Smarkiai abejoju, ar tikrai dėl rutinoj paskendusių žmonių prasiblaškymo bėgiojant žmonių krūvose ir penkių minučių šlovės įveikus kitą ar save bei tariamo sveikatingumo paskatinimo verta didžiausiame Lietuvos mieste kelti visišką sumaištį, chaosą ir stresą, dirbtinai kurti spūstis sekmadienį ten, kur jų nebūna. Deja, ne visi turi privilegiją sekmadienį neiti į darbą, netvarkyti reikalų ir apskritai miesto gatvėmis nejudėti.
Tam reikalui sukurtos autobusų/troleibusų stotelės neturi pavadinimų ir tvarkaraščių, žmonės, vieno autobuso išlaipinti netikėtoje vietoje, nežino, kas čia atvažiuos ir kur važiuos, kur jiems eiti ir iš kurios pusės į kurią pusę bus važiuojama. Autobusai stoja vidury kelio, nes nėra įprastų stotelių įvažiavimų. Sekmadienio popietę kur ne kur spūstys – tarsi pirmadienio rytą visiems judant į darbus.
Jeigu maratonas, dėl kurio užtveriamos judrios gatvės Vilniaus centre, paskatina žmones gyventi sveikatingiau, tai visas tas chaosas ir stresas, kurį patiria likusi gyventojų dalis, tiek sukoncentruoja nuodų vienoje vietoje ir tiek pakenkia nervams ir sveikatai, kad to jokie maratonai gyvenime neatsvers.
Juk maratoną galima rengti ne tokiose judriose gatvėse, kurių uždarymas nesudarytų tokio chaoso, arba naktį, nesudarant didelių problemų užtvėrus gatves (o dar ir dienos karščio būtų išvengta).
Būtų galima surengti balsavimą, kuriame Vilniaus gyventojai galėtų nuspręsti, ar jie nori to gatvių uždarinėjimo. Įtariu, kad rezultatas maratonus užbaigtų.
Sveikata gyvenime yra priemonė, o ne tikslas, ir dėl tos priemonės, kad ją ištobulintum, reikia labai daug padaryti, bet kai priemonė virsta tikslu, kurio ritmu turi judėti ir prisitaikyti visas miestas, trupučiuką iškraipo tikrovę. Sveika gyvensena turi polinkį virsti ideologija, kuri pakeičia tikrovę ir stoja gyvenimo vieton.
Ne, sveikos gyvensenos nereikia demonizuoti, ji yra puikus dalykas, kurio mūsų visuomenei labai trūksta. Bet kai sveika gyvensena pati virsta visus terorizuojančiu demonu, ji tampa didžiausiu sveikos gyvensenos priešu, visiškai sukarikatūrinančiu ją ir paverčiančiu tik tuščia iškamša, stabu, kurio, kaip ir visų stabų, mąslesni žmonės tiesiog nekenčia, neneigiant ir to, kad kai kuriems žmonėms neapykanta stabams virsta didžiausia stabmeldyste.
Stenkimės gyventi sveikai, bet – gink Dieve! – ne sveikuoliškai.
Teisingai pasakyta.