Rossija tarsi neturėjo jokio kito pasirinkimo.
- Selekyvus faktų naudojimas remiantis vien tik realpolitik geopolitikos paradigma (jėgos pusiausvyra), ignoruodamas tarptautinę teisę, tautų apsisprendimo teisę ir faktinį rossijos režimo ideologinį (imperinį, ne „gynybinį“) motyvą.
Jis atlieka ne tik Ukrainos rėmėjų pacifikaciją JAV, bet ir angliškai kalbančiame pasaulyje (30 milijonų peržiūrų!); bei prisideda prie ateities agresijų pateisinimo, nes esminė mintis, kurią Mearsheimeris kala į galvas:
Mažos šalys neturi tiek teisių ir net nereikia per daug svarstyti apie jų likimus, nes tokios valstybės yra tik figūros ant šachmatų lentos.
Kodėl aš naudoju šį pavyzdį iliustruoti kažkokiam Delfi pasirodžiusiam straipsniui?
Nes daug žemesniame lygyje, mažesnei auditorijai, naudojami tie patys propagandos konstravimo principai.
Bet iš pradžių – truputį apie autorių
Denisu Kišinevskiu prisistatantis Lietuvoje gimęs ir augęs Denis Paraskevič yra Maskvoje mokslus baigęs žurnalistas, bendradarbiaujantis su daugybe Baltijos šalyse veikiančių žiniasklaidos priemonių. Šiuo metu, tikėtina, gyvena Rygoje ir dirba Настоящее Время, kadangi jo veiklai dėmesys jau buvo parodytas daug anksčiau ir ne tik aš vienas pastebėjau manipuliacijas.
Kaip ir jo vardas/pavardė – identitetą Denisas kuriasi daugialypį, nes taip yra naudingiau: „žydiškų šaknų turintis slavų kilmės lietuvis, kurio protėviai šimtmečius gyveno istorinėse Lietuvos žemėse“.
Taigi Denisas nori būti savas mums, savas tiems, ir savas kitiems. Patogu, tačiau (priminsiu – Maskvoje mokslus baigęs) Denisas dirba rusiškai, o prasidėjus invazijai Ukrainoje jis rašė:
„Kreipiuosi į savo rusakalbius draugus Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje – įvairiose šalyse. Draugai, mums bus sunku. Galbūt mums bus labai sunku, nes, norime to ar nenorime, esame dalis šio rusiško pasaulio, kurio nei jūs, nei aš nesirinkome. Bet, patikėkite manimi, mes būsime tuo kaltinami…“
Ne, ponas Denisai, nebūsite kaltinami, nors reikėtų. Kodėl? Kad ir dėl straipsnio stambiame rossijos portale Lenta, kuriame jūs reklamuojate rossijos „Sootečestvenniki“ programą, kuri yra tiesiogiai remiama rossijos URM:
„Rusų „tusovkėje“ jaučiuosi patogiau“
Straipsnis pristatomas taip: „Lietuvoje, studentus, kurie išvyksta studijuoti į Rusiją, baugina. Jaunų žmonių tai neatbaido.“
Keletas citatų:
„Pagrindinės migracijos kryptys – Didžioji Britanija ir Skandinavijos šalys, tačiau studentai ir toliau renkasi Rusiją dėl kokybiško išsilavinimo, o kai kurie iš jų niekada negrįžta namo. Lietuvos valdžios institucijos teigia, kad tokių žmonių yra nedaug ir gąsdina jaunuolius galimomis problemomis po studijų.“
—
„Pasak Paulinos, Rusija išlieka geidžiama šalis ir kitų Baltijos šalių gyventojams. „Jei paklaustumėte manęs, ar šiandien Rusijoje jaučiuosi gerai, kalbant apie žmones, mentalitetą, tam tikrą bendrą požiūrį į gyvenimą, atsakyčiau, kad taip. Absoliučiai taip! Niekur kitur nesijaučiu taip gerai, kaip čia“, – sako ji.“
—
„Kalbėdama apie mentaliteto skirtumus ir integracijos sunkumus, Alisa patikino, kad šiandien Sankt Peterburge ji jaučiasi kaip žuvis vandenyje: „Čia kvėpuoju visa širdimi. Man patinka šis gyvas miestas – Lietuvoje su trimis milijonais gyventojų man buvo nuobodu.“
—
„<…>skirtingai nei kaimyninėse šalyse, Lietuvoje išlaikomos rusiškos mokyklos, nes rusų kalba naudojama įvairiose šalies gyvenimo srityse, ypač ekonomikoje. Būtent šių mokyklų abiturientai tampa pagrindiniais kandidatais stoti į Rusijos universitetus pagal programą „Tautiečiai“.“
Šią ir kitas minkštosios galios programas kaip, tame tarpe ir verbavimo priemonę buvo įvardiję ir mūsų URM, ir VSD.
Ir tai tik vienas pavyzdys iš visos Deniso Kišinevskio veiklos. Norint pasidomėti jo veikla galima atrasti daugybę manipuliacijos ir prieš Lietuvos interesus nukreiptos propagandos pavyzdžių.
Grįžtant prie teksto apie Vilnių
Visų pirma – antraštė, kuri yra pagrindinė/svarbiausia propagandos nešėja. „Kaip Wilno tapo Vilniumi. Beveik pamiršta vietinių gyventojų išvarymo iš Lietuvos sostinės istorija.“
Nedidelė paslaptis, jog informaciniame sraute nedaug kas turi laiko skaityti ilgus tekstus (ačiū, jums, jog skaitote manuosius) ir tai patvirtina tyrimai:
- JAV Pensilvanijos Valstybinio universiteto tyrimas (2024 m.) – 75 procentai pasidalijo tekstu perskaitę tik antraštę.
- JAV Kolumbijos Universiteto ir Prancūzijos Nacionalinio instituto tyrimas – 59 procentai pasidalino tekstu perskaitę tik antraštę.
Tą jaučia ir leidiniai bei jiems medžiagą ruošiantys bendradarbiai, todėl antraštės tapo ilgesnės, tačiau su daugiau koncentruotos informacijos.
Ką matome ir šio Delfi straipsnio atveju:
– „Wilno“ – Vilniaus pavadinimas lenkų kalboje t. y. „Kaip Wilno tapo Vilniumi“ teiginys, kuris komunikuoja, jog bus papasakota, kaip lenkų miestas tapo lietuvišku.
– „Beveik pamiršta“ – sugestija į tai, jog ne visi žino, galbūt tiesa slepiama ar ne iki galo išsakoma. „Kodėl? Gal jaučia kaltę?“ bus pridėta jau komentuojant socialiniuose tinkluose, kuriems ir skirti tokie tekstai.
– „Vietinių gyventojų išvarymo <…> istorija.“ – elektrizuojanti, emocijoms sukelti skirta pabaiga, kuri puikiai rezonuoja deportacijų, nutautinimų ir represijų atmintį nešiojantiems mūsų regiono žmonėms. Reikia pažymėti, jog lietuvių kalboje „vietinis“ neturi tokios gilios prasmės, kaip rusų kalboje „коренных“ – tiesiogiai „šakninis“ t. y. visada, per amžius gyvenantis.
Pačiame tekste autorius išdėsto faktus, (ko reikia ir tikėtis) remiasi tik praeitu amžiumi ir visiškai ignoruoja Vilniaus istoriją. „Prieš šimtą metų miesto branduolys buvo lenkai.“ Faktais to nepaneigsi, tačiau jeigu imame tai, kas buvo prieš šimtą metų, kodėl nepanagrinėti prieš 150 ar 200 metų? Kodėl nepasidomėti pačių lenkų šaltiniais apie gyventojų sudėtį prieš 1863 ar 1830 metų sukilimus? Per daug gilu ir smulkmeniška? O tai kam tada skirtas šis straipsnis? Būtent – vienos konkrečios žinios skleidimui.
Bet autorius vėliau dėsto net ne apie lenkų okupacijos periodą, o Sovietinės okupacijos periodą. Kur naudoja aptakias frazes, nes nenori pažeisti faktiškumo, tačiau tuo pat metu iškreipdamas kontekstą:
– „Po Antro pasaulinio karo pabaigos iš Vilniaus buvo priversti išvykti kelios dešimtys tūkstančių lenkų“. Suvokimas: „Kieno buvo Vilnius? Lietuvos. Tai, kas išvarė? Lietuviai!“
Kaip ir kiekvienas geras propagandinis straipsnis ir šis – remiasi „savais“ šaltiniais tuo uždarydamas ratą – jūs patys tą sakote, o ne kokie nors išorės priešai. Ten yra ir Tomo Venclovos citata apie „Vilnius lietuviams svetimas miestas“ ir citatos iš mokslinių darbų.
Vėliau manipuliuoja istorija pradėdamas nuo Nepriklausomybės laikotarpio (1918 metų): „Pralaimėtos ofensyvos prieš Varšuvą rėmuose Vilnius buvo perduotas Lietuvai“. Vilnius nebuvo perduotas. Raudonieji tiesiog turėjo pasitraukti. Tai nebuvo dovana, kaip bandoma įteigti, kuriant tarp lenkų ir batarusių populiarinamą naratyvą „Lietuviai visada bendradarbiavo su komunistais“. Taip, jūs perskaitėte teisingai – tokia pozicija egzistuoja ir ji vystoma.
Internetinėje propagandoje bandoma įpiršti tokia mintis: „Jeigu lietuviai yra komunistų/sovietų/rossijos draugai – jie mums priešai.“
Ši, „Lietuviai kažkodėl vis gaudavo dovanų iš Maskvos“, idėja pasikartos ir vėliau kai autorius rašys, jog Antrojo pasaulinio karo metu Stalinas Vilnių padovanojo Lietuvai.
Kadangi „lenkų išvarymo“ naratyvas nėra per daug graudus, autorius papasakoja ir apie Holokaustą, šioje pasakojimo dalyje taip pat minėdamas tik lietuvių kontekstą, taip dar pridėdamas papildomo emocinio užtaiso. Tokiu būdu užtvirtindamas „kas dėl visko atsakingas“, kai iš karto sklandžiai pereina prie lenkų „išvijimo“ iš Vilniaus po karo pabaigos.
Kišinevskis pasakoja, jog vietoj išvytų gyventojų buvo atvežti 100 tūkstančių kitų. Deja, apdairiai, praleidžia tų atvežtųjų etninę sudėtį ir cituodamas istoriką sudėlioja potencialios neapykantos akcentus:
„Vietos lenkų gyventojus išstūminėjo kaip potencialiai nepatikimus.
„Pagal Lietuvos TSR partinės–administracinės valdžios planus, išvykusius Vilniaus gyventojus – lenkus – turėjo pakeisti kitų apskričių gyventojai, lojalūs sovietų valdžiai ir patikimi žmonės“, – rašo istorikas.
Toliau autorius parašo, jog šalia „per jėgą“ lenkų vietą užėmusių lietuvių, aplinkinių šalių gyventojai patys pradėjo traukti į Vilnių. Suprask, jog baltarusių, rusų ir ukrainiečių atsiradimas buvo natūralus ir nepriverstinis.
Taigi turime tekstą, kuris mums paaiškina, jog istorinis lenkų miestas praeito amžiaus viduryje, per gerus santykius su bolševikais, nes apdariai konstruojant tekstą SSRS okupacijos minėti nereikia visai, tapo lietuvišku. Okupacija buvo tik lenkų, vokiečių, o su rusais „sutartys“ ir „dovanojimai“. Ir avis sveika, ir Kremlius neįžeistas.
Jau minėjau, jog Lenkijoje po truputį prikeliami naratyvai dėl „lietuvių nusikaltimų prieš lenkus“. Žinių Radijo laidoje kalbėjau, jog, remiantis „banderovcų“ ir „Volynės skerdynių“ pavyzdžiu, bus auginamas priešiškumas Lietuvai ir lietuviams. Panerių žudynės jau po truputį keliamos į paviršių, Vilniaus krašto etninė priklausomybės propaganda niekada nebuvo numesta į šoną, o „Lietuvoje iki šiol skriaudžiami lenkai“ pasakojimai iki šiol skanduojami.
Netrukus pamatysime tikrą propagandos laviną, kuri vėl bandys sunaikinti trapius, nors ir draugiškus, tiek ilgai puoselėtus santykius su mūsų kaimyne Lenkija.
Žmonės tik apsimeta kad tiki priešo propaganda, nes nori taip pagąsdinti savą valdžią. Bijokite mūsų, o jei ne, parsikviesime atgal rusą. Prie ruso mums buvo geriau negu prie mūsų pačių sau renkamos valdžios. Va tep.
O „plytos” vardo ir pavardės net klausti nereikia.
Pirma reiktų išsiaiškinti propagandos sąvoką. Išsiversti į lietuvių kalbą, kad kapsukiečiai taip nebesipainiotų ir ***** pasimetę internaciukų labirintuose. Kokiais metais ir kas propagandą pakeitė informacija, kurioje tiesos mažiau nei iki tol vadinamoje propagandoje. Kita vertus, be propagandos nieko nėra – visi skleidžia arba tiesą, arba melą – deziuką, ypač labai edukuoti ir su didesnėmis pajamomis. Moksliukai kaltina propagandą, kuri niekuo dėta, nes tėra tik priemonė, būdas tiesai arba netiesai skleisti ir įtakoti prastuomenę ir zubrylas, žinoma, kilusias iš tos pačios prastuomenės, bet galutinai dezuotas Kapsukėje arba Riomkėje su Vėdėuške.
… įkalk „bojaryšniko”, krisk veidu į rusiškas salotas ir pamiegok. Žiū, gal nenubusi laiku – ir pačiam lengviau, ir aplink švariau.
Pritariu ponui Žilvinui, kiršinimas stiprėja, yra pvz. tokia tinklalaidė Okupowana Polska , kur inteligentiškos išvaizdos jaunuolis pasakoja kaip visi vargšus lenkus skriaudė, savaime suprantama ir erodai lietuviai.
O tai kur dingo lietuviai? Kas juos ištiko? Nenori papasakot, kas ir kokios valstybės vykdė etninį valymą? Galima priminti, kad tarp jų yra tiek Rusija, tiek Lenkija ir dar viena kita, tiesa?
Niekur nedingo, po teismus vaikšto už lietuvių kalbos gynimą
O ko inteligentai tyli ir visi kiti patriotai, ko negina? Ko jie krūmuose tupi ir laukia ko? Išvadavimo ar ko?
O kaip Vilnius buvo tapęs Wilno? Tai žino visi istorikai. Maras XVIII amžiaus pradžioje, o tada į ištuštėjusius plotus atkraustyti valstiečiai iš rytinių LDK žemių, kur dabar yra Baltarusija.
Jų palikuonys yra vadinamieji tuteišiai.
Ar jau bijai prisistatyti Skaitytojo pseudonimu, iškrypėli?
Kodėl komentatorių, prisistatantį Skaitytojo pseudonimu, vadinu iškrypėliu.
Pirmiausiai dėl to, kad jis tyčia ar netyčia įgyvendina Loretos Vaicekauskienės pageidavimą, kad kalbos norminimą esą galima traktuoti kaip žalingą veiklą. Visi tokio „Skaitytojo“ veiklos rezultatai savavališkai prisiimtame kalbos norminimo misijos vykdyme kraupiai kompromituoja kalbos normintojo dorą veiklą, nes mūsų aptariamu atveju tai jau yra menkystos bandymai primesti galios santykius.
Dar blogiau, kad didžiuoju lituanistu besidedantis personažas yra menkos kvalifikacijos ir žemų polinkių žmogus. Jeigu kažkas iš niekinamų autorių visiškai teisėtai, remdamasi VLKK rekomendacijomis ir autoritetingų kalbininkų patarimais, pradeda nesutikti su kurpiamomis insinuacijoms, anas pradeda išgalvoti naujas taisykles, atvirai meluoti, klaidinti skaitytojus, kad galėtų pagrįsti savo tariamą pranašumą. Tikėtina, kad gyvenime minimas personažas yra užguitas ir skriaudžiamas žmogeliukas, bandantis atkurti savo savivertę tokiu liguistu būdu, tačiau privalu būtų neužmiršti ir tai, kad visiems mums reikalingas dienraštis vis dėlto nėra terapijos bastionas.
Nepaisant daugiakartinių nuorodų į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijas, kalbininkų patarimus, nuorodų į Lietuvių kalbos žodynus, kad čia kataloguojamas žodis yra laikomas norminiu, anas vėl ir vėl kartoja tas pačias savo nesąmones su tokiu nesveiku užsidegimu, jog, regis, vis dar randa lengvatikių, patikėjusių ligoto pusmokslio pasija.
Galimas daiktas, kad tokie išgalvotu pretekstu atsirandantys puldinėjimai didesniu ar mažesniu laipsniu naikina autoriaus dalykinę reputaciją, kelia abejones dėl jo išpažįstamų vertybių patikimumo. Tačiau net ne tai yra svarbiausia. Daug bjauriau yra tai, kad mes visi apytikrio kalbos žinojimo aplinkoje ( dauguma – ne lituanistai) esame įtraukiami į nešvarų žaidimą, esame priverčiami dalyvauti menkystos kompleksų inscenizacijoje.
„Skaitytojo“ vardo ir pavardės išviešinimas nuskaidrintų situaciją.
Jis labai gerai žino vardą ir pavardę.
Gerai, paklausiu. O tada gyvai sutikęs tą ligotą iškrypėlį pamokysiu taip, kad praeis noras kartoti tas nesąmones. Ilgam.
Čia buvo ne tas Plyta, kuris prisistatė anksčiau. Tikrasis Plyta nepuoselėja smurto ketinimų. Tačiau tikra tiesa yra tai, kad abi Plytos kalba apie tą patį ligotą iškrypėlį.