Daiva Urbonavičiūtė. Kokias žmogaus teises ir konstruktus tai atneša, ir ko atsisakė broliukai Latviai

Vaikystės perrašymas: kokias tapatybes vaikams atneša Stambulo konvencija. Stambulo konvencija formaliai skirta kovai su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje.

Tačiau kartu su šia deklaracija į teisinę sistemą įvedamas naujas konceptas – „socialinė lytis“ (gender), apibrėžiama kaip „socialiai sukonstruoti vaidmenys ir elgesio normos“.

Ši sąvoka, kai ji pradedama taikyti švietimo, vaikų teisių ir socialinės politikos srityse, neišvengiamai keičia pačią vaikystės sampratą.

Tai nėra tiesiog semantinis pokytis – tai civilizacinis lūžis, kuris vaikų pasaulį įveda į ideologinių tapatybių erą.

1. Socialinė lytis vietoje biologinės tapatybės

Konvencijos 3 straipsnio c punktas nustato, kad „gender“ – tai socialiai sukonstruoti vaidmenys, o ne biologinė lytis („sex“). Tokiu būdu švietimo ir socialinės politikos sistemos gauna pagrindą mokyti, kad lytis yra pasirinkimas, o ne prigimtis.

Remiantis UNESCO 2022 m. programa „Gender Transformative Education“, vaikai turi būti mokomi „peržiūrėti lyčių normas ir kurti naujus socialinius vaidmenis“. Praktikoje tai reiškia, kad vaikų sąmonėje įsitvirtina mintis:

„Aš nesu gimęs berniuku ar mergaite – tai socialinė konstrukcija, kurią galiu keisti.“

Šis principas jau taikomas kai kuriose ES valstybėse, ypač Skandinavijoje, kur ankstyvajame ugdyme naudojami neutralūs kreipiniai („vaikas“, „draugas“ vietoje „jis“/„ji“) ir vengiamas biologinės lyties akcentavimo.

2. Emocinis identitetas – kai jausmas tampa faktu

Pagal Europos Tarybos Lyčių lygybės strategiją 2020–2025, valstybės narės raginamos „įtraukti emocinės tapatybės ir savivokos temas į švietimo programas“. Tai keičia pamatinį ugdymo principą – vietoj pažinimo atsiranda jausmo primatas. Vaikai mokomi, kad jų emocijos yra tapatybės pagrindas:

jei jie „jaučia“ nesutapimą tarp kūno ir savęs, tai laikoma autentišku faktu, o ne laikinu emociniu etapu.

Toks požiūris skatina psichologinį trapumą: vietoje stabilumo kuriamas „fluid identity“ modelis – tapatybė be ribų.

2023 m. Jungtinės Karalystės sveikatos tarnyba (NHS) uždarė Tavistock Gender Identity Clinic, pripažinusi, kad vaikų hormoninių terapijų pagrindas buvo „nepakankamai įrodytas“ ir „emociškai pavojingas nepilnamečiams“ (Cass Review, 2023).

3. Individualistinė tapatybė – kai šeima tampa kliūtimi

Stambulo konvencijos 12 straipsnis reikalauja „keisti socialinius ir kultūrinius elgesio modelius, grindžiančius vyrų ir moterų nelygybę“. Tai dažnai aiškinama kaip pareiga mažinti tėvų įtaką vaikų lyčių suvokimui.

Kanadoje (British Columbia v. A.B., 2019) teismas nusprendė, kad tėvo nepritarimas dukros lyties keitimo terapijai yra „psichologinės prievartos forma“. Šis precedentas tapo simboliniu lūžiu:

vaiko „teisė į tapatybę“ tapo viršesnė už tėvų teisę auklėti.

Tai reiškia, kad valstybė prisiima globos funkciją ne tik kūnui, bet ir sielai. Kultūriškai tai – šeimos deautoritetinimas, kai meilė ir atsakomybė laikomos „potencialia diskriminacija“.

4. Fluent (laisvai interpretuojama) tapatybė – kai pastovumas tampa įžeidimu

UNESCO „Global Education Monitoring Report 2023“ ragina „neapsiriboti dvejomis lyčių kategorijomis švietimo kontekste“. Toks požiūris kuria vadinamąją fluid identity kultūrą:

vaikai mokomi, kad galima būti kasdien kitu – „tapatybė yra kelionė“.

Tai skamba laisvai, bet psichologiškai veda prie egzistencinio nestabilumo. Kai viskas keičiama – lytis, vardas, savivoka – nelieka struktūros, kuri suteiktų saugumą ir nuoseklumą.

Klinikiniai tyrimai (Suomijos National Institute for Health and Welfare, 2022) rodo, kad tokie vaikai turi didesnę depresijos ir savižalos riziką.

5. Politizuota tapatybė – kai vaikas tampa socialinio eksperimento dalimi

Pagal ES Tarybos 2023 m. rekomendacijas dėl lyčių lygybės ugdymo, mokyklos raginamos „skatinti aktyvų dalyvavimą formuojant požiūrį į lytį“. Tai reiškia, kad net pradinukams pateikiamos ideologinės dilemos:

„Ar palaikai lyčių lygybę?“
„Ką manai apie žmones, kurie keičia lytį?“

Tokie klausimai įveda vaikus į pasaulėžiūros konfliktus, kuriems jie dar nėra psichologiškai pasirengę. Vaiko smalsumas tampa socialinės inžinerijos priemone – ugdomas „pažangus pilietis“, bet prarandamas neutralus, laisvas vaikas.

6. Institucinė tapatybė – kai valstybė tampa auklėtoju

Pagal JT Vaiko teisių konvencijos 8 straipsnį, valstybės privalo „saugoti vaiko tapatybę“. Kai ši norma sujungiama su Stambulo konvencijos socialinės lyties principu, susiformuoja institucinės tapatybės režimas:

vaiko tapatybė tampa administruojama per mokyklas, socialines tarnybas, psichologus ir NVO.

Pavyzdžiui, Norvegijos vaikų teisių taryba (Barneombudet) nuo 2022 m. leidžia nuo 12 metų amžiaus keisti lytį valstybės registre be tėvų sutikimo, jei „specialistas“ patvirtina, kad vaikas „psichologiškai subrendęs“. Tai rodo, kad šeimos institucija praranda pirmenybę net tapatybės klausimuose.

7. Tapatybės infliacija – kai viskas tampa teise, bet niekas – pareiga

Kai kiekviena emocija įgyja juridinį statusą, tapatybė praranda turinį. Vaikai mokomi, kad viskas reliatyvu: lytis, moralė, tiesa. Tačiau žmogaus brandai reikia priešingai – ribų, pastovumo ir atsakomybės. Kultūra, kurioje ribos laikomos diskriminacija, praranda pusiausvyrą:

ji užaugina ne laisvus, o pasimetusius žmones.

Stambulo konvencija, atrodanti kaip kova su smurtu ir už žmogaus teises, kartu įveda ir naują tapatybės paradigmą:

Ne gimstama – pasirenkama. Ne augama – konstruojama.

Jos įtvirtinimas švietimo ir vaikų teisių srityje gali išlaisvinti nuo prietarų, bet taip pat atimti natūralų vaikystės pamatą – jausmą, kad esi saugus savo kūne, šeimoje ir kultūroje.

Kai teisės tampa aukščiau už prigimtį, o tapatybė – be šaknų, žmogus praranda svarbiausią – žinojimą, kas jis yra.

Ir galbūt tai didžiausia smurto forma – ne prieš kūną, o prieš sielą.