Algimantas Rusteika. Svarbiausia – kodėl prasidėjo ta pabaiga?

Kai visi mūsų broliai miškuose buvo iššaudyti, išgaudyti ir išvežti, kada stojosi santykinė ramybė, gyvenimas tapo išgyvenimu taip, kaip reikia ir špygų spaudimais kišenėje – jie vis tiek mūsų bijojo.

O kada pakvipo jiems keptais gaidžiais ir tunelio gale suspindėjo pabaiga – viskas, ką sugebėjo pasakyti, buvo: jūs demagogai, radikalai, nieko nemokat, neišmanot, sukelsit chaosą, pasaulio griūtį ir nelaimes, ir viskas baigsis blogai!

Bet viskas prasidėjo kaip visada – gerai, o baigėsi kaip visada. Mūsų brolių niekas nešaudė ir nevežė, jie išvažiavo patys ir vėl stojosi linksma kūdros ramybė – gyvenimas vėl tapo išgyvenimais ir špygas taip pat spaudžiat kišenėse.

Tik jie taip nebebijo, dabar jūs jų bijot ir nors seniai kvepia keptais gaidžiais ir tunelio galas tiesiog akyse artėja, jie tesugeba išstenėti tą patį: jūs radikalai, jūs populistai, jūs nieko neišmanot, geriau patyręs!

Ir ką ten jūs patyrę, pianistai ir pedagogai, pediatrai ir komjaunuoliai, patapę ministrais, gynybos ir valstybės pakasynų specialistais? Kada ir kaip prasidėjo tas lūžis, kada protingi ir garbingi, šviesūs ir neieškantys naudos buvo atstumti, apspjaudyti ir išduoti, patys nusisuko ir nutilo, kai pamatė, kad teisybės, tikrumo ir jų pačių niekam nebereikia?

Kada ir kaip, o svarbiausia – kodėl prasidėjo ta pabaiga, ta mirtis, tas abejingumas ir pasidavimas tiems, kas atėjo kartu ir yra daug silpnesni, kurie neturi nieko, išskyrus nieką akyse ir burnose, tuštumą širdyse ir rankose?

Vaikystėje dažnai, o ir dabar kartais vis susapnuoju tą baisų sapną – dalyvauju laidotuvėse ir staiga numirėlis atgyja, atsisėda, išlipa iš karsto ir ateina, ir visi klykdami išsilaksto. Nors tai mylimas ir artimas, nuostabiausias žmogus, bet tai ne jis, jo nėra, tai tik nebūties, kito, klaikaus pasaulio pavidalas, tamsi ir baisi imitacija.

Nejaugi nematot numirėlių kasdien per ekranus, jų tuščių, padvėsusio lyno žvilgsnių ir negirdit tų beveik gražių, beprasmiškų žodžių, kurie nieko nereiškia ir prie kurių pripratot kaip prie savo prakaito kvapo? Numirėliai yra jūsų gyvenimo dalis ir kas gyvas – drovimės vieni kitų, kad dvokiantys lavonai mūsų kitoniškumo nepasmerktų.

Ir nieko nėra naujo po saule. Kas iš numirėlio – numirėliu ir liks, o gyvas – gyvens per amžius ir jie visada sakys, kad mes ne tokie kaip reikia, nors jų pačių seniai nebėra. Kad norim sunaikinti jų pasaulį, kuris privalo būti sunaikintas, kaip ir jie sunaikino tą, kuris jau buvo nebegyvas. To nemato tik aklas.