Nacionalinio susivienijimo bendražygė Neringa Paškevičienė gerai išmano Vilniaus rajono reikalus. Šį kartą dalykiškai ir gyvai pasakoja apie virš rekonstruojamo Rudaminos turgaus pakibusią Vilniaus rajono valdžios tylą. Iš straipsnio aiškėja, kokia grėsminga toji tyla. Ji labai panaši į artėjančią didelę bėdą vietos žmonėms, pirmiausiai smulkiems ūkininkams, pranašaujantį ženklą.
Ar nebus taip, kad bebėgdami nuo dar vieno LLRA mero – tomaševskinio vilko ar vilkės – rajono gyventojai pateko ant meškos. Atrodo, jaunasis rajono meras „socialdemokratas“ R. Duchnevičius, likdamas ištikimas tomaševskinių „autonomininkų“ siekiams, vis dėlto yra ir visko „optimizavimo“ idėjos šalininkas. Veikia kaip visai neprastas Lietuvą kiekviename žingsnyje „optimizavusios” I. Šimonytės mokinys ir sekėjas.
Straipsnyje ryškėja bent jau trys novatoriški Rudaminos turgaus „optimizavimo“ bruožai. Pirmasis – kaip jau įprasta ir kone savaime suprantama Lietuvoje, turgavietės rekonstravimo projektas, kaip ir priklauso, spėjo išbrangti kone dvigubai. O kaip dar kitaip – nuodėmė nukrypti nuo meno įsisavinti pinigus kanono ir neįvykdyti pabranginimo normos. Antrasis – prekybos vietų specializacija. Juk negalima leisti ūkininkui ant to paties prekystalio susidėti ir kartu pardavinėti savo daržo pomidorus, paties suplaktą naminį sviestą ar savo rankomis išrūkytą kumpį. Tegul nevidonas nuomojasi kelis prekystalius ir stato prie jų šeimos narius arba samdo pardavėjais turinčius laiko kaimynus. Tuoj išgaruos noras stumdytis tame turguje. Tokių ūkininkėlių vietas tegul užims specializuoti iš visų svieto pašalių suvežtų gėrybių perpardavinėtojai. Specializacija – pažangos bruožas. Na ir kas, kad šitaip išstumti iš turgaus ūkininkai gal kurį laiką dar pastoviniuos su savo gėrybėmis kur nors šalia jo ar pakelėje, o daugelis numos ranka į juos maitinusius žemės sklypelius ir patrauks ieškoti laimės kitur.
Tegul sau keliauja, kur akys veda, ir verčiasi, kaip išmano. Nėra ko piktintis. Tokia pažangos kaina Tuos ūkininkėlius bus galima praretinti ir „paliberalizavus“ turgaus mokesčius ir rinkliavas – daugelis tikrai neatlaikys konkurencijos su stambių prekybos žaidėjų pasamdytais perpardavinėtojais. Trečiasis bruožas – atlikus visus parengiamuosius darbus Rudaminos turgaus greičiausiai laukianti šviesi „optimizuota“ ateitis. Tokia pati kaip visoje Lietuvoje. Rudaminos turgaus horizonte jau šmėkščiojanti „optimizavimo“ perspektyva būtų ne kas kita, o jo laukianti laimė būti privatizuotam. Ir, nusimetus senamadišką buvusios turgavietės rūbą, tapti modernia ir pažangia industrinės prekybos išblizginta vieta, pasak autorės, savotišku vietinės reikšmės Akropoliu su žaismingomis spalvomis išdažytais ir kaip lego nameliai švytinčiais prekybos paviljonėliais. Tik be iš jų pasitraukusios gyvos džiaugsmingo senosios turgavietės šurmulio dvasios.
Šiais laikais šitaip – išsiurbiant gyvą dvasią – nužudomi ir paverčiami blizgančiais jų perdirbiniais objektai dažnai vadinami tikrovę imituojančiais simuliakrais. Jų nėra, bet atrodo tikresni už tikrus. Ar tokia lemtis – tapti turgavietės simuliakru – ištiks ir senąjį Rudaminos turgų?
Nors modernių turgaviečių kūrimas, leidžiantis pasislėpti nuo lietaus ar šalčio, atrodo sveikintinas, tačiau tenka su straipsnio autoriumi sutikti, kad kartu įvedami sudėtingesni sanitariniai, veterinariniai, buhalteriniai reikalavimai bei auganti nuomos kaina smarkiai apsunkina smulkiųjų prekybininkų veiklą. Dėl to kyla ne tik galutinė prekių kaina, bet ir nyksta noras dalyvauti turgaviečių gyvenime. Panašios tendencijos pastebimos ir kituose Lietuvos rajonuose – gyva turgaus dvasia keičiama sterilizuotais, komerciniais simuliakrais, kur vis mažiau belieka vietos tikriems vietos ūkininkams ar amatininkams,