Rasa Čepaitienė. Europos saulėlydis?

Neseniai mirusio vokiečių sociologo ir ekonomisto Gunnaro Heinsohno 2003 m. išleistas fundamentalus veikalas „Sūnūs ir pasaulinė galia: teroras tautų pakilime ir žlugime“ (Söhne und Weltmacht: Terror im Aufstieg und Fall der Nationen) tapo vienu labiausiai provokuojančių ir diskutuojamų XXI amžiaus pradžios tekstų apie geopolitiką. Autorius knygoje atsisakė tradicinių politologinių, religinių ar ekonominių dabarties konfliktų aiškinimų. Jo teigimu, pagrindinis karų, revoliucijų, terorizmo ir imperijų griūties variklis yra objektyvus bei išmatuojamas demografinis kintamasis – jaunų, statuso siekiančių vyrų perteklius visuomenėje, moksliškai įvardijamas kaip „jaunimo banga“ (angl. youth bulge). Ši teorija ne tik pasiūlė naują žvilgsnį į praeities istoriją, bet ir suformulavo griežtą, perspėjantį nuosprendį senstančios Europos ateičiai.

Heinsohno teorijos šerdis yra vadinamasis „karo indeksas“ (Kriegsindex), kuris matematiškai įvertina visuomenės stabilumą. Autorius siūlo palyginti dvi vyrų kartas: tuos, kurie traukiasi iš darbo rinkos ir eina į pensiją (55–59 metų), su tais, kurie į ją tik žengia ir ieško savo vietos po saule (15–19 metų). Kai šis santykis yra subalansuotas (100 pensininkų tenka apie 100 jaunuolių), visuomenė išlieka rami, nes jaunoji karta natūraliai paveldi tėvų turtą, profesines pozicijas ir socialinį statusą. Tačiau kai indeksas šokteli virš 3,0 – t. y. kai šimtui pasitraukiančių vyrų tenka trys šimtai ar daugiau sūnų – visuomenėje kyla struktūrinis „statuso badas“. Kadangi hierarchinėje sistemoje fiziškai neįmanoma sukurti tiek daug prestižinių darbo vietų ar užtikrinti gerovės visiems, tretieji ir ketvirtieji sūnūs lieka be ateities garantijų. Heinsohno teigimu, tokia demografinė masė tampa lengvai radikalizuojama: jaunuoliai arba griebiasi smurto bei nusikalstamumo šalies viduje, arba susivienija po agresyvia ideologija (nesvarbu, ar tai būtų religinis fundamentalizmas, fašizmas, ar komunizmas) ir nukreipia savo griaunamąją energiją į išorę per karus ir teritorinę ekspansiją.

Šia prizme Heinsohnas radikaliai perrašo pačios Europos sėkmės istoriją. Visuotinai priimta manyti, kad Europa po 1500 metų užkariavo pasaulį dėl techninio, mokslinio ar kultūrinio pranašumo. Knygoje „Sūnūs ir pasaulinė galia“ teigiama priešingai: lemiamu veiksniu tapo krikščioniškos Bažnyčios įvestas griežtas abortų ir kontracepcijos draudimas, sukėlęs iki tol nematytą gimstamumo sprogimą. Europa tiesiog pasruvo jaunais, agresyviais, nieko prarasti neturinčiais vyrais. Būtent šis demografinis perteklius suformavo konkistadorų, kolonizatorių ir kryžiuočių bangas, kurios prievarta primetė savo valią likusiam pasauliui. Europos imperijos plėtėsi tol, kol joje virė demografinis katilas.

Šiandien situacija pasikeitė kardinaliai, ir Heinsohno žvilgsnis į dabartinę Europą yra negailestingas. Vakarų pasaulis išgyvena gilų demografinį nuosmukį, kur jo karo indeksas dažnai nesiekia nė 0,8. Tuo pat metu Europos kaimynystėje – Artimuosiuose Rytuose ir ypač Užsachario Afrikoje – jaunimo bangos išgyvena savo apogėjų, o karo indeksas viršija kritines ribas. Heinsohnas perspėjo, kad senstantis ir gynybiškai inertiškas Europos kontinentas veikia kaip demografinis vakuumas, kuris neišvengiamai susiurbia perteklinę populiaciją iš nestabilių regionų.

Autorius griežtai kritikavo Vakarų šalių humanitarinę migracijos politiką, teigdamas, kad nekontroliuojamas priėmimas pagal pabėgėlių statusą, o ne pagal griežtą ekonominę bei intelektualinę atranką, ne sprendžia Europos problemas, o sukuria prielaidas socialinių sistemų kolapsui ir vidiniams kultūriniams konfliktams perkelti į Europos miestų gatves. Jo siūlytas receptas buvo pragmatiškas: užverti sienas nelegaliai migracijai ir įsitraukti į globalias „protingųjų lenktynes“ (Wettkampf um die Klugen), aktyviai medžiojant aukščiausios kvalifikacijos talentus iš užsienio, kartu investuojant į aukštąsias gynybos technologijas, galinčias kompensuoti karių trūkumą.

Gunnaras Heinsohnas nebuvo vienišas balsas, piešiantis niūrią Europos ateitį per demografijos prizmę. Jo idėjos glaudžiai siejasi su kitų žymių mąstytojų, analizuojančių Vakarų pasaulio demografinį nuosmukį, įžvalgomis.

Vokiečių ekonomistas ir politikas Thilo Sarrazinas savo bestseleryje „Vokietija naikinasi pati“ (Deutschland schafft sich ab, 2010) praktiškai pritaikė Heinsohno teorines įžvalgas Vokietijos realijoms. Sarrazinas argumentuoja, kad žemas vietinių gyventojų gimstamumas, derinamas su masine imigracija iš žemesnio išsilavinimo ir kultūriškai svetimų regionų, lemia laipsnišką Europos visuomenių intelektualinio bei ekonominio potencialo smukimą. Jis, kaip ir Heinsohnas, perspėja apie socialinės valstybės pamatų suirimą.

Kanadiečių autorius Markas Steynas knygoje „America Alone: The End of the World as We Know It“ (2006) dar aštriau plėtoja demografinio determinizmo idėją. Steynas teigia, kad „ateitis priklauso tiems, kurie jai atsiveria“ (t. y. gimdo vaikus). Vakarų Europą jis mato kaip demografiškai išsekusią civilizaciją, kuri prarado valią tęsti savo giminę ir ginti savo vertybes. Pasak Steyno, kai europiečiai atsisako turėti vaikų, jie sukuria dvasinį ir fizinį vakuumą, kurį natūraliai užpildo demografiškai gyvybingesnės ir labiau savimi pasitikinčios kultūros, konkrečiai – islamo pasaulis, keisdamas Europos kultūrinį veidą į vadinamąją „Eurabiją“.

Britų intelektualas Douglas Murray savo knygoje „Keista Europos mirtis“ (The Strange Death of Europe, 2017) apjungia demografiją su filosofine krize. Murray pastebi, kad Europa vienu metu išgyvena dvi mirtis: demografinę (nepakankamas gimstamumas) ir egzistencinę (prarastas tikėjimas savo istorija, religija ir teisumu). Murray teigimu, kankinama istorinio kaltės jausmo dėl kolonializmo, Europa pati atvėrė duris masinei migracijai iš kitų žemynų, nesuvokdama, kad atvykstančios masės nebūtinai nori asimiliuotis į visuomenę, kuri pati savęs nebemyli.

Nors geopolitikos analitikas Peteris Zeihanas (knyga „The End of the World is Just the Beginning“, 2022) į procesus žiūri labiau per ekonomikos ir tiekimo grandinių prizmę, jo demografinės išvados Europai yra ne mažiau rūsčios. Zeihanas pabrėžia, kad senstanti Europa (ypač Italija ir Vokietija) praranda ne tik karius, bet ir vartotojus bei mokesčių mokėtojus. Skirtumas tas, kad Zeihanas mažiau akcentuoja kultūrinį konfliktą, o daugiau dėmesio skiria pramoniniam ir ekonominiam Europos kolapsui, kai nebeliks darbingo amžiaus žmonių, galinčių išlaikyti senjorų pragyvenimo lygį.

Vis dėlto akademinėje bendruomenėje Gunnaro Heinsohno ir jo bendraminčių darbai sulaukia rimtos kritikos dėl vadinamojo monokauzalingumo – bandymo visus sudėtingus istorinius ir geopolitinius lūžius paaiškinti tik per vieną vienintelį faktorių – demografiją. Istorija rodo, kad šalys, turinčios dideles „jaunimo bangas“, nebūtinai pasineria į karą, jei jos sugeba sukurti stiprias ekonomines institucijas, pritraukti užsienio investicijų ir nukreipti jaunimo energiją į šalies industrializaciją bei švietimą (kaip tai padarė Rytų Azijos „tigrai“ XX a. pabaigoje). Be to, Heinsohnui prikaišiojama, kad jis ignoruoja autoritarinių režimų prigimtį, korupciją, klimato kaitą ir didžiųjų valstybių geopolitinius žaidimus, kurie dažnai sukelia konfliktus nepriklausomai nuo gimstamumo rodiklių.

Apibendrinant, Gunnaro Heinsohno veikalas „Sūnūs ir pasaulinė galia“ išlieka fundamentaliu perspėjimu. Knyga priverčia pripažinti, kad populiacijos struktūra nubrėžia griežtas ribas valstybių galiai. Šiuolaikiniame kontekste, stebint Europos migrantų krizes, senstančios visuomenės ekonominius iššūkius ir geopolitinį Europos svorio mažėjimą globalioje arenoje, Heinsohno prieš daugiau nei du dešimtmečius suformuluotos įžvalgos skamba nebe kaip teorinė provokacija, o kaip reali prognozė, su kuria Vakarų civilizacijai tenka susidurti akis į akį.

Kaip šias prognozes vertina naujausi šiuolaikiniai duomenys?

Remiantis naujausiomis Jungtinių Tautų „World Population Prospects“ demografinėmis prognozėmis, šių autorių nubrėžtos kiekybinės tendencijos didžiąja dalimi tvirtinasi realybėje, nors krizės greitis skirtinguose regionuose skiriasi:

• Afrikos demografinis sprogimas: JT patvirtina, kad daugiau nei pusė viso pasaulio populiacijos augimo iki 2050 m. sukoncentruota Afrikoje (ypač Užsachario regione). Prognozuojama, kad Afrikos dalis pasaulio populiacijoje iki 2050 m. išaugs nuo 19 % iki 26 % (pasieks arti 2,5 milijardo žmonių). Užsachario Afrikos jaunimo banga išliks didžiausia pasaulyje, o tai tiesiogiai palaiko Heinsohno teoriją apie išorinį demografinį spaudimą.